Ant to filmo vakar užtaikiau visai netyčia, nebuvau numatęs jį žiūrėt, nieko apie jį nežinojau. Tiesiog pasisekė būtent tuo metu įsijungt tv1000, kaip tik ant pradžios. Na, ir buvo: atseit, pažiūrėkim, kas čia bus. Po tų įvadinių užrašų su hieroglifais ir nepažįstamomis kinietiškomis pavardėmis. Bus neįdomu- išjungsime.
Buvo nuobodu, lėta, ramu. Ir vis tiek buvo įdomu žiūrėti, nuo pradžios iki pat galo.
Paprasti, ne itin gražūs žmonės, skurdi buitis, statybinės atliekos ir griuvėsiai didingų gamtos peizažų fone. Nieko ypatingo neįvyksta.
Filmas aiškiai “festivalinis”. Įtariu, kad patiems kiniečiams jis išvis gal neįdomus turėtų būt.
Taip įsivaizduoju, spręsdamas pagal save. Nes man buvo įdomu kas? Pažiūrėt į “gabaliuką Kinijos”, ne paradinės, ne egzotiškos, ne istorinės, ne etnografinės, o “tiesiog taip, kaip yra”.
Aš nežinau ir nelabai galiu atspėt, kiek iš to, kas parodoma, iš tikrųjų yra “taip, kaip yra”. Kadangi nesu kinietis- aš tikiu. Todėl man įdomu.
Filmas festivalinis, bet jame nėra daug “arthauzinių triukų”. Viskas ganėtinai paprasta. Iš išvaizdos. Nors manau, kad tas “paprastumas” apgaulingas, nes jis veikia…
Aš nemėginsiu daug apie tą filmą pasakot, nes nemoku. Jį tiesiog reikia žiūrėt. Arba patiks, arba liksite abejingi. O pasakyt, kodėl “turi patikti”- beveik neįmanoma, nes šiuo atveju tai sudėtinga “konkrečiai apčiuopt”.
Man buvo įdomu pažiūrėt, kaip “tą dalyką bandė apčiuopt” kiti žmonės:
“Kas įsiminė 2007-aisiais – 7 Meno dienos”
Rūta Birštonaitė:
“Po „Kino pavasaryje“ rodyto Jia Zhang-ke filmo „Tykus gyvenimas“ („Sanxia Haoren“, „Still Life“, 2006) visa kita tartum nubluko. Nusiaubtos žemės baisumas ir didybė, mažų žmonių tykus atsparumas, neįtikėtinas realumo jausmas ir lyg tarp kitko įsiterpiantys fantastiniai momentai – tai dalykai, kurių iki šiol ekrane paprasčiausiai neteko matyti.”
Aprašymas “Kino pavasariui”- truputis informacijos apie režisierių ir filmo “turinį”. Bet “kodėl reikia žiūrėt”- neperteikta:
Tykus gyvenimas
imdb informacija:
Radau vieną recenziją, kuri artima tam, ką būčiau norėjęs pasakyti. Tik nemoku, arba tingiu.
Kažkokiam forume, kažkokia jauna panelė, studijuojanti Londone.
Jia Zhangke, “Sanxia Haoren / Tykus gyvenimas”
Naujausias Jia Zhangke filmas prasideda nuo pavadinimo, – ar, tiesą pasakius, pavadinimų. Tarptautiniu pasirinktas angliškas „Still Life“ turinį apibūdina ne mažiau taikliai nei originalusis „Sanxia haoren“ – „Gerieji žmonės iš Trijų Tarpeklių“. Nors lietuviškojo varianto „tykus“ – išties tinkamas vertimas, tačiau praranda dalį angliškojo „still“ prasmės – sąstingio, nejudrumo atspalvį. Lėtas filmo tempas, ilgi kadrai, kruopštus visko išžiūrėjimas; ir užsistovėjęs pagrindinių herojų gyvenimo vanduo. Jie – gerieji žmonės: gal kažką nuskriaudę, bet visų pirma – patys nuskriausti, lig šiolei pasidavę srovei, o dabar mėginantys irtis prieš ją. Į nejudantį peizažą pavirtusių Trijų Tarpeklių fone – žmonės, tyliai bandantys ištirpdyti savo pačių sąstingį.
Shen Hong – jauna moteris, Fengjie mieste ieškanti prieš dvejus metus pradingusio sutuoktinio. Han Sanming – vyras, kadaise nusipirkęs žmoną iš šios vietovės, vėliau ją paleidęs įsikišus policijai, o dabar atvykęs norėdamas susirasti paauglę dukrą. Abiejų herojų istorijos susidėsto į įdomią asimetriją – filmo pradžioje susidarę įspūdį, kad Shen Hong siekia atgaivinti santuoką, o Han Sanmingas paprasčiausiai ieško dukros ir nenori turėti nieko bendro su savo buvusiąja, gauname priešingą rezultatą: tai Han Sanmingas pasiryžęs susigrąžinti žmoną, o Shen Hong jau seniai padariusi sprendimą – reikia skirtis. Analogiškai režisierius žaidžia veikėjų charakteriais. Moterį už kelis tūkstančius juanių nusipirkusio vyro lyg ir nevadintume „geru žmogumi“, tačiau vienas po kito aiškėjantys faktai atskleidžia Han Sanmingo charakterį: su žmona elgėsi neblogai, kai policija liepė ją paleisti – paleido, šešiolika metų nedrįso ieškoti, ko gero, nenorėdamas kištis į jos laisvę ir (gal?) laimę, pasisiūlo grąžinti skolas, už kurias ta atidirbinėja. Galų gale, apsiima tinkamai palaidoti (pagal tradicijas grąžinti į gimtąją vietą) kitų po plytomis pakištą jauno savo draugo kūną.
Užkonservuoti jausmai, nenoras keisti status quo, nusileidimas išorinėms aplinkybėms – tokioje būsenoje pagrindiniai herojai gyveno viena porą, kitas – keliolika metų. Pasakojimą ir jų surambėjusią kasdienybę įrėmina keturių dažniausiai naudojamų buitinių produktų pavadinimai: arbata, cigaretės, alkoholis, cukrus (arba saldainiai). Arbatžolės apkartina nuolat ištroškusios (jausmų?) Shen Hong vandenį – beveik tiesioginė užuomina į kinų posakį apie gyvenimo vargus: „valgyti karčiai“. Saldainiai pasirodo nesantys saldūs mirtinai primuštam vaikinukui; brangios degtinės, atvežtos dovanų, nepriima; cigaretės, rūkomos dideliais kiekiais, tik atskleidžia, kiek iš tiesų šiame tykume daug įtampos.
Filmo laikas – pagrindinių herojų tylaus perversmo pradžia; nėra dramatiškų raudojimų, pykčio ar nusivylimo proveržių, tačiau jauti: kažkas privertė Han Sanmingą ir Shen Hong atsistoti, pakovoti už gyvenimą tokį, kokio nori jie patys. Tik vieną kartą ekrane išvystame Shen Hong ašaras, ir tas – užspaustas, šykščias. Visos dramos kunkuliuoja viduje, po apgaulingai ramiu siužetiniu paviršiumi, – nepavykusiam jų įžvelgti kino teatre bus nuobodu. Porąkart užslėptas situacijos absurdiškumo suvokimas iššoka į paviršių skraidančios lėkštės ir namo-raketos pavidalu – subtilios detalės, paįvairinančios realistinį filmą. Kita vertus, psichologinės charakterių raidos mažai, atrodo, kad visi sprendimai jau padaryti, tikslas žinomas, belieka rasti priemones jam pasiekti. Shen Hong dar dvejoja, ar skyrybos – geriausia išeitis, tad tikrina vyro jausmus pameluodama, jog turi naują mylimąjį. Vyrui nesureagavus, viskas stoja į savo vietas, ir iš tiesų jau filmo pradžioje apsisprendusi Shen Hong galiausiai žengia paskutinį žingsnį.
Jia Zhangke gerieji žmonės praplaukia lyg ir nieko nepasakę, bet praplaukia per ypatingą vietovę – didžiosios Jangdzės upės užtvankos teritoriją, kur dalis ankstesnio gyvenimo jau užtvindyta, kiti griuvėsiai taip pat netruks atsidurti po vandeniu. Ar kartu paskęs Shen Hong ir Han Sanmingo praeitis? Per ją nepereis skafandrais vilkintys nuodytojai, tačiau tykus gyvenimas galbūt jau bus kitaip tykus.
( http://starlin-elvea.livejournal.com/ )
O čia- recenzija žmogaus, kuriam tas filmas buvo nuobodus. Pilnai suprantu, kad daug kam (gal net ir daugumai) gali ir taip atrodyt. Nėra veiksmo, nėra dramos, nėra nei kritikos, nei patoso. Nieko ypatingo nei parodoma, nei pasakoma.
Aha, reikės žiūrėti. Priešingai nei globalizuotą indišką šlykštynę “Meilė kalė” (Kambacht išk). Nesupratau, Tau patiko ar labai ne?
P.S. Brūkštelėjau, mat pamaniau, jog gal tie kadrai man privilioti. (Visi mes egocentrikai.) Gali nevargti, kasdien skaitau “Verandą”, tik retai turiu ką parašyti. Ir šiaip prašovei, Fanta, man tik kadrai iš senų indų filmų gražu.
Ne iškart susigaudžiau, apie kokią globalizuotą indišką šlykštynę čia Tamsta… Paskui prisiminiau.
Ne, gali nesijaudint, tai nebuvo skirta Tau asmeniškai, viliot, ar nubaidyt. Tai buvo viso labo provokacija, be prasmės ir be tikslo. Lygiai kaip ir kita nuorodą į nuotraukas kažkokios panelės be drapanų.
Kad žinotumėt, jog nebūtina visada labai rimtai kreipt dėmesį į mano nuorodas. Nes, apart “patiko” ir “labai nepatiko” gali pasitaikyt ir “ai, šiaip užėjo”
Paskaičiau tos panelės, kurios tinklaraščio “Varnėnė rūke” adresą čia įdėjai, ir kuri neabejinga kinų filmams. Mačiau įrašus ir apie “Pasimetę Pekine”, tai kai pažiūrėsi, pasiieškok įspūdžių dar ir ten.
O man norisi čia pacituoti tokį jos postą:
“Skaičiau čia tokią diskusiją tarp trijų kinematografiją įvairiuose Kinijos universitetuose dėstančių profesorių ir režisieriaus Jia Zhangke. Diskusijos objektas buvo Jia filmas “Gerieji žmonės iš Trijų tarpeklių” (a.k.a. “Tykus gyvenimas”), bet kalbėta ir bendrai apie dabartinę situaciją (žemyninės) Kinijos kine. Kokį puslapį, jei ne daugiau, užėmė pabėdojimai, kad patys jauniausi režisieriai, dabar ateinantys į kiną, kuria kažkokius blankius ir paviršutiniškus filmus. Ir visi sutarė, kad pagrindinė to problema – šitas jaunimas neturi gyvenimo patirties ir elementariai nežino, iš kur savo filmams semtis medžiagos. Jų niekas nemoko apie literatūrą, teatrą, operą, jie taip pat nebekeliauja po šalį taip, kaip tradiciškai keliaudavo įkvėpimo semdamiesi senieji kinų intelektualai imperiniais laikais. Trumpai tariant: jų siauras akiratis, todėl ir filmai siauri.
Tai štai, skaičiau aš šituos žodžius ir man atrodė, kad kalbama apie Lietuvą… Ar tik ne paskutiniam “Kine”, “Brėkštant” recenzijoje (o gal kažkuriam feljetone?) buvo pasakyta lygiai tas pats: jauniausios, ką tik mokslus baigusios režisierių kartos patirtis per lėkšta, kad jie galėtų sukurti ką nors geresnio nei “Diringas” (man regis, ten kalbėta apie “Diringą”; pati jo taip ir nemačiau). Kiek prisimenu, ten rašyta: jiem atrodo, kad knaisiojasi giliai po žmonijos problemas, tačiau visos problemos, kurias mato aplinkui, susiveda į vakarėlius, konkurenciją, na, dar neištikimybę. Nežinau, visai nežiūriu visokių AXX, tačiau perskaičiau šitą kinišką straipsnį, ir iškart prisiminiau lietuvišką… “
Sutinku,logiška išvada bendrai problemai apibrėžti.
P.S.Atleiskite, kad tik galva kinkteliu. Bet vis manau, smagiau kai atsiliepia kas nors?!
Nežinau, kaip suvokiu, kad filmas geras. Ne dėl to, kad Fanta parašė, nors, jei nebūtų parašęs, ko gero, būčiau nežiūrėjusi. Po “Pasimetusių Pekine” nusivyliau kinų kinu. Tai va, mano nuomone, “Tykus gyvenimas” geras. Pseudonuobodžiai miglotas, su viena kita siur detale, kas man didžiai patinka. Ir dar vakar pažiūrėjau “Džyvso motyvais”. Irgi pagal Fantos rekomendaciją. Žavingai vodeviliškas, liokajus aristokratiškesnis už šeimininką, tik pikta buvo, kad dainelės užkalbėtos. Matyt, reikės ir tą su Depardieu…