Filmas, tinkamas poilsiui. Ypač tiko žiūrėti tuo metu, kai plebėjai mėgavosi “eurovižn” trepsėjimų-rėkavimų-blizgučių monotonija.
Netgi Žeraras Depardjė, kuris dainuoti sugeba maždaug tiek, kiek aš (na, jo balsas gal truputį malonesnio tembro… sakykim…)- skamba kur kas maloniau. Nes yra jausmas, yra nuotaika, yra
bent jau kažkokia nedidelė prasmė.
Sentimentalios retro dainelės, firminis prancūziškas niekur-neskubėjimas. Truputį saldoka, bet ne per daug. Stilius, vienžo. 
Žavus niekutis. Liūdnokas, nes Depardieu visiškai aišku, kad nei jo karjera, nei jo romanas niekur neveda. Karjera – nes tokius kaip jis baigia išstumti didžėjai ir karaokė, be to, amžius nebe tas, o balsas, matyt, netrukus dings. Romanas – nes dama tinka jam į dukteris ir aiškiai turi nemažų psichologinių problemų. Visai maloniai pažiūrėjau.
Fanta turi neblogą balsą