Pagaliau turiu progą papildyti tekstą, kurį rašiau š.m. gegužės 27, kai dar tik išgirdau apie tą filmą, bet nežinojau, ar kada nors pamatysiu. Dabar jau pamačiau (vakar), galiu vėl perskaityti anuos plepalus ir įvertinti.
Tada, matau, spėliojau:
“…kai kurie argumentai labai primena vamzdininkų argumentus.
Todėl (kadangi esu antivamzdininkas), kol filmo pats nepamatęs, susilaikau nuo aklo tikėjimo viena ar kita puse. Tiesiog žinokime, kad toks filmas yra. O ar jis šlamštas, ar šedevras- tai kol kas ne mūsų reikalas. Gal kada nors sužinosime.“
Tai va. Dabar galiu pasakyt, kad mano tuometinės baimės nepasitvirtino, tai ne vamzdis. Nors šedevru irgi nevadinčiau, bet aplamai man patiko, filmukas toks “prie geresnių”.
Ir tie visi kritikavimai, kuriuos tada skaitėme (apie nesugebančią vaidinti Maslovską, apie prastus aktorius ir primityvią režisūrą), mano supratimu- truputį priekabių ieškojimas.
Prisikabinti, žinoma, ten prie daug ko galima. (Įtariu, jeigu tai būtų lietuviškas filmas- man daug kas labiau akis badytų irgi, kaip tiems lenkams. Nes dabar lengviau- dalies kvailysčių ir dirbtinumų tiesiog nepastebiu). Tačiau man nebuvo noro kabinėtis, buvo noras paprasčiausiai pasimėgauti savotišku, žaismingu reginiu.
Man visai nekliudė, kad buvau skaitęs knygą, nė vienoje vietoje neužpuolė noras urgzti “knygoje buvo ne taip”. Nors tai nėra “viskas pažodžiui”, ir knyga, aišku, kur kas gilesnė-protingesnė. Čia- tik lengvas pažaidimas ta pačia tema, “motyvais”. Mažiau minčių, mažiau žaismo žodžiais, bet kompensacijai yra nemažai žaismo kino priemonėmis: spalvomis, “šizovais” paveikslėliais, garso efektais, muzika. Ne paties aukščiausio lygio visa tai, bet pakankamai, visuma man patiko.
Klausiau savęs: ar ką nors suprasčiau, ar patiktų tas filmas, jeigu nebūčiau skaitęs knygos? Ogi nežinau. Sunkokas klausimas. Gal patiktų, o gal purkštaučiau, kad visiška, beprasmiška, kvaila nesąmonė. Nežinau, sudėtinga dabar įsivaizduot.
Kadangi, kaip jau sakiau, esu filmu patenkintas, tai nesikabinėju ir nesipiktinu dalykais, kurie “netikri, neįtikina, nerealūs”. Realybės ir tikroviškumo ieškoti pas Maslovską?- kvailystė būtų, juokinga. Žinoma, tas Silny nėra panašus į tuos tikruosius, kur matome gatvėje. Per švarus, per padorus. Budulis, kurio veidas per daug sužalotas intelekto. Ir jo draugė gotė netikra, ir kiti veikėjai. Viskas ganėtinai schematiška. Bet laisvai galime tai pateisinti: čia juk ne žmonės, o rašytojos lėlės, išmislas, tik simboliai. Žaidimas.
Žiauresnis klausimas būtų, jei kas paklaustų: o kam to reikia, ką visu tuo norėta pasakyt?
Atsakyčiau tik: atsiknisk. Nenori- nežiūrėk, o man nekvaršink galvos. Buvo dėl ko. Tai viso labo tik filmas.
Tai va. Tiek. O dabar palieku jus, mieli skaitytojai, su tekstu, kurį rašiau tada, gegužės mėnesį, ir su anomis senomis recenzijomis.
Wojna polsko-ruska. Skaitėme knygą. Ar žiūrėsime filmą?
Šį tekstą siūlau kol kas tik tiems, kas skaitė ir prisimena D. Maslovskos knygutę “Lenkų-rusų karas po baltai raudona vėliava”. Kiti galite nekreipti dėmesio.
Taigi, tiems, kurie skaitė (ir jeigu patiko). Lenkijoj dabar rodomas filmas, dėl jo įnirtingai ginčijamasi, nuomonės kardinaliai aistringos: vieni rėkia “VISIŠKA NESĄMONĖ, ŠLAMŠTAS”, kiti kelia į padanges, atseit tokio gero filmo seniai neregėję.
Publika pasidalinusi, kaip pas mus į vamzdininkus ir antivamzdininkus.
Beje, šioje recenzijoje, kurią mėginau išversti, bet įkyrėjo ir mečiau, kai kurie argumentai labai primena vamzdininkų argumentus.
Todėl (kadangi esu antivamzdininkas), kol filmo pats nepamatęs, susilaikau nuo aklo tikėjimo viena ar kita puse. Tiesiog žinokime, kad toks filmas yra. O ar jis šlamštas, ar šedevras- tai kol kas ne mūsų reikalas. Gal kada nors sužinosime.
Taigi. O dabar prieinu prie recenzijos, kurią bandžiau versti, bet visos neįveikiau, įkyrėjo tas nuobodokas darbas.
Recenzija giriamoji.
“Wojna polsko-ruska”, czyli jazda bez trzymanki
Buvau daugiau negu tikras, kad po premjeros „Lenkų-rusų karo” pasipils perkūnai ant režisieriaus, kad padarė filmą per daug nuvažiavusį ir neprofesionalų. Ant Masłowskos, kad jos aktorinis debiutas buvo daugiau nei fatališkas. Ant aktorių, kad pernelyg isteriški. Borys Szyc (Silny) pasimetė, Sonia Bohosiewicz (Natasza) perspaudė savo heroję. Žodžiu: totalus pralaimėjimas.
Na ir, žinoma, jeigu jaunas režisierius patyrė „pralaimėjimą” sukdamas savo debiutą, tai yra aišku kaip dieną, kad niekada jau gero filmo nepadarys. Mes čia prie Vislos puikiai žinome, kad jeigu jau kartą kas suklydo, tai puoselės savyje tą nesėkmę iki paskutinių gyvenimo metų. Todėl Żuławskis privalo būti išbrauktas. O Masłowska? Tegu nešdinasi iš kino, nes ta vieta rezervuota rimtesnėms figūroms nei ji. Lai Masłowska sau knygutes rašo. Kokios jos bebūtų…
Prašau neklausyti tokių nesąmonių, nes pirmą kartą po daug metų pamačiau ekrane puikiai ekranizuotą romaną. Paskutinį kartą man tai nutiko žiūrint „Pažadėtąją žemę”. O vėliau būdavo vien skurdas. Nulis minčių, nulis vaizduotės, nulis rizikos. Taip atrodo lenkiškas kinas – yra perfektiškai joks. Ir kai pasirodo kūrinys, griaunantis nusistovėjusias vertybes ir norintis įnešt kažką šviežesnio, kritikai griaudi – trūksta tarpelių, taškai per tamsūs, o artistai tai ir savo rolių neišmokę.
O gal visa tai ir turi būti netobula? Gal visas filmo žavumas ir yra tame, kad išprovokuot mus mąstymui? O „Karas…”yra vienas didelis tyčiojimasis iš kino, meno ir mūsų šiandienos?
Aktoriai tikrai tam filme vietomis bubena savo vaidmenis, klysta, Masłowska, pasirodanti ekrane kaip pasakotoja, taip pat nėra monologo meistrė. Taip ir reikia. Nes tie veikėjai dar tik kuria savo pasaulį. Żuławskis nepaduoda mums ant padėkliuko išbaigtai tobulos tikrovės. Mūsų gamtovaizdis ir mūsų idėjos yra dar kūrimo stadijoje. Netgi herojų kalba koreguojama čia pat veiksmo metu.
Kada Silny kalbasi su Angela (Maria Strzelecka) pasakotoja sufleruoja jam, kokius žodžius panaudoti. Dėl to kartais jis maksimaliai vulgarus, kitur atseit aukštesnio lygio – pseudointeligentiškas ir išprievartautas. „Kurva” čia persipina su išsireiškimais tipo „šalin iš širdies ir iš akių”. Nes mūsų kalba taip pat yra kūrimo stadijoje, kaip autostrados ir geležinkelio stotys.
Tokį nomadišką pasaulį savo knygoje aprašė Masłowska, ir tiksliai tokį patį pasaulį matome Żuławskio filme. Reżysierius puikiai „perteikė dvasią” to romano. /…./
Jis pasakė tiesiai: gyvename šalyje, kurioje nėra jokių vertybių, viskas sugriauta, gyvename praeitimi, apie kurią jau neturime supratimo. Naudojamės keliais lozungais, kurie nieko nereiškia. Kas yra, pvz. pavadinimo „lenkų-rusų karas”? Būtent, niekas. Tik fantomas. Frazeologinis išsireiškimas, kuris įvardina kažką blogo, nes ruskis lenkų kalboj reiškia tiesiog priešą. Todėl ruskiu gali būti kolega, norintis paveržti merginą, arba kaimynas.
/….. /
>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>
Ir t.t. panašiai. Šioje vietoje aš jau išsikvėpiau, nutariau, kad toliau nebeversiu, kas norite- skaitykite lenkiškai originalą.
O taip pat didelį interviu (pats dar neskaičiau, gal ir tingėsiu skaityti, nes ilgas) su Dorota Maslowska:
Przed kim ucieka Dorota Masłowska?
Joanna Lichocka
>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>
Na, ir vieną iš peikiančiųjų recenzijų. Buvau ją įsikėlęs čia, žadėjau irgi gal verst, bet bala nematė, palieku taip, kaip yra.
“Wojna polsko-ruska”. Znów wiele chaosu o nic
Ktoś powie, że się czepiam. Bo przecież filmowa adaptacja „Wojny polsko-ruskiej pod flagą biało-czerwoną” jest wierna literackiemu pierwowzorowi w każdym niemal calu. Można nawet powiedzieć: wierna mu jest wzdłuż i wszerz. I to pomimo odstępstwa od książkowej chronologii. Niby tak, ale jednocześnie nietrudno przecież zauważyć, że w tej ekranizacji powieściowy pion czyli głębia już się jakoś nie odciska. Bo też mamy tu do czynienia nie z wiernością w stereo a w mono. Inaczej mówiąc: przy utworze Masłowskiej film Żuławskiego jest płaski niczym krakers przy bezie.
Reżyser w miarę sprawnie przeniósł na ekran fabułę powieści, ale już jej ducha oddać nie potrafił. Co zresztą, trzeba przyznać, łatwe nie było. Istota prozy Masłowskiej zawiera się bowiem nie w akcji a w narracji. A więc w języku, będącym swoistym popkulturowym esperanto, w którym przegląda się świadomość młodego bohatera naszych czasów. Człowieka z niczego. Człowieka na ciągłym głodzie miłości, narkotykowym „halunie” i egzystencjalnym zjeździe. Tyle że w monologach u Masłowskiej ten język, choć syntetyczny, utkany z gazetowych frazesów, telewizyjnych komunałów i dresiarskiej grypsery, jest kwiecisty i mięsisty. Słowem, jest w nim poezja, która w filmowych dialogach zupełnie gdzieś przepada.
W każdym razie u Żuławskiego bohaterowie nie mówią jak u Masłowskiej – „czcionką pochyłą”. Ich mówienie jest kanciaste, drętwe i sztuczne. Może dlatego aktorzy nie radzą sobie z podawaniem tekstu, bo nie wiedzą, w jakiej konwencji mają to robić. Naturalistycznej czy ekspresjonistycznej? Gubi się tu zarówno grający Silnego Borys Szyc, który czasem „leci” Albertem z „Symetrii” Konrada Niewolskiego, gubią się też panie, a więc Roma Gąsiorowska czy choćby Sonia Bohosiewicz. Jeden Michał Czernecki w roli Lewego jakoś się odnajduje. Szkoda więc, że facet nie wyuczył się dobrze swoich kwestii na pamięć, bo niekiedy duka je niczym amator w produkcji offowej. No ale co tu mieć pretensje do Czerneckiego, jeśli sama Masłowska myli się, gdy cytuje własne frazy.
Zresztą Masłowskiej w tym filmie jest zdecydowanie za dużo. A wszystko przez to, że Żuławski postanowił rozbudować wątek autotematyczny. Pisarka we własnej osobie pojawia się więc już na początku filmu, kiedy to podrzuca swoim bohaterom pierwsze kwestie, potem zaś wraca tu co i rusz. I tak do końca. Diabli więc biorą zaskoczenie, które powieści dawało siłę i energię, a które brało się z niespodziewanego (i późnego) ujawnienia się kreatorki świata przedstawionego. Gdybyż jeszcze Żuławski miał coś oryginalnego do powiedzenia o tzw. artystycznej kuchni czy mechanizmach rządzących twórczą wyobraźnią. Ale nie ma.
Jego film miejscami bardzo przypomina „Przypadek Harolda Cricka” Marca Forstera. Tyle że u Żuławskiego historia przypadku Silnego, co to był słabszy od wszystkich swoich kobiet (nie mówiąc już o Masłowskiej vel Masłowskiej), jakoś się nie domyka, nie dopełnia, nie staje się punktem wyjścia dla jakieś ogólniejszej diagnozy tyczącej kondycji naszej współczesności. „Wiele chaosu o nic” – napisałem kiedyś, recenzując debiut Żuławskiego. Przy okazji drugiego filmu reżysera niestety nie pozostaje mi nic innego jak słowa te powtórzyć.
Pažiūrėjau treilerį, man atrodo, kad Silnyj visai neblogas gavosi, ir įžymioji vėmimo į vonią akmenimis scena yra, o Maslowska ne tokia, kokią save nupaišė knygoje. Bet pažiūrėti būtų įdomu.
dar viena recenzija. pasidedu sau rytdienos skaitymui…:
http://www.dziennik.pl/kultura/film/article382631/Wojna_to_wiecej_niz_ballada_dresiarska.html
Čia galima žiūrėti rusiškai on-line:
http://unasvse.com/publ/16-1-0-6384