Niekada nebuvau ir, turbūt, vis dar nesu Šarūno Barto gerbėjas. Man vis dar atrodo, kad, kai užeina noras ant nuobodžių filmų- geriau mėgautis Bela Tarru.
Bet netyčia užtaikiau ant šito filmuko. Ir …
Kadangi nesu žinovas- nesiimu samprotauti apie šio filmo meninę vertę. (Prisipažįstu: tos filmuko vietos, kur buvo “daroma poezija”, man atrodė truputėlį tuščios, pretenzingos, nuobodokos. Bet aš ne specialistas. O ir per senas jau įvertint jaunųjų genijų meną.)
Tačiau visiškai aiškiai matau, kad jis jau dabar yra įgijęs išliekamąją vertę. Praėjo tik 20 metų, o jau.
O kai praeis dar daugiau…
Tada, 1990-ais, tas filmukas žiūrėjosi, turbūt, siaubingai nuobodžiai. O dabar- LABAI įdomu. Būtent todėl, kad nėra jokio veiksmo, nėra jokio pasakojimo, tiesiog vaizdeliai. Žmonės, buitis. Anų dienų. Kaip atrodėme. Ne “retro” filme “Balkonas”, o iš tikrųjų. Gyvenime, kurio smulkmenas jau gerokai primiršome.
Žodžiu, Šarūnas Bartas gal išliks istorijoje kaipo lietuviškas Liumjeras.
| Metai: 1990 |
| Šalis: Lietuva |
| Žanras: dokumentika |
| Trukmė: 40 min. |
| Režisierius: Šarūnas Bartas |
| Scenarijus: Šarūnas Bartas |
| Operatorius: Vladas Naudžius, Artūras Leita |
| Kompanijos: Studio Kinema |
