iš senienų: citavimai iš Šliogerio (kažkurios iš senesniųjų jo knygų)

Taigi: tyrinėjimas. Kokie yra jo pirminiai siekiai, ir kaip tuos siekius čia stengiamasi įgyvendinti? Svarbiausias siekis akivaizdus dalyko pažinimas ar, kitaip sakant, jo išaiškinimas. Tame siekyje glūdi aiškiai neišsakyta prielaida, kad dalykas, koks jis mums atsiveria betarpiškai, visu savo nekaltu akivaizdumu, yra tamsus, neaiškus, paslaptingas ir keliantis nerimą, nesvarbu, kas būtų tas dalykas – štai šitas stalas, štai anas medis, Moupasssant’o novelė “Trys draugai“, šv.Onos bažnyčia ar Sigito Gedos eilėraštis “Giesmė apie Stelmužės ąžuolą“. Jei visus tuos dalykus ar kuri vieną iš jų pagauna naivi, ne-tyrinėjanti akis, ji remiasi niekada neišsakoma prielaida, kad tai, ką ji mato, yra absoliuti duotis, galutinė realybė, savo naivia nuogybe atskleidžianti viską, kas ji yra savaime, kas į ją įdėta gamtos, Dievo ar menininko. Ši akis žiūri į žydinčią obelį ir tyliai byloja: štai ji yra, ir ji tokia graži; ji duota man visa, ji atsiduoda iki galo, joje nėra nieko, kas nuo manęs paslėpta; tai, ką aš joje matau, yra visa jos būtis, ir man daugiau nieko nereikia; pakanka, kad ji yra ir aš turiu laimę ją pamatyti. Kita naivi akis, bėgiodama Sigito Gedos giesmės eilutėmis, elgiasi lygiai taip pat. Ji geria į save pirmykštį žodžio paprastumą: “aš buvau tik šešėlis, tik aidas pirmykščio beržyno; tik zirzimas žaliosios muselės ant lango namie; taip užaugau, taip užmirštos virkauja dienos; žebenkštėlėm bėgioja vaikystės dvasia nerami“. Ji maudosi tuose žodžiuose lyg Kastalijos šaltinyje, ir daugiau jai nereikia nieko. Viskas, absoliučiai viskas yra čia ir dabar, visos prasmės ir reikšmės yra tokios akivaizdžios, tokios aiškios ir paprastos, kad ta naivi akis palaikytų nesusipratimu ieškoti ko nors anapus to čiurlenančio žodžių upeliuko. Absoliutus akivaizdumas, absoliuti duotis, absoliuti būtis. Jokio suskilimo, prieštaravimo, dualizmo; jokios prieblandos ar tamsaus kampo, kuriame tūnotų kažkas kita. Jokio dekoratyvumo, už kurio, aplenkdama betarpišką žodžių duotį, smalsi akis lėta eigastimi ar šuoliu žengtų už kampo ir sušnektų: aha, pagavau; pasirodo, Geda meluoja ir iš tikrųjų sako visai ką kita; visi tie beynai ir žalios muselės yra tik dekoracija, fasadas ir melas, o štai už jų! O kas ten, “už jų“? Bet aš jau užbėgau į priekį. Naivi akis kaip tik to ir nedarytų. Ji paprasčiausiai atsidustų ir naiviai ištartų: kaip gražu. Ir viskas. Daugiau ir toliau nieko nėra. Nėra jokio antrojo plano, jokios potekstės, jokių slaptų šifrų ar magiškų ženklų. Toks tikro daikto ir tikro meno kūrinio stebuklas: visa gelmė yra regima ar girdima, visa ji yra augte įaugusi į juslinį paviršių. Vadinkite mane naivuoliu, romantiku ar sentimentalia siela, bet aš pasakysiu: tai meilės stebuklas. Šis stebuklas vyksta tik naivios akies lauke ir niekur kitur. Galiu mylėti tik tai, kas atsiveria tokio naivaus betarpiškumo lauke.

Galiu mylėti tik todėl, kad visa daikto ar teksto būtis yra regima ar, platesne prasme, juntama ir tai regimybei nieko netrūksta. Naiviai akiai regimybė sutampa su “tikrąja“ būtimi. Net tokį unikalų ir paslaptingą dalyką kaip moteris galiu mylėti tik tiek, kiek visa ji patenka į naivaus regėjimo lauką: myliu jos veido bruožus, vos juntamą, bet tik jai vienai būdingą rankos judesį, tariamo žodžio tembrą, gestą, plaukų sruogą, suknelės klostę, nekantrų galvos judesį ir daugybę kitų unikalių, tik jai tinkančių bruožų ir bruoželių.

Bet aš išklydau iš kelio. Naivi akis todėl ir naivi, kad jai pakanka regimybės ir paviršiaus. Naivi akis todėl ir naivi, kad ji patikli, taigi tiki tuo, ką ji regi, girdi, lyti. Tame tikėjime nėra jokio įtarumo ir net smalsumo; jame nėra lemtingojo “ką visa tai reiškia?“, “kokia tikroji šito prasmė?“, “kas yra šitai?“. Bet štai pasirodo tyrinėtojas. Pirmas jo žvilgsnis žydinčios obels, šv. Onos bažnyčios ar Gedos giesmės link tai naiviojo tikėjimo įveika. Tyrinėtojas netiki tuo, ką mato, ar tuo, kas atsiveria betarpiškai. Visą jo laikyseną daikto akivaizdoje lemia įtarumas ir nepasitikėjimas. Paviršius yra melas; regimybė apgaudinėja tokia pamatinė tyrinėtojo prielaida, toks jo verdiktas jusliniam akivaizdumui. Tai, kas regima, yra apgaulė, todėl regimybė jau kita, iliuzijos ir melo, prasme.

Tyrinėtojas įveikia akies naivumą, peržengdamas jusliškai akivaizdžią duotį ir žengdamas į tai, ko nėra čia ir dabar, ko nėra nei medžio, nei bažnyčios, nei Gedos eileraščio akivaizdume. Tyrinėtojas žengia į tai, kas daikto ar kūrinio akivaizdžios būties atžvilgiu yra niekas. Jis žengia į nieką, tačiau žengia ne taip, kad nepalytėtų akivaizdžios daikto ar teksto duoties. Jo peržengimas nėra švelnus, nėra atsargus, nėra puoselėjantis ir mylintis. Žengdamas į nieką, iš pradžių jis sunaikina akivaizdžią daikto ar teksto būtį. Tas naikinimas vadinamas analize. Daikto ar teksto būtis- savaime monolitiška ir neskaidoma yra išnarstoma į elementus arba struktūras. Todėl galima sakyti: toji akivaizdi būtis yra sunaikinama. Vadinasi, bent jau pirmas tyrinėtojo žingsnis yra griaunantis. Kiekvieno tyrinejimo prielaida nihilistinė panieka akivaizdžiai pasirodančiai daikto ar teksto būčiai. Tik sunaikindamas šią būtį tyrinėtojas gali smelktis i tai, kas vadinama esme, tiesa, reikšme ar prasme. Kelias į tiesą grįstas būties lavonais. Norečiau būti suprastas teisingai. Tai, ką čia sakau, nėra dejavimas ar priekaištas tyrinėtojui. Aš bandau konstatuoti visiškai akivaizdų tyrinėjimo bruožą, jei norite, pirmapradį tyrinėjimo fenomeną. Šis fenomenas yra betarpiškai regimos daikto ar teksto būties naikinimas. Ką tyrinėtojas daro toliau, tai manęs čia nedomina. Man svarbus tik tas pirmasis žingsnis. Šio žingsnio ribose aš turiu visišką teisę pasakyti kaip tik taip: tyrinėjimas yra daikto būties naikinimas. Metodas tyrinėtojui yra tas pat, kas chirurgui peilis. Chirurgo rankos, suspaudusios skalpelį, judesys dažniausiai būna išganingas: bet kas paneigs tą faktą, kad šiuo judesiu pirmiausia perpjaunamas pilvas? Metodo peilis, smingantis į “objekto“ kūną, matyt, irgi išganingas. Kitaip mes neturėtume nei automobilių, nei kramtomos gumos, nei atominės bombos, nei traktatų apie Zanzibaro folklorą. Visa tai nuostabu, betgi kas paneigs tą faktą, kad, prieš sukurdamas visus tuos naudingus ir įdomius dalykus, pirmu judesiu tyrinėtojas nužudo savo analizės objektą? Daikto ar teksto akivaizdi būtis yra auka: ji aukojama ant tikrosios esmės ar tiesos aukuro. Tai ne kažin koks atradimas. Aš konstatuoju paprasčiausią banalybę.

O štai dar keletas banalybių, šiek tiek nušviečiančių antrąjį tyrinėtojo žingsnį, t.y. apytikriai nubrėžiančių tyrinėjimo kaip visumos kontūrus. Tyrinėtojas netiki akivaizdžia jusliškai atsiveriančio esinio būtimi. Jis įsitikinęs, kad tikroji būtis yra anapus akivaizdžios duoties. Negana to, jis isitikinęs, kad ta neregima tikroji būtis yra visai kitokia nei regimoji. Esmė nepanaši į regimybę. Iš tikrųjų, koks panašumas tarp žydinčios obels (regimybės) ir celiuliozės (tos obels esmės), arba koks panašumas tarp Maupassant’o novelės ir Greimo semiotinio traktato apie ją? Skirtumas didžiulis – jau vien kiekybinis: novelė kelių puslapių, o traktatas kelių šimtų. Apie kokybinį panašumą geriau patylėkime. Šiaip ar taip, vientisą daikto ir pasaulio vaizdą tyrinėtojas suskaldo į dvi visai skirtingas būties sritis: regimybę ir tikrovę, formą ir turinį, reiškinį ir esmę, apgaulę ir tiesą. Tyrinėtojas iškart gyvena dviejuose pasauliuose: naivaus akivaizdumo ir “tikrosios“ esmės, pirmenybę nedvejodamas atiduoda antrajam.

O dabar aš pateiksiu tokį klausimą: ar paskutinis sakinys neskleidžia kažkokio gerai pažįstamo, tačiau (bent jau tyrinėtojui) nelabai malonaus kvapo? Ar tas sakinys neprimena kažkokio seniai palaidoto lavono, kuris, nors ir pakištas giliai po žeme, vis tiek skleidžia nemalonų kvapą? Ar atpažįstate tą maitą, kurios baidosi net maitvanagiai? Manau, kad taip. Juk tai metafizinė maita. Tad dabar reikia pasakyti dar vieną banalybę, kuri – aš tuo neabejoju, todėl iš anksto nuolankiai atsiprašau bus šioks toks įžeidimas tyrinėtojams. Juk jie kaip velnias kryžiaus baidosi metafizikos, nes kam gi neaišku, kad metafizika yra kliedesiai, o tyrinėtojas užsiima pačiais realiausiais dalykais? Kam gi neaišku? Na, pavyzdžiui, mums. Tebus man leista kaip prielaidą pasakyti šitaip: tyrinėjimas yra metafizika, žinoma, ne ana, senoji, sukompromituota ir dekonstruota, bet vis dėlto metafizika. Ir visai ne metaforiška, o pačia griežčiausia, struktūrine prasme. ,,Anos“, nusibaigusios, ir šios, triumfuojančios, tyrinėtojo metafizikos giminystė tokia akivaizdi, kad tik aklas gali jos nematyti. ,,Ana“ metafizika, bent jau savo pirmuoju žingsniu, niekuo nesiskiria nuo tyrinėjimo (mokslo): ji irgi skelbia, kad jusliškai akivaizdus daiktas (ar tekstas) yra melas ir regimybė; ji irgi peržengia regimybę ir žengia į neregimąjį anapus, ir paskelbia jį esant tikrąja būtimi, tiesa, gėriu, grožiu, taigi ens realissimum, absoliutu; ji irgi sunaikina šį daiktą, šį tekstą, žodžiu, šį unikalų, naiviai akivaizdų juslinį esinį; ji irgi tyčiojasi iš naivios akies, iš kvailo realizmo ir tamsaus tikėjimo šio, regimo, pasaulio realumu. O po to iš regimybės nuolaužų, iš iliuzijos ir melo šukių lipdo didingą anapusinės tiesos rūmą.

Keista: tiesa lipdoma iš melo molio, tikroji būtis – iš iliuzinės tarsi-būties, tikrovė – iš chimerų. Tačiau paaiškėja, kad viso to didingo anapusinės būties rūmo nėra iš ko lipdyti – tik iš regimybės šiukšlių. Betgi tą patį daro ir tyrinėtojas. Savo teisingą teoriją apie neteisingą esinį jis lipdo iš neteisingų sudaužyto esinio šukių. Matyt, nemelavo vieno Warreno romano herojus tardamas, kad gėrį galima padaryti tik iš blogio.

Šiaip ar taip, tyrinėjimo struktūra yra tokia pati, kaip ir “anos“ metafizikos struktūra: sunaikinamas juslinis fenomenas ir žengiama į anapus, kartu su savimi pasiėmus fenomeno nuolaužas. Iš tų nuolaužų konstruojama kažkas kita: iš pradžių platoniškosios idėjos, po to Dievas, dar vėliau gamta kaip mathesis universalis, o galiausiai dabartinio tyrinėtojo naratyvai ar metakalbos. Trumpai tariant, Dievo metafiziką išstumia kalbos metafizika. Tad iš kur pastarosios panieka pirmajai? Tai painus ir ilgų apmąstymų reikalaujantis klausimas. Aš pabandysiu tik spėti. Ana metafizika tikėjo savo metafizinių konstruktų būtimi, tikėjo karštai ir aistringai. O tikėjo ji galbūt ir todėl, kad “anas“ pasaulis buvo labai panašus į “šį“, kad idėjos, dievai, demonai, angelai ir substancijos buvo tik deginančios aistros sustiprinta meilė “šiam“ pasauliui. Tikėti “aną“ pasaulį įmanoma tik tol, kol tikima “šį“, kol sielos akis yra tik naiviosios akies dubleris ar net brolis dvynys. Tyrinėjanti metafizika netiki niekuo, nei anuo, nei šiuo pasauliu. Jokios savaiminės būties jai neturi nei šis daiktas iki dekonstrukcijos, nei anas daiktas po dekonstrukcijos: nei žydinti obelis, nei celiuliozė; nei eilėraštis, nei semiotinis traktatas apie jį. As is equal skirtumo tarp Dievo ir šaldytuvo nėra, tačiau šaldytuvas daug naudingesnis už Dievą. Užtat ir toji gaiži “postmodernistinė“ ironija anos metafizikos atžvilgiu. Skeptiko pavydas tikinčiajam, senio pagieža kūdikiui, džiovininko pavydas sveikajam? Nežinau, bet mums tai nėra labai svarbu. Belieka pridurti tik vieną mintį: postmodernizmo tyrinėtojai yra metafizikai, nes akivaizdžios juslinės duoties dekonstrukcija yra pirmasis ir lemtingas bet kokios metafizikos žingsnis. Dekonstruktoriai nuo “anos“ metafizikos, kurią jie su tokiu džiaugsmu dekonstruoja, skiriasi tik tuo, kad jie pasitenkina tik ardančia ir griaunančia metafizika, t.y. sustoja pusiaukelėje, žengia pirmąjį metafizinį žingsnį ir išsyk išsikvepia, nebepajėgia žengti antrojo kuriančiojo, kurį gali įkvėpti vien tikėjimas. Šiuo požiūriu tyrinėjimas yra metafizika be tikėjimo. Tai gal ir be prasmės? Bet čia geriau nutilti. Nepadoru kišti nagus ten, kur labai skauda.

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s