Vėl keletas ištraukų iš LR “Mūzų malūno”.
Gabaliukai iš straipsnelių:
1. Rima POVILIONIENĖ. Ar galima pateisinti kerštą?
(POTEKSTĖ. Muzikologė atskleidžia perkeltinę miuziklo prasmę)
Autorė iš anksto džiūgauja, labai giria būsimą spektaklį.
Ypač džiaugiasi tuo, kad “…Lietuvių publika, skirtingai nei daugelio kitų šalių žiūrovai, galės susipažinti su… atvira seksualinė scena, kai teisėjas pro rakto skylutę stebi jauną merginą, gašliai save patenkindamas.
Ši miuziklo scena šokiravo net visko mačiusią Amerikos publiką, todėl jos paprastai atsisakoma,…”
2.Rasa PAUKŠTYTĖ. Praeitis kelia galvos skausmą
(Įspūdžiai iš Berlyno kino festivalio)
O dabar- iš eilės…
Pirmasis straipsniukas, apie Ibelhauptaitės pastatytą operos šedevrą. Filmą mačiau, buvo šlykštoka, bet ir žaisminga. Nelabai tikiu, kad tas žaismingumas bus įmanomas lietuviškoje scenoje. Kažkodėl įtariu, kad bus vulgaru. Gal klystu.
Na, tegu tai bando ant savęs tie, kurie pirks bilietus į tą bjaurastį.
Man tik įdomu, kodėl Ibelhauptaitė žodžius “demon barber” išvertė į “demoną kirpėją”. Kodėl ne “demoniškas barzdaskutys”? Juk herojus ten klientus skerdžia skustuvu, o ne žirklėmis. …
>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>
Ar galima pateisinti kerštą?
POTEKSTĖ. Muzikologė atskleidžia perkeltinę miuziklo prasmę
Rima POVILIONIENĖ
2009-02-09
Lietuvių publika, skirtingai nei daugelio kitų šalių žiūrovai, galės susipažinti su visa miuziklo „Svynis Todas: demonas kirpėjas“ versija.
Pasaulio ir paties Brodvėjaus scenose dažnai atsisakoma boso teisėjo Turpino arijos iš pirmo veiksmo.
Tai atvira seksualinė scena, kai teisėjas pro rakto skylutę stebi jauną merginą, gašliai save patenkindamas.
Ši miuziklo scena šokiravo net visko mačiusią Amerikos publiką, todėl jos paprastai atsisakoma, motyvuojant amžiaus cenzūra, nes jeigu būtų apribotas žiūrovų amžius, nuo to nukentėtų komercinė projekto pusė.
Nepaisė komercinės cenzūros
Bet tiesa yra ta, kad komercinio pasaulio atstovai pasirenka lengviausią kelią, paprasčiausiai užmerkia akis ir atsiriboja nuo miuziklo scenoje tiesiu tekstu parodomos iškreiptų santykių katastrofos.
Atsisakydami šios scenos kūrėjai tarsi krypsta į lėkštesnį miuziklo turinio perfrazavimą, patenkinantį tik kruviną apetitą. Tačiau Christopheris Bondas neatsitiktinai sukūrė tokią sceną, nes suprato, kad ji yra būtina kūrinio sudedamoji grandis, ypač dėl moralinio konteksto.
Stephenas Sondheimas, rašydamas miuziklą, jos taip pat neatsisakė, nes nepaisė komercinės cenzūros.
Tad jis sukūrė nepagražintą, nenudailintą, o realų miuziklą – tokį, koks šiandien yra iškreiptas visuomenės portretas.
Lygiai taip pat ir Lietuvos „bohemiečiai“, vadovaujami režisierės Dalios Ibelhauptaitės, nepataikauja jokiai cenzūrai ir lietuviškame „Svynio Todo“ pastatyme išdrįsta užduoti miuziklo sumanytojų klausimus.
Kruvina istorija – priedanga
Štai čia ir susiduriame su perkeltinėmis miuziklo prasmėmis, kurios šimtmečių senumo kruvina istorija naudojasi tik kaip priedanga.
Ankstesnės Svynio Todo istorijos versijos pagrindinį asmenį pateikdavo kaip bejausmę žudymo mašiną, o Ch.Bondo ir S.Sondheimo Svynis Todas šventai įsitikinęs tuo, ką ir kodėl daro.
Jo veiksmai – tarsi misija, tarsi pasaulio gelbėjimas nuo supuvusio visuomenės elito, nuo parsidavėlių ir kyšių ėmėjų, nuo tvirkintojų ir padlaižūnų, kurie gyvena tarp mūsų, prisidengę padorumo kauke.
Miuzikle siekiama parodyti, kad aukštos moralinės vertybės ir idėjos šiandien yra dar viena pigi prekė.
Todėl Svynis Todas yra tarsi dar vienas idėjinis „svieto lygintojas“, kokie buvo Tadas Blinda ar Robinas Hudas.
Kirpėjas savo aukomis pasirenka ne paprastus žmones, o kunigus, teisėjus, žmogiškumą pamynusius klerkus ir mėsos pyragėlių pavidalu juos patiekia vargšams: „Kaip malonu pagaliau žinoti, kad viršūnės tarnaus apačioms!“
Viena stipriausių filosofinių miuziklo vietų – priešpaskutinis pirmo veiksmo numeris „Trys karaliai“, kuriame pagrindinis herojus aiškiai nusako savo pareigą – netyčia pabėgus Turpinui, kirpėjas prisiekia keršyti visiems teisėjams ir atsikratyti visuomenės šiukšlių.
Tada S.Sondheimas panaudoja efektingą sprendimą – Svynis kreipiasi į publiką, kuri tampa veiksmo dalyviu.
Taip miuziklo autorius verčia susimąstyti salėje sėdintį klausytoją ne tik apie scenoje vykstantį veiksmą, bet ir apie tai, kad kalbama galbūt apie patį klausytoją, apie jo kaimyną, apie į purviną bedugnę smunkančią jo aplinką.
Mėsos pyragėliai – simbolis
Mėsos pyragėliai šiame miuzikle yra ne kruvino nusikaltimo detalė, o Svynio misijos simbolis.
Pyragėlių scena pirmo veiksmo pabaigoje, kai Svynis ir ponia Lovet dainuoja duetą „Mažasis kunigas“, yra tikrasis Svynio poelgių raktas.
Juk kirpėjas net negalvoja pasinaudoti aktoriumi, poetu ar kitu paprastuoliu: „Gal turit poetą ar ką nors panašaus? Ne, matot, su poetais bėda viena – iš ko suprasti, kad jis negyvas jau yra?“
Alegorinė Svynio kalba su ponia Lovet apie pyragėlius tampa atviru nusiritusio elito pasmerkimu: „Tai kunigas. Paragaukit kunigo. Ar jis geras? Pone, jis per daug geras, švelniai tariant! Juk jie kūniškai nenusideda, todėl yra švieži“.
Simboliška ir tai, kad kūrinio finale gyvi lieka tik gyvenimo dar nesutepti jaunuoliai – Svynio duktė Joana, jos draugas Antonis ir našlaitis Tobis.
Tai – kita karta. Geresnė, tyresnė – gal tai mūsų viltis? Svynis Todas pats patenka po skustuvo ašmenimis.
Kompozitorius žudiko nepateisina. Jis aiškiai parodo, kad nesvarbu, kaip stipriai esi įskaudintas ir tave slegia gyvenimo neteisybė, bet keršto ir neapykantos forma nėra kelias, vedantis į šviesą.
Miuziklas atskleidžia ir mūsų nuosmukį
* S.Sondheimo miuziklas „Svynis Todas“ – lyg gaivus kito pasaulio dvelksmas ar nepažinta žemė – socialinės tematikos miuziklas Lietuvoje yra beveik nežinomas.
* „Svynis Todas“ yra tikra bomba net ir tarp socialinių miuziklų, nes S.Sondheimo objektas – drąsus siužetas. Kompozitorius kalba apie moralės nuosmukį, jį jaudina, kodėl randasi tokie Svyniai Todai, ponios Lovet ar teisėjai Turpinai – sužvėrėjusių santykių votys.
* S.Sondheimas išdrįsta savo menines ambicijas įmerkti į šiandienos visuomenės purvą, todėl ir jo muzika tvinksi kaip XX a. tragedijos skaudulys, nes ją išgirdus nelikti abejingam tiesiog neįmanoma. Tai mūsų pačių nuosmukį ryškiausiomis spalvomis atskleidžianti kūryba.
>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>
Žodžiu, prašom. Pirkite bilietus, apturėkite malonumą…. 
>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>
O dabar- kito straipsnelio pradžia. Kur pasakojama apie filmą “The Reader”. (Nes aš ketinu tą filmą kada nors žiūrėti. Paskui minimi filmai, kuriais domėtis neketinu. Apie juos toliau skaitykite laikraštyje. )
>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>
Praeitis kelia galvos skausmą
TEMA. Berlyno kino festivalio filmuose nagrinėjami istorinės atsakomybės klausimai
Rasa PAUKŠTYTĖ
LR spec. korespondentė, Berlynas
2009-02-09
Berlyno kino festivalio pradžia nebuvo dosni autografų kolekcininkams. Tačiau ir vienos ryškios žvaigždės Kate Winslet pakako, kad prasto atidarymo filmo kartėlis užleistų vietą tikram kino pašaukimui.
K.Winslet netruko patvirtinti savo, kaip rimtos ir atsakingos aktorės, reputaciją. Ji nė nešyptelėjo, kai minia žurnalistų nusikvatojo, vienam kolegai paklausus apie meilės scenas su gerokai jaunesniu aktoriumi Davidu Krossu filme „Skaitovas“.
Aktorė be jokios ironijos ištarė: „Mano kolegai vokiečiui jau aštuoniolika. Jis labai profesionalus, todėl su juo dirbti buvo lengva“. K.Winslet laikysena tiesiog užkirto kelią bet kokioms bulvarinėms užuominoms.
Tačiau išdidi, savo profesiją gerbianti aktorė jautriai ir noriai kalbėjo apie sudėtingą Hanos vaidmenį, už kurį ji nominuota „Oskarui“.
K.Winslet neslėpė džiaugsmo dėl šios nominacijos, o vaidmenį „Skaitove“ vadino itin sudėtingu, kaltės jausmą siejančiu su moterišku švelnumu.
Paauglys myli kontrolierę
„Skaitovas“ – rašytojo Bernhardo Schlinko romano ekranizacija. Iš pradžių ji gal šiek tiek trikdo literatūriškumu, bet ilgainiui kartu su herojais pradedi tiesiog išgyventi nevienaprasmes aistras ir kaltes, kurių sklidinas šis didžiojo kino apibrėžimo vertas filmas.
Juostos herojai – šeštojo dešimtmečio pabaigoje susitikę du žmonės: vidutinio amžiaus tramvajaus kontrolierė Hana ir penkiolikametis paauglys Mikaelis iš geros šeimos.
Paauglys įsimyli kontrolierę. Ji tampa jo pirmąja meile, jis bėgioja paskui ją ir po pamokų, ir per pamokas.
O Hanai Mikaelis tampa skaitovu – aistringos kūniškos meilės scenas keičia jo pasaulinės literatūros skaitymai. Hana girdi Homero, A.Čechovo, L.Tolstojaus istorijas.
Gėda dėl neraštingumo
Hana neraštinga. Po kelerių metų, jau nutrūkus jų romanui, teisės studentu tapęs vaikinas užklys į teismo procesą.
Jame Hana bus teisiama už bendradarbiavimą su naciais.
Pagrindinis kaltinimas – kad ji parašė svarbų raportą.
Hana prisipažins, kad jai visą gyvenimą buvo gėda dėl savo neraštingumo.
Buvęs mylimasis neišdrįs ištarti nė vieno garsaus žodžio.
Nuteista kalėti iki gyvos galvos Hana netrukus gaus daugybę garso kasečių, iš kurių skambės pažįstamas balsas ir girdėta pasaulinė klasika.
Filmas jaudina ir žmogiškomis istorijomis, kuriose neatskirsi kaltės nuo nekaltumo, ir režisieriaus sugebėjimu istorinėmis kolizijomis patikrinti ir tarsi perskrosti pačius svarbiausius žmogiškus jausmus.
Apie kokius dar filmus rašė Paukštytė? Nucituok, ką pavapaliojo apie tą Tykwerio filmą “Internacionalas”.
O Ibelhauptaitės pastatymo liaupsinimas rodo, kiek daug rėmėjų sugeba susiveikti ši tikrai aktyvi dama
http://zudykreklama.lt/2304-farsas-po-visa-miesta-%E2%80%9Esvynis-todas-demonas-kirpejas%E2%80%9C
http://www.alfa.lt/straipsnis/10242647
Tau pageidaujant, Vilnie.
Paukštytės straipsniuko tęsinys.
>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>
Sunku suprasti, kodėl festivalį atidarė standartinis Tomo Tykwerio niekalas „The International“, jeigu rengėjai konkursinėje programoje turėjo išties stiprų ir politinę festivalio koncepciją atitinkantį Hanso Christiano Schmido filmą „Audra“.
Politikos tema gali būti labai įdomi, kai politines žmogžudystes narplioja ne kas kitas, o daugelį šokiravusio filmo „Intymumas“ žvaigždė Kerry Fox.
Ji vaidina Hagos tribunolo teisėją Haną – pagrindinę kaltintoją buvusios Jugoslavijos nacionalinės armijos vado byloje.
Liudininkės vaidmeniui režisierius pakvietė aktorę Anamarią Marincą, vaidinusią Lietuvoje daug dėmesio sulaukusiame rumunų filme „4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos“.
Panašių filmų sukurta nemažai, bet „Audra“ pasižymi sunkiai paaiškinamu režisieriaus pajautimu, kad politinių bylų dalyviai ne tik dirba, bet ir gyvena normalų gyvenimą.
Tai, kad filme netiesiogiai, bet vis dėlto suskamba diskusinis klausimas, ar gali buvusios Jugoslavijos šalys susitvarkyti savo praeitį be tarptautinio įsikišimo, „Audrai“ suteikia papildomos intrigos.
Tiria maniako bylą
Labai amerikietišką filmą sukūrė stiliaus gurmanas prancūzas Bertrand'as Tavernier.
Jo „Įelektrinto rūko“ herojus detektyvas Deivas tiria maniako, žudančio merginas, bylą.
Ji susijusi ne tik su Amerikos užkampyje pinigus kalančiomis ir litrais alkoholį geriančiomis Holivudo žvaigždėmis, bet ir su kelių dešimtmečių senumo įvykiais.
Detektyvui Deivui neegzistuoja ne tik bylos senaties terminas, bet ir skrupulai dėl teisinių priemonių. Egzistuoja tik nusikaltimas ir bausmė.
„Įelektrintame rūke“ svaigina atmosfera, kurioje tarsi susitinka dvi juodojo – amerikiečių ir prancūzų – kino tradicijos.
Paperka psichologizmas, mistiška herojų painiava, juodasis humoras ir dar juodesni pramogų verslo atstovų darbeliai.
Detektyvą vaidina puikus aktorius Tommy Lee Jonesas, sugebantis šiuolaikiniam kinui suteikti klasikinio bebaimio herojaus intonacijų ir kartu išlaikyti ironišką distanciją tarp savęs ir personažo.
Ji itin tinka šiam detektyvui, kurio kasdienį darbą palydi lūpinės armonikėlės melodijos.
Kai kurie laureatai – jau žinomi
* Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje šią savaitę bus įteikti pirmieji specialūs prizai.
* „Berlinale kamera“ atiteks prancūzų kino meistrui C.Chabroliui bei televizijos ir kino prodiuseriui G.Rorbachui.
* Apdovanojimas „Teddy“ už gėjų kiną bus įteiktas A.Warholo „mūzai“ J.Dallesandro.
* Garbės Auksiniu lokiu šiemet bus apdovanotas prancūzų kompozitorius M.Jarre'as.
Mhm. “The Reader” tai aš jau suradau… (dar, tiesa, neieškojau subtitrų… gal dar nerasiu jokių, teks angliškai žiūrėt..), bet, patikrinęs pradžią, kaip matosi- pasibaisėjau. Taigi vėl tas mano nekenčiamasis anglas ligonis Finesas. Ar Fainsas, kaip norite. Arba Fainesas.
Kaip ten bebūtų, jis man nefainas, nemkenčiu aš jo, o dabar jau antrą filmą su jo prarūgusiu veidu teks žiūrėt šį mėnesį. Baisu, siaubas.
Turiu tikrai neblogo vaizdo The Reader versiją, tačiau dar neišdrįsiu žiūrėti orginalo kalba. reikia gauti bent jau su subtitrais.
VyneTu, Tu subtitrus atskirai susirask. Ar žiūri tuos filmus per vidiaką, ar per kompą?
Subtitrus radau. Kaip visada: angliškus ir lenkiškus. Galėsiu Tau nusiųst, Vinetu. Jei norėsi.
Žiūrau filmus per kompą. Ir taip stovi krūvos kompaktų, trinsiu juos vėliau, pažiūrėjęs ir vieną kitą įsirašęs.
Ačiū Fanta, galėsi atsiųsti.
Kodėl žmonės žavisi tokiomis istorijomis kaip apie Svyni Todą… Man ir ta mėsmalė reklamoje, ir su kruvinu krepšiu slampinėjantis Statkevičius, ir šis L.r. straipsnis vieną skrandžio reakciją kelia. Turbūt, čia spektaklis ne kokiems eiliniams provincialams, nelabai turintiems supračio apie atbukusias, hedonizmo nuvargintas sielas:).
Ačiū Fanta už plejeriuką ir subtritrus. Kažkodėl rodo šiek tiek be tam tirkų raidžių, bet pasufleruoja kur nedasigaudau naglickai.
Filmo visop nemačiau, kokį pusvalandį, tačiau Fienesas tik pradžioje minutę pabuvo, o rešta, kaip sako lenkai, ėjo be jo kol kas.
Sekso scenoje – duodu 10 balų iš 10 Vinslet! Įspūdingai natūraliai suvaidinta labiau patyrusios, vyresnės už partnerį moters, verbalinė ir veido kalba akto metu. Labai įdomu kas toliau.
“Kažkodėl rodo šiek tiek be tam tirkų raidžių…”
Maniau, pats susigaudysi, todėl nepasakojau iškart visų smulkmenų.
Norint padoriai matyt lenkiškus (taip pat lietuviškus, o ypač- rusiškus) subtitrus, reikia, žinoma, nusistatyti tinkamą koduotę.
Eini į
Options- Preferences- Subtitles;
Ten randi langelį “Default subtitle encoding;
tame langelyje išsirenki reikalingą koduotę.
Lenkiškiems subtitrams tai bus, jei neklystu-
“Slavic/Central European languages (ISO-8859-2)”
arba
“Slavic/Central European Windows (CP1250).
Kuris iš jų- tiksliai dabar nepasakysiu, išsiaiškinsi eksperimento būdu.
Dar ta pačia proga paaiškinsiu vieną smulkmeną:
patogiausia yra, jeigu subtitrai guli viename folderyje kartu su filmu ir pavadinti lygiai tokiu pat vardu, kaip filmas. Pvz.- jei filmas vadinasi “vynetu.avi”, tai ir subtitrus reikia pervardinti į “vynetu.srt”, “vynetu.sub” ir pan.
Tada, paleidus filmą, subtitrai užsikrauna automatiškai. (Lieka tik išsirinkti langelyje “subtitles”, kuriuos nori matyti. Jeigu jų yra daugiau nei vienas).
Pasakiau “patogiausia”. Žiūrint iš kompiuterio- tai tik patogumas (nes player’is leidžia prisijungti bet kokius subtitrus, iš bet kurios vietos, su bet kokiu vardu). Tuo tarpu, jeigu norėtum žiūrėti iš DVD grotuvo- tai tiesiog BŪTINA. Nes kitaip DVD grotuvas titrų neranda.
Tai tiek žinių tam kartui. (Nesivaržyk klausinėti, kai būna kas nors neaišku)
Aš “Skaitytojo” kol kas mačiau tik pusę filmo, todėl neskubėjau dalintis įspūdžiais. Labai patiko, ketinau labai girti, liaupsint- bet norėjau pirma pamatyt visą iki galo. O gal antra dalis bus prastesnė, gal dar nusivilsiu, o gal atvirkščiai- visas stiprumas pasirodys finale, ką aš žinau… Todėl atidėliojau.
Dabar gi pakraupau, kad vulgarusis kaimietis Vynetu man čia išgąsdins visas dvasingas būtybes, šitaip nupasakodamas apie tą filmą, lyg jis būtų kokia Emanuelė ar Orchidėja. Neklausykite jo! Filmas labai rimtas ir padorus. Na, žinoma, nebent ką nors papiktintų, kad pirmoje filmo dalyje ponią Vinslet dažniau matome be drapanų, negu su. Manęs nepapiktino, netgi atvirkščiai- gražu.
Milijoną kartų knygose aprašyta, niekada nesenstanti situacija: jauno berniuko pirmoji seksualinė patirtis su vyresne moterimi. Galima sakyt- nieko naujo, bet:
-ši tema visada buvo ir bus populiari knygose ir filmuose, nes tokia jau žmonių anatomija, toks gyvenimas;
-šiame filme tai rodoma itin skoningai, labai įtikinamai, nė vienos tuščios ar falšyvos gaidelės, jokių dirbtinių pozų, viskas atrodo normaliai tikra. (Ką turiu omenyje? Vynetu trumpai pavadino “sekso scena”. Normalus terminas, viskas tvarkoj. Bet, kaipo žmogus dvasingas- jaučiu pareigą pridurt. Šį kartą mes kalbame ne apie kokią nors dekoratyvinę Riurkės-Beisindžer (ar kt.) gimnastiką (žvakių šviesoje, skambant muzikai, vartaliojasi kojos ir blizgantys tobuli kūnai). Šį kartą mes kalbame apie normaliai realistiškai nufilmuotą vaizdelį “pirmasis gimnazisto pasidulkinimas”. Žodžiai “normaliai realistiškai” nereiškia, kad negražiai. Viskas labai gražu. (Gyvenime juk irgi būna gražu, ne tik filmuose.)
Tai tiek kol kas apie tą filmą, kiek vienpusiškai, vien “apie seksą”.
Paskui, kai visą pažiūrėsiu, galėsim pakalbėt ir rimčiau.
Noriu priminti tą Mencelio filmą pagal Hrabalo "Aš aptarnavau Anglijos karalių". Buvo man įdomu, kaip Mencelis perteiks to mažojo kelneriuko susižavėjimą tam tikrų paslaugos namų mergina. Nors ir gražiai atrodė tos scenos su žiedais nuklotu kūnu ir mažasis kelneris spindinčiomis akimis, bet vis tiek knygoje buvo geriau. )>
Ačiū už nemokmas konsultacijas Fanta. Sutaupei laiko, o tai leidžia jį panaudoti kur kas turiningiau.
Fanta, labai gražiai ir dvasingai aprašei tai, ką aš pavadinau sekso scena. Neturiu čia ką pridurti – labai tiksliai išrašyta.
Vulgarusis VyneTu ką tik pabaigė žiūrėti šį filmą. Vienoje vietoje ketinau stabdyti filmą, ateiti čia ir parašyti kas bus, mano manymu, toliau. Vėliau pasitikrinti, ar spėjau teisingai. Taigi, savižudybė buvo nuo tam tikros vietos nuspėjama, tačiau nepaisant kai kurių fabulos posūkių nuspėjamumo, kai kurių neįkyrių su holokaustu susijusių klišių, filmas labai labai stiprus.
Meilė, slepiamas jausmas, valia, aklas pareigos suvokimas. Veidmainystės ir tariamo teisingumo triumfo fone.
Bet tai istorijoje lyg išsisklaidantys gaisrų pelenai ir dulkės. Kaip tie rudeniniai lapai ant paminklinio akmens, kuriuos nužėręs Fienesas vėl pradeda pasakoti šią istoriją iš naujo. Apie tai, ko negali išduoti. Apie ką negali ilgai ar visiškai pasakyti ir turi nešioti savyje visą gyvenimą. Apie ilgą kelionę per kopas ir oazės gaivą.
P.S.Prie nedidelių minusų priskirčiau prastoką senatvinį herojės Hannos grimą.
Dvasingasis Urvinis vakar irgi pabaigė žiūrėti tą filmą. Taip sėkmingai muns šį kartą netyčia sutapo, labai patogu aptarinėt. Nors dviese kol kas pasidalinsim įspūdžiais.
. Galėtum rašyti reportažus iš Kanų festivalio.
Matau, mostelėjai čia velniškai mandrą tekstą, net 2 pipinytės su 2 kancerevičiūtėm kartu pasistengusios mandriau neparašytų. Gaisrų pelenai, rudeniniai lapai ir net kelionė per kopas
O aš prisipažinsiu. Vakar patyriau keistą dalyką. Matėt čia visi, kaip po pirmos filmo pusės buvau entuziastingai nusiteikęs, žadėjau labai smarkiai liaupsint tą filmą. Taip jis man tada patiko, kad jau ruošiausi apskelbti pačiu geriausiu iš visų mano matytų šiųmetinių “oskarinių” filmų, jau ruošiausi labai piktintis, kad jis nebuvo deramai įvertintas, neįtrauktas į geriausių penketuką.
O vakar mano entuziazmas kažkodėl gerokai išblėso. Ir dabar galvoju, kas kaltas: gal tik mano paties nusiteikimas vieną dieną buvo geranoriškesnis, o kitą dieną- labiau kritiškas? Gal reikalas tas, kad esu paprasčiausias erotomanas ir antroje filmo pusėje neberadau ką žiūrėti? Nes, nors filmas ir toliau buvo neblogas, bet jau pradėjo nervinti, kad jau ima darytis panašu į nusaldintą melodramą, į akis pradėjo lįst didaktika ir sentimentalios nesąmonės. Nustojau filmu tikėt, atsirado pasipriešinimas. Nors užmuškite, bet man sunku patikėti tokiu išmislu: moteriškė pasirenka būt atpirkimo ožka, sėdėt kalėjime iki gyvos galvos, nes jai, matote, gėda prisipažinti, kad nemoka skaityt ir rašyt. Niekaip nesugebu įsivaizduoti tokio personažo.
Na, gerai, sutinku: nieko nenutuokiu apie SS panelių auklėjimą ir psichologiją. Galbūt, jos buvo tokios superišdidžios ir t.t.
Bet tada kaip man įsivaizduot tokius du dalykėlius:
1) iš kur Vokietijoje nacių laikais dar galėjo rastis visiškai neraštinga panelė?? Ne bobutė kokia nors šimtametė, o jauna pana, visiškai net abėcėlės nepažįstanti. Niekaip neįsivaizduoju tokios nesąmonės.
2) Gerai, galim įsivaizduot, kad ji gimė ir užaugo labai tamsiam kaime, į mokyklą jos niekas neleido, vertė ganyti kiaules ir pan.
Bet čia vis tiek kyla klausimas: o ką, į tą SS paskui stojant, negi net jokio popieriuko nereikėjo pasirašyt? Ir aplamai- mums ta panelė rodoma juk anaiptol ne debilė. Mintis reiškia tokiais sakiniais, kad ne kiekvienam raštingam ir krūvą knygų perskaičiusiam gautųsi. Nekalba normaliam gyvenime visiški analfabetai tokiais sakiniais, nesutikau aš tokių.
Galiu patikėt, kad tokių galima rasti Afrikoj, Indijoj, kokioj nors negyvenamoj saloj. Bet ne Vokietijoj. Nes Vokietijoj toks žmogus vis tiek užkliūtų už laikraščio skiautės, cigarečių pakelio, bet kokio popiergalio su raidėmis, kas nors vis tiek paaiškintų, kaip iš raidžių sudėt žodį. Jeigu jau ji buvo tokia smalsi, kaip mums ten rodoma, tokia ištroškus Odisėjos ir Čechovo.
3) O kaip jums patinka toks “rašto mokymosi” būdas, kaip ten, filme (turbūt, ir knygoje), parodyta? Ponia atsiverčia knygą ir pasileidžia magnetofono įrašą. Pagal garsą suskaičiuoja sakinio žodžius. Šeši žodžiai. Pirmas žodis- “the”. Ponia susiranda žodžius “the”, pasišymi juos visame tekste. …
Ir mes turime patikėti, kad tokiu būdu ponia paskui ir išmoko pažinti raides, žodžius. Senatvėje, pati viena. Visą gyvenimą negalėjo, o dabar- staiga, atsirado noras, ir…
Na, gerai, užtenka man čia putot. Gal kas nors dar man įrodys, kad esu neteisus, kad taip visai galėjo būti ir pan. Nors greičiau man įrodytų, jog paprasčiausiai taip reikėjo knygos autorei, kad gautųsi graži pasaka. Taip aš sutinku. Filmuose ir knygose leidžiami ir fantastiškesni išgalvojimai, sutinku. Tik tiek, kad čia truputį pjaunasi vienoj krūvoj du dalykai: kai vietomis matom sentimentalios melodramos saldybes, o vietomis- rimtą, kietoką dramą. Viena scena pateikiama labai įtikinamai, realistiškai, o čia pat kita- saldus kičas.
Bet vis tiek neatsiimu savo žodžių “žiūrėti būtina”. Filmas vis tiek geras, jį verta pamatyt. Vieniems patiks labiau vieni dalykai, kitiems- kiti. Pliusų tam filmui duodu kur kas daugiau, negu minusų. Jis vis tiek lieka vienas iš geriausių šiemet mano matytų filmų.
Beje. Pažiūrėjus filmą, nebloga pramoga vėl sugrįžus pasijuokt iš Rasos Paukštytės pačiulbėjmo apie jį. Mielai žiūrisi tie trumpučiai firminiai sakinukai stiliumi “laikraštiena skubantiems debilams”:
“Hana neraštinga. Po kelerių metų, jau nutrūkus jų romanui, teisės studentu tapęs vaikinas užklys į teismo procesą.
Jame Hana bus teisiama už bendradarbiavimą su naciais.
Pagrindinis kaltinimas – kad ji parašė svarbų raportą.
Hana prisipažins, kad jai visą gyvenimą buvo gėda dėl savo neraštingumo.
Buvęs mylimasis neišdrįs ištarti nė vieno garsaus žodžio.”
Ypač mane sužavėjo išsireiškimas “neišdrįs ištarti nė vieno garsaus žodžio.” Iš kokios kalbos versta, kažin. Iš anglų? vokiečių?
Ar čia tiesiog dabar lietuviškos pepsi kartos naujakalbė tokia jau įsigaliojo, o aš be reikalo kabinėjuos.
Sakai, mandrumu apdėjau etatines!?
Netyčia, patikėk. Nuo šulės laikų nemyliu rašto darbų. Tai nesulaiko kartais, kai susuku kartą kitą, tai antryt pats skaitau išsižiojęs- po velnių, ką norėjau tuomi pasakyti??? 
Urvinis geras dekonstruktorius, bet pernelyg smulkmeniškai priekabus. Čia ne dokumentika, taigi aš šioje vietoje nelendu taip giliai, nenagrinėdamas, kur priežastis to neraštingumo komplekso, man kilmė nepasirodė svarbi.
Be to, jei trumpai replikuoti, tai tikra istorija apie tai, kaip tūlas austras Jozefas Fritzlis, kuris rūsije 8 m.kalino dukterį Elizą ir t.t. irgi šiais laikais kelia tą patį klausimą: kaip galėjo tokiais laikais tai įvykti???
Gynyba kai ką turi pridurti ir dėl rašto.
))
Kadangi ji turėjo neblogą klausą, prisimeni ją jautriai bažnyčioje klausančios vaikų choro, tai klausa ir vaizdinė patirtis galėjo padėti išmokti. Tik aišku, kad pradėta nuo to anglų The, tikrai sukelia aplodismentus Urvinio holmsiškam pastabumui.
Galų gale mes vieningi, tai Tau prituravoju, kad tai geriausias šįmet matytas filmas ir manau jau abu jį rekomenduojame pažiūrėti kitiems.
Įžeidimas. Mano profesija vadinasi “konstruktorius”. O ne “dekonstruktorius”. Protestuoju
Šiaip Fantos “paputojimai” man priminė tą jaunuolį, kuris naiviai kaltino filmą “Aklumas” netikroviškumu, nes reginti moteris nepuolė aklojo bandito, disponuojančio ginklu, ir efektyviu kojos smūgiu neišmušė to ginklo iš rankų.
Žinai, Fanta, primeni man karalienę Mariją Antuanetę, kuri naiviai klausė, kodėl žmonės nevalgo pyragų, jei neturi duonos.
Jums atrodo netikroviška tai, kas neįtelpa į štampus? Lyg gyvenime nebūtų neraštingų žmonių, kai aplinkui tiek daug televizijos ir žurnalų
Prisipažinsiu, iš VyneTu recenzijos nieko nesupratau, bet tai tik į gera, nes leido žiūrėti į filmą savo supratimu. Man stipriausias epizodas buvo tas, kai Michaelis (atleiskit, bet nors filmas angliškas, tačiau istorija vokiška, todėl ir vardus renkuosi vokiškus) atvažiuoja į Niujorką ir susitinka su išlikusia gyva žydaite Ilana. Du vieniši žmonės, iš kurių buvo atimta ramybė. Ir kaip Michaelis karčiai pajuokauja: “na, kitiems žmonėms ji juk pakenkė labiau nei man”.
Pritariu Fantai, kad vargšė Paukštytė iš Lietryčio tikrai pasirodė verta savo laikraščio. O VyneTu pritariu, kad filme net nebuvo aiškinama Hanos neraštingumo ir jos komplekso kilmė, manau, kad knygoje galėjo būti ir pasakojimas apie Hanos paauglystę Siemens gamyklos cechuose. Nors gal knygoje viskas aiškinama, kaip matė Michaelis, o jam pačiam daug kas paaiškėjo tik vėliau ir per daug sukrečiančiomis aplinkybėmis, kad pultų sau svarstyti, kodėl Hana išliko neraštinga. O sukrėtimas turėjo būti baisus: įsivaizduokite, kad moteris, kurią jūs taip mylėjote, kad jai pasitraukus net galvojote apie savižudybę ir jau niekada daugiau nebegalėjote patirti malonaus bendravimo su savo bendraamžėmis, paaiškėjo beesanti sąžininga žudynių vykdytoja. Ir kaip Ilana klausia Michalelio: “ar Hana suprato, kokį poveikį ji padarė jūsų gyvenimui?”. Ji turbūt tai suprato, pabaigoje.
Dar: gaila, kad tokį vokišką filmą visgi pastatė amerikonai. Ne tik gadina tais savo “the”, bet ir vokiečių pasimetimo per tuos teismus nesugebėjo normaliai pavaizduoti. Bet matau,kad prodiuseriai buvo … hm…, nesvarbu. Keista,kad du iš jų jau mirę – tai Anthony Minghella ir Sydney Pollack.
Gerai pastebėjai, man taip dažnai išeina parašyti. Net pas po to nesuprantu, dar kartą pasikartosiu, ką norėjau tuomet pasakyti
Labai pritariu, norėjau parašyti, kad man filmo kuliminacija taipogi buvo tas susitikimas Niujorke.
Dar pridėsiu, kad man turputį nelabai išvystyta buvo potemė su tuo teisės profesoriumi. Apie tą tuometinės tvarkos ir teisės suvokimą.
Be reikalo klaidinate kitus, teigdami, neva autorėypatingai džiūgauja, jog bus parodyta ir dažnai kupiūruojama miuziklos "Svynis Todas" scena. Straipsnis buvo visai ne apie tai. Negi neteko niekada susidurti su "Lietuvos ryto" straipsnių perrašymo mašina? Galiu pasakyti – pirminis šio straipsnio variantas buvo kitoks, akcentai sudėti kitose vietose, bet "permalus" jį pagal "lietrytišką" skonį, gavosi banalus ir lėkštas. Man kaip autorei dėl to labai liūdna, nes aš net nebuvau supažindinta su šia versija, kuri pateko į spaustuvę.
Hm. Nežinau, ką pasakyt. Atsiprašyt? Bet nelabai turiu dėl ko, nes:
1. Mes čia plepame (gerai, sakykim tiksliau: aš plepu) , tsknt, gana kamerinėj aplinkoj, maždaug virtuvės lygiu. Pasidalinam neprofesionaliom nuomonėm. Aišku, kad nevisada tos nuomonės yra teisingos. Kai plepu apie Kieslowskį, arba apie Kunderą- irgi nevisada būnu teisus. Kartais gal netgi nepadorus. Visa laimė, kad jie niekada nepamatys ir nesupyks ant manęs. Sudėtingiau apkalbinėti artimesnius dalykus, bet tai ką daryt? Plepėt juk vis tiek norisi.
2. Sakote, be reikalo suklaidinau. Bet juk pati pripažįstate, kad tokie akcentai ir toks tekstas buvo, taigi- sakykim, kad aš negražiai pasisakiau apie lietrytį, o ne apie Jus asmeniškai, gerb. Rima. (Juo labiau, kad, tiesą sakant, apie Jus nieko ir nežinau, gal ir skaičiau kitus straipsnius, bet neįsidėmėdamas autoriaus. Dabar gal bus proga pasidomėti..)
Taigi, dar kartą: tyčiojausi iš lietryčio produkcijos. Nesu žurnalistas, esu paprastas eilinis skaitytojas, vienas iš tų, kam ta produkcija, atseit, gaminama. Neslepiu, kad man ji dažnai (pernelyg dažnai) bjauri. Bjauri ne man vienam. Pati sakote, kad ir Jums nepatinka. Straipsnių perrašymo mašina, redakcijos reikalvimai, tradicijos, marketingo principai. Suprantu, užjaučiu. Jus asmeniškai, kaip žmogų. Bet tai nereiškia, kad dėl to privalau suprast, užjaust ir gerbt tokį laikraštį. Jeigu jis yra bjaurus- jis yra bjaurus, netgi jei jame dirba ir labai puikūs simpatiški žmonės.
Patrankų fabriko darbininkės irgi būna labai mielos, jas galima mylėti, gerbti, užjaust. Bet patrankos vis tiek lieka nemažiau bjaurios.
3. Ir dar turiu prisipažint: "Svynio Todo" nemačiau ir net nesiruošiau į jį eiti, tai buvo "akla nemeilė iš pirmo žvilgsnio", antipatija jau pačiam užmanymui.
Subjektyvu, neneigiu. Bet čia ir yra tik mažytis subjektyvus mano blogas. Viso labo.
Prirašiau tiek daug ne todėl, kad ginčytis arba teisintis. Tiesiog apsidžiaugiau proga pabendrauti. KAip sakoma- galėtumėm dažniau susitikt.. Ir kitom progom.