Tą filmą, turbūt, galima pamatyti ir įvertinti trim būdais:
1. Sentimentalus, paprastas, nuoširdus būdas- labai graži ir jaudinanti istorija. Filmas doras ir labai teisingas.
2. Skeptiškai ciniškas būdas- gausybė nudailintų, dirbtinai sugalvotų momentų, kurie tikrumoje taip negalėjo atrodyt. Pasaka.
(Nenoriu dabar apsistot ties smulkmenom, jų daug. Berniukai sėdi kasdien prie konclagerio tvoros, kažkur tolumoje bokštelis, bet nei sargybinių, nei šunų nė ženklo. Ir atrodo, kad laisvo laiko tas kalinukas turi į valias, vienintelis rūpestis- pasigirdus švilpukui, kažkur nuridenti tuščią karutį. Pilno jis aiškiai nepavežtų…
Kabinėtis prie tokių smulkmenų, žinoma, kvaila. Viena- suprantame, kad tai tik filmas. Antra- kiekvieną iš tų smulkmenų atskirai būtų įmanoma kaip nors paaiškint, pateisint. Pasakyt- “galėjo ir tokių atvejų pasitaikyt”. Po vieną, atskirai. Kai tų smulkmenų daugoka- aiškint, kad “galėjo ir taip būt”, yra kiek sunkiau.
3. Geranoriškas būdas- pažiūrėt į tą filmą paprastai, per daug nesikabinėjant, kaip į dar vieną puikų pasakojimą apie vaikystę. Jeigu yra dar žmonių, kurie kažkada yra skaitę Veros Panovos knygutę “Serioža”- jie supras, ką turiu omenyje.
Yra padaryta masė gerų filmų iš ciklo “pasaulis, pamatytas vaiko akimis”. Šis filmas iš tokių. Ir ta prasme padarytas labai gerai. Ta prasme- gausybė tikrų detalių, kurios sako: aha, tikrai, atsimenu- ir aš taip bėgiodavau, išskėtęs rankas “lėktuvėliu”, ir man taip būdavo nuobodu vienam žaisti, ir man suaugusių gyvenimas atrodė taip.
Nemėginsiu pasakot daug apie tą filmą. Net nežinau, ar noriu jį peikt, ar girt.
Vėl pasakysiu tą patį, ką sakiau, pažiūrėjęs filmą “Defiance”: jei tai būtų lietuviškas filmas- keltumėm jį į padanges, klykautumėm, kad tai genialus meno kūrinys. O apie amerikonišką- galima pasakyt: “na, nieko…, neblogas…”.
(Čia turiu patikslint: Tai nereiškia, kad jie vienodi. “Dryžuota pižama” tikrai kur kas geresnė už “Defiance”)
Lietuviškas reklaminis tekstukas su paveikslėliais, trumpai papasakojantis turinį. Kad žinotumėt, apie ką filmas-
O čia- kino mėgėjo Taraso įspūdžiai. Jam, atrodo, filmas patiko labiau, nei man. Nors dar kartą prisipažįstu, kad patiko ir man. O dėl smulkmenų galim ir nesiginčyt. 
Dėl to antro punkto: jei filme rodomas pasaulis vaiko akimis, tai taip ir galėjo atrodyti. Vaikai kažkaip sugeba nepastebėti tų dalykų, kurie jiems neįdomūs. Atsimenu, kad savo vaikystėje mačiau tik nuostabias žalias pievas vasarą ir šilto pečiaus koklius žiemą, o net nesiteikdavau pastebėti, kaip tėvai vargo įsikūrę tose tarnybinėse patalpose, kuriose nebuvo nei vandens, nei šulinio kieme, o išvietė buvo gamyklos, už pusės kilometro. Net neįsivaizduoju, kaip vargdavo mama, kad iš darbo grįžus dar mumis pasirūpintų. O man tada viskas atrodė nuostabu ir nevarginga.
“..jei filme rodomas pasaulis vaiko akimis, tai taip ir galėjo atrodyti”
Tegu, sutinku. Galėjo. Bet ten pakanka ir tokių smulkmenų, kurių šitaip nepaaiškinsi. Pvz.,- utėlėtas žydukas iš barako pakviečiamas į komendanto namus išplauti krištolinių taurių. Svečių laukiama, balius bus, reikia taures staigiai išmazgot. Paaiškinimas: “jiems buvo reikalingos mažos švelnios rankutės trapiam krištolui išplaut”. Manęs neįtikina toks paaiškinimas. Vaiko rankutės ne tik mažos, jos dar ir velniškai nevikrios, sukult gali brangius indus, kas juos atpirks? Būtų buvę logiškiau tokiam darbui atvaryti moterį arba panelę. Bet filmui reikėjo tokios scenos, kad ateitų būtent tas pats berniukas.
Na, bet bala nematė, jau sakiau, kad nesikabinėsiu prie smulkmenų.
Yra smulkmenų ir labai gražių. Nors irgi išgalvotų. Pvz.- laidotuvės. Komendanto motina žuvo nuo bombos. Ant kapo šalia vainikų padedamas oficialus partinis aplankas su “asmenine” fiurerio užuojauta. Žmona tyliai bando sustabdyt vyro ranką, kad nedėtų ant kapo. Kužda vyrui į ausį: “nereikia, jai labai nepatiktų”. Atsakymas, taip pat labai tyliai, bet ryžtingai: “Žinau. Bet JIS nori. Taip reikia.”