Vakar užtikau filmą, nieko apie jį nebuvau girdėjęs, pavadinimas nieko nesakė. Juo labiau, kad- prisipažįstu- net ir to žodžio nežinojau. Dabar jau žinau, jis reiškia “Aklumas”. O tada dar nežinojau.
Na, kai matau ftp serveryje gulint filmą negirdėtu pavadinimu- paprastai pabandau bent patikrinti imdb, bent tikslu sužinot, apie ką tai. Kad negaišt laiko, jeigu visiškai aiškus šlamštas.
Na, šį kartą iš imdb galima buvo suprast bent tiek, kad tai ne apie gimnazijos krepšinio komandą, ne japoniškas multikas, ne snukdaužis su Sygalu. Bent tiek. O ir žvaigždučių smarkiai daug pridėta.
Priėmiau sprendimą, kad galima imtis pažiūrėt.
Na, ir….
Ne, aš nesakau, kad visiškai prastas filmas. Žiūrėti jį galima. Buvo nenuobodu, buvo netgi šioks toks “prikaustymas prie ekrano”.
Tik kad aš nelabai gerbiu tokius filmus. Kurie vaizduoja dirbtines situacijas, kurios “rodo mums, kaip veikia socialiniai visuomenės modeliai”. Visokie “dogviliai”, “kubai”, eksperimentai, kuriuose viena grupė savanorių virsta kaliniais, o kita- jų sargybiniais- man nelabai. Nelabai žaviuosi tokiais filmais. Dirbtina, nuobodu. Gal mano smegenys per toli nuo matematinio mąstymo- man juk pagaliau netgi Kafkos “Pilis” kėlė tik žiovulį…
Na, bet palikim ramybėje Kafką, palikim ramybėje netgi Dogvilį. Šitam filmukui iki Dogvilio dar tiek pat toli, kaip man iki Kafkos. Dogvilis bent buvo daugmaž Filmas, o čia- tik filmukas. Beveik vaikiškas, tik su pretenzijom. O tai būtent ir yra jo blogis. Jei be pretenzijų- būtų beveik normalus “katastrofinis” niekutis, tipo “Paskutinis herojus”, tik kiek prasčiau nufilmuotas.
Tiesą sakant, nieko baisaus, pažiūrėjau nuo pradžios iki galo, labai bjauru nebuvo. Kai kuriose vietose žiauriai kvaila, kai kuriose- įmanoma kentėt.
Man, žinoma, truputį trūksta įsijautimo. Tokiuose “visuomenės modeliavimuose” aš sugebu matyt tik dar vieną kvailą TV “Big Brother” seriją. Viena grupė kalinių užgrobia maisto davinius. Jie terorizuoja kitus: reikalauja pradžioje už maistą brangenybių. Kai brangenybių nebelieka- reikalauja moterų. Pateikiamas “socialinis modeliavimas”, dori eiliniai piliečiai sprendžia dilemą: ar jiems brangesnės jų moterys (ir teisė jomis disponuoti), ar svarbiau nemirti iš bado. Moterys neleidžia vyrams nuspręsti, jos apsisprendžia pačios. (Čia gauname dar ir feministinio politkorektiškumo pamokėlę). Ir taip toliau…
Na, nemoku aš rimtai įsijaust į tokių baisybių rodymus…
Nevisai gaunasi įsijaust ir paskui, kada herojai jau išsilaisvinę klajoja po apokaliptinį miestą. Tie vaizdeliai jau tiek kartų skaityti, matyti… Maisto ieškojimas “maximoje”, grumtynės su konkurentais… Kiek įdomiau atrodo gal tik scena, kai ima lyti lietus, visi (tik ką buvę tokie išbadėję-išsekę) gatvėje laimingi šoka, išskėtę rankas, išžioję viršun besišypsančias burnas- troškulį malšina, atseit. Lietaus lašus gaudydami pražiota burna- laimingi tokie…
Paskui jie pagaliau suranda savo namus, butas tvarkingai švarus, neišplėštas, viduje saugu ir patogu. (Buvau parašęs- “šilta”, bet ištryniau. Filmas juk braziliškas). Nors prieš tai buvo aiškinama, kad mieste seniai nėra elektros- čia jokių problemų nepastebime. Herojai vaišinasi kava, mėgaujasi dušu. (Galbūt, kavą virė ant žvakės, o vandenį nešė iš upės. Nesiginčiju, nemačiau).
………………………..
Šiandien sužinojau, kad žiūrėjau ne šiaip kokį filmą, o vieną iš “tų, apie kuriuos kalbama”. Filmas buvo rodomas Kanuose. (Nelabai kas jį ten gyrė, bet vis … )
Ai. Ne vienas aš toks, kuriam ne itin patiko. Pažiūrėjau, kad “Raudonų pomidorų” kritikai irgi tik vos 41 proc. sužavėti.… Irgi, turbūt, seni cinikai, nemokantys įsijaust.
O čia- irgi truputį papasakota šio bei to apie tą filmą:
http://8disk.net/z1768/
P.S.
Ir dar: man bjauru dabar buvo sužinot, kad tai tas pats Fernando Meirelles, gaminęs filmą “Cidade de Deus“, kuris man kadaise smarkiai patiko. (The Constant Gardener gal nemačiau, nepamenu tokio…)
Ten jie ne troškulį malšino, o džiaugėsi vandeniu. Jose Saramago romane, pagal kurį pastatytas filmas, žmonės iš pradžių buvo izoliuojami nuo visuomenės, jiems tik maistą atsiųsdavo, stengėsi su jais nekontaktuoti, kad kiti neužsikrėstų aklumu. Į tą apleistą ligoninę vis kišo naujus “pacientus”, kurie buvo palikti savitvarkai. Aišku, kad kaip ir normalioje Lietuvoje, niekieno nereguliuojami gudruoliai skubiai prichatizavo atsargas ir pradėjo diktuoti savo sąlygas. Likusieji sprendė moralines dilemas
Paskui, kai neliko sargybinių, atsirado laisvė klaidžioti po nusiaubtą miestą ir ieškoti priebėgos. Svarbiausia – vandens, nes labai nemalonu gyventi savo purve.
Gera knyga, viską iki šiol puikiai prisimenu. Tikiu, kad filmas nepavyko, nes paprastai gerų knygų neįmanoma ekranizuoti.
Turbut mum vakariečiams tiesiog per daug nelogiškas šis filmas. Bent mane tai labiausiai erzino. Pagrindinis klausimas: kodėl uždarytų žmonių niekas neprižiūrėjo? Filmas juk vyksta šiuo metu. Negi nėra apsisaugojimo priemonių? Arba kodėl vienintelė matanti moteris negali atimti ginklo iš AKLO mafuko? Pilna tokių liapsusų. Nekalbu apie neigyvendintus personažus ir t.t. Puikus režisierius, klaikus filmo pastatymas. Labai gaila.
@ Anonimiškas
Jei būtum skaitęs tą Saramago knygą, tai tokių klausimų nekiltų ir viskas atrodytų visai kitaip. Nes ten pasakojama, KAIP žmonės jautėsi toje situacijoje. Filme to parodyti, kaip ir parodyti, ką jie galvojo, neįmanoma. O kadangi visa situacija dirbtinė, akivaizdi metafora ir pan, tai niekas neieško tikslių situacijos detalių, o svarsto, kaip žmonės jaučiasi tokioje situacijoje ir kodėl jie elgiasi vienaip, o ne kitaip. Klausimai, susiję su totalitarizmu ir prievarta (kodėl neatima ginklo, nesipriešina, nenuverčia valdžios ir pan.) yra labai painūs. Pavyzdžiui, atsimenu, kaip vakariečiai niekaip negalėjo suprasti mūsų elgesio sovietmečiu. Jie naiviai klausinėja: “o kodėl jūs tylėjot?”, “o kodėl nesipriešinot, kai jus vežė į Sibirą” ir pan.