Taigi. Pažiūrėjau filmą. Ir galiu apie jį nieko naujo nepostringaut, o tiesiog ištraukt vėl į paviršių seną rašinėlį, kuriame postringavau ir bjaurėjausi iš anksto, dar nematęs.

Taigi. Dabar pamačiau, ir pasakyčiau viską taip pat. Nepakeičiau nuomonės.

Nebent tik galiu pridėt jau tvirtai: nesuprantu, už ką tas filmas liaupsinamas. Džonis Depas? Na, Džonis Depas… Na, ir ką. Snukelis, nieko daugiau.

(Atkentėjau nuobodų filmuką iki galo, po to jau ir “Isajevas” nebeatrodė toks kvailas.  …. Suvartojau prieš miegą dar dvi serijas.)

Tai tiek naujų įspūdžių apie “Public enemies“. O dabar ramiai galite vėl perskaityti aną, buvusį (Rugpjūtis 21, 2009) tekstą.

Taigi-

tie amerikonai su tais savo gangsteriais…

… užkniso. Galima būtų pasakyti.
Jeigu tyliai neįtarinėčiau savęs, kad gali būt, jog paburbėsiu, o paskui vis tiek žiūrėsiu…

Ir dar šiemet visai užkniso pavadinimai su žodžiais “public enemy”. Jau visai nebesusigaudau juose. Buvo kažkoks prancūziškas, lyg dar buvo kažkoks amerikoniškas… O gal amerikoniško dar nebuvo, tik šitas, kuris dar bus dabar?


Žiūrint tą visą gausybę filmukų apie “istorinius didvyrius” bones ir klaidus, dilindžerius ir pan., o ir šiaip visokius “Oušeno vienuoliktukus”, išvada nenuginčijama: kiekvieno amerikono viduje tūno didelė slapta svajonė apiplėšti banką.

Na, gal būkime teisingi: turbūt, ne vien amerikiečiams ta svajonė miela. Mes irgi būtume nieko prieš…

Public Enemies’ No. 1 (in historical accuracy, writer says)