Vakar nykiai praleidau vakarą. Pusantros valandos (netgi daugiau) su davatkomis ir kunigais. Ir dar priedo- su davatkomis ir kunigais ne bažnyčioj, o mokykloje. Baisiau būti negali.
Trys vietos, kurių visą gyvenimą kiek galėdamas stengdavausi išvengt: mokykla, bažnyčia ir kareivinės. Visos trys kažkuo smarkiai viena kitą primenančios. Nuo visų trijų visiškai išsisukti neįmanoma, bet- pagal išgales- stengiausi…
O vakar- savo noru. Išprovokuotas, aišku, bet vis tiek- savo noru…
Norėjau sau įrodyt, kad esu dvasingas, galiu žiūrėti filmus, kuriais žavisi dvasingos moterys. Norėjau įrodyt, kad ne tik futbolas man prieinamas.
Dabar galvoju: o juk galėjau ramiai vietoj to pasimėgaut Gajaus Ričio filmuku “RocknRolla”. Arba gražiu “National Geografic” stiliaus paveiksliukiniu “Australia”.
Bet ne, prisireikė pabūti snobu. Įrodyt visuomenei ir sau, kad galiu virškinti ir nuobodžiai rimtus meno kūrinius, apie kuriuos kalba rimti žmonės. Atlikti snobo pareigą susipažinti su visais Oskarų nominantais.
Na, susipažinau. Taip man ir reikia…
Dabar, atlikęs pareigą, galiu ramiai atsikvėpt ir pasigirt, kad atlikau.
Ir pasakyti oriai: taip, filmas geras. Filmas teisingas ir reikalingas.
(Ir tik tyliai, pačiam sau paabejodamas: “reikalingas? Aha, labai. Bet ne man, aš būčiau ir apsiėjęs…”)
Čia kaip perskaityti “Ulisą”. Arba krūvelę Rilkės eilėraščių vokiškai, gotinėmis raidėmis. Šaunu ir yra kuo pasigirt prieš draugus.
Paklausite: o tai kokio velnio žiūrėjai, jeigu taip? Atsakau: todėl, kad patiko žiūrėti. Todėl, kad, nors ir davatka, nors ir kunigas- bet Meril Stryp ir Seimuras Hofmanas. Nesvarbu, kad kituose filmuose jei man labiau patiko, linksmiau atrodė. Vis tiek, ir čia jie yra gerai, vien dėl jų verta pasikankint.
Trumpas įvadas nemačiusiems, apie ką kalbama filme:
Baisiai nesimpatiška geležinė davatka Meril Stryp. Ji kaunasi su labai simpatišku visais atžvilgiu, labai mielu ir teigiamu kunigu Seimūru Hofmanu. Kunigas simpatiškas ir patrauklus visais atžvilgiais, bet įtariamas nelabai simpatiška nuodėme: jis, galbūt, pedofilas. Bent taip įtarinėja geležinė davatka. Ir ne tik įtarinėja, ji šventai įsitikinus, kad taip ir yra. Su įrodymais truputį problematiška, bet…
Jeigu tai būtų tik detektyvinė istorija su fabula “kuris teisus, kuris gale pasirodys geras, o kuris- blogas”- būtų galima ir nežiūrėt. Filmas sudėtingesnis, jis užduoda gana keblų išbandymą žiūrovams, norintiems didžiuotis savo tolerantiškumu ir jausmingumu. Reikalas tas, kad mums, žiūrovams, irgi neduodama ramiai laukti pabaigos su atsakymu: “kas teisus, kas kaltas?”. Nors mums nesimpatiškoji davatka ir toliau vis bjauresnė darosi, bet mes irgi imame smarkiai įtarinėti, kad ji teisi. Simpatiškasis kunigas iš tikro labai panašus į pedofilą, dėl to beveik nelieka abejonių…
Su pasibaisėjimu gaunam kitą abejonę: o tai kur yra ta mano tolerantiškumo riba?? Jeigu aš jau ir pedofilijai randu pateisinimą…? Kas yra gėris, kas yra blogis- ką tos sąvokos iš tikrųjų reiškia davatkoms, principingiesiems, tolerantiškiesiems, dvasingiesiems? Kada tuos pačius dalykus galima ryžtingai pasmerkt, nors gal reikėjo pateisint, kuo veidmainiškumas yra geresnis ar blogesnis už principingumą… Ir taip toliau- krūva klausimų be atsakymo.
Todėl ir vadinasi- “Abejonė”.
Jau beveik visiems aišku, kad gėjų ir lesbiečių smerkti nevalia, jei nori vadintis tolerantišku. Filmais apie gėjus nieko nebenustebinsi.
O va, priverst žiūrovus suabejot dėl klausimo, ar piktintis pedofilais kunigais- čia tikrai kieta.
(Dar vienas “spoiler”, patikslinimui: ten nėra kalbos apie vulgarų lytinį santykiavimą. Mes galim įsivaizduot, kad to nebuvo. Tiesiog vyras myli mažus berniukus. Viskas gražu, beveik tyra… Pagaliau, juk moterys, mokytojos- jos irgi myli mažus berniukus? Kodėl joms galima, o, jeigu kunigas- tai jau jam- ne? Juk meilė- tai gėris…)
http://www.imdb.com/title/tt0918927/
http://www.latimes.com/entertainment/news/reviews/movies/la-et-doubt12-2008dec12,0,7000926.story
Filmas labai tinkamas mėgėjoms abstrakčiai pasamprotaut, paspręst abstrakčias moralines problemas.
Man jis buvo nevisai tinkamas, nes aš nelabai mėgstu spręst kryžiažodžius, šachmatų uždavinius. Ir nesuku sau galvos dėl savo tolerantiškumo. Man ir gėjai nepatinka. O kunigų pedofilijos problema ir išvis mažai rūpi. Neturiu sūnaus, nebent anūkas koks kada nors į klapčiukus eis, tada gal ir labiau aktualu atrodytų… 
Ka galiu tamstai pasakyt? nedaug ka, tiesa sakant. Nesu megeja pasamprotauti abstrakciai, bet esu pakankamai subrendusi savo nuomonei ir tam, kad atskirciau suda nuo pelu.:) Kai ziuriu man patinkancius filmus, arba skaitau tokias knygas, matau ne konkretu siuzeta, o ieskau to, kas slypi “tarp eiluciu”. Jeigu nerandu – darosi nuobodu. Kodel “Abejones”? Todel, kad kiekvieno is musu gyvenime absoliuciu isitikinimu ir abejoniu – nors vezimu vezk. Ir abiem atvejais kartais apsimaunam kaip reikalas. Snobams gal palikime Nyce ir Zaratustra, aukstuomenes vakarelius ir Manta Petruskeviciu:)
priklauso nuo dvasingumo ir pajautos lygio….
Mes geriau ziurekim filmus, jie daznai atlieka veidrodzio funkcija. Rodo davatka su kunigu – o matai save, bet dar to nesupranti, arba supranti
O aš pažiūrėjau filmą J’ai toujours rêvé d’être un gangster. Visiškai nedvasingas filmas, tik nostalgiškas velniškai, su tiek daug pavogtų epizodų iš Džarmušo ir Kaurismakio, kad jau tai vadini ne vagyste, o pagarbos parodymu.
Labai linksmas filmo aprašymas:) Sakyčiau, turėtų vadintis “Kančia”, bet filmas įpareigoja. O filmą žiūrėti kaip ir įpareigoja “Oskarai” ir Meril Stryp. O jeigu “Oskarai” – tai dvasinga:)Būkime dvasyyngi:))