Lenkiškam žurnaliuke “Doza Kultury”, iš kurio ir sužinojau apie tą naująjį Kopolos filmą, kažkoks Rafał Błaszczak rašė:
“Prisipažįstu atvirai- bijojau šito filmo. Bijojau”Wajdos sindromo”, arba geriausiu atveju- vaizdelio analogiško paskutiniams Skorcezės gaminiams- filmo gražiai nufilmuoto, puikiai suvaidinto, bet konservatyvaus, atsargaus, neįnešančio nieko naujo nei į kino meną, nei į paties režisieriaus kūrybą. Nieko panašaus. Šis filmas- drąsiausias Coppolos karjeroje. Atliktas su autentišku užsidegimu, liudijantis nepaprastą meilę kinui. Coppola nori jame pasakyt ir parodyt absoliučiai viską. Ko čia tik nėra? Laisvai maišosi šnipų istorija, metafizinis traktatas, science fiction, love story, kelio kinas, politinis thriller’is , istorinis kinas, psichoanalizė, symbolizmas, Rytų mistika, europietiška filosofija i antropologija, nuorodos į Proustą, Wilde’ą, Jungą ir Mann’ą, amžini literatūriniai archetipai (pvz. Amžinojo Žydo ir Odisėjo motyvai), intymus autoportretas – ir viskas yra tik viršūnė aisbergo, sudaryto iš erudicijos ir tiesiog neįtikimo kino žinojimo. Coppola aiškiai užsibrėžė sau tikslą padaryt gyvenimo kūrinį, savotišką opus magnum. Ar jam tai pavyko? Mano supratimu, ne. Kas nekeičia fakto, kad šis filmas yra nepaprastai įdomus ir nepasiduodantis bet kokiems mėginimams jį “suklasifikuot”.
Toliau savo recenzijoje Rafał Błaszczak trupučiuką tyčiojasi iš daugybės to filmo trūkumų,
bet gale vis tiek daro išvadą:
“Ir tuo pat metu tai yra didelis kinas. Kodėl? Nes kraštutinai bekompromisinis. Septyniasdešimtmetis amerikietiškojo kino grandas laisvai galėtų, kaip minėtasis Scorsese, kepti eilinius Aviatorius ir Infiltracijas. Keldamas susižavėjimus ir rinkdamas apdovanojimus. Bet Kopolos aiškiai nedomina “kuponų kirpimas” ir imponavimas techniniais sugebėjimais (kuriais su juo mažai kas gali lygintis). Renkasi kelią didžiojo nenuoramos, atmesdamas saugius sprendimus. Siekia šaknų, primindamas visiems, kad meno tikslas yra tiesos ir prasmės ieškojime. Coppola eksperimentuoja, ieško ir vis dar rizikuoja. Šiame filme ne kartą šauna pro šalį, bet visada tai daro aukštu stiliumi.”
(Mano vertimas nėra itin kokybiškas, kai ką praleidau, nelabai stengiausi.)
Dabar, pamatęs visą filmą, nieko daugiau ir nepridėčiau. Visiškai sutinku.
Man patiko. Nors supratau ne viską- o ir nesistengiau gilintis, tiesiog spoksojau, ir tiek- bet nebuvo nuobodu, atvirkščiai.
Nors tikiu, kad ne vienam atrodys visiška nesąmonė. Ypač, jeigu žmogus pasitaikytų labai protingas, labai rimtas, arba ne itin protingas. …
Dar viena recenzija, (o gal labiau tiktų sakyt- aprašymas). Rusiškai.
Manau, kad dabar man būtų įdomu perskaityti pačią knygą, pagal kurią filmas. Sudomino.
Bet, kiek suprantu, lietuviškai jos nėra. Aplamai tai yra vardas, kurį labai mėgsta minėti visokios baranovos, donskiai ir smulkesni tiligentai. Būti skaičius nebūtina, bet vardą reikia mokėt įpint, be jo šiais laikais niekaip…
Puikus Eliade tekstas, į kurį davei nuorodą. Aplamai labai geras filmo pristatymas. Dėkui.
Nuorodą daviau, teksto neskaičiau. Atrodo labai katalikiškai, nuobodžiai, nekelia noro skaityt…
(Nors kai taip išgyrei, reiks dabar gal pasistengt… )
Likau su nerealizuotais lūkesčiais. Taip gerai Kopola sugalvojo, ir gal pusę filmo susidomėjimas tuo, ką rodo (nors irgi ne viską supratau), kilo ir plėtėsi. Bet paskui režisierius lyg pritrūko jėgų ir skubiai viską susuko, kad užbaigtų.
Man atrodo, kad nelabai pavyko su Veronikos paveikslu. Galėjo būti puikus vaidmuo, man kažkodėl prisiminė Mironaitės personažas iš “Makropulo recepto”. Jos personažą irgi kamuoja nežmoniškas nuovargis, galima buvo net fiziškai jausti, kaip sunku keliauti per šimtmečius. Filme veikėja keliauja per amžius atgal ir net pasiskundžia nuovargiu, tačiau pasitenkinta tai parodyti tik išoriniu pagrimavimu ir liūdna mina su atodūsiu.
Taigi, kaip ir reikalaujantis papildymo filmas. O gal taip ir turėjo būti? Visa kita turi suktis žiūrovo fantazijose po filmo?