iš senienų: Vorai ir kitokie ženklai

Skaitinėdamas “Š.A.“, užkliuvau už sakinio: 

Citata:
močiutė yra nesibaigiantis rūpinimasis viskuo – …., todėl ji nuolat skuba, bėga ir taip kuria pasaulį aplink save bei užsiima tvarkos atkūrimu, tartum voras laikydama visas gijas. Ratelis (“kaip ratelis ji sukosi, bėgo“) ir verpstė liaudies mene reiškia nenutrūkstamą gyvenimo eigą, primena voro, verpiančio iš savęs, darbą (žudyti vorą yra negerai – tikima iki šiol), taigi…


ŽUDYTI VORĄ YRA NEGERAI. 
Daugiau ar mažiau abejingai sutrinam bet kokį vabalą, netgi su piktu malonumu galim užplumpint musę, tarakoną, uodą. O prieš vorą ranka nepakyla. 
Kodėl? Iš kur tas toks tvirtas tabu? Na, taip, man nuo vaikystės buvo įdiegta, kad negalima. Negalima užmušti voro, negalima spjauti į ugnį… Bet ar maža kas buvo draudžiama, bene visko paisau? Švilpauti namuose irgi būdavo draudžiama… (sakydavo: “Nie swisc w domu, lepiej w dupę komu!“), bet į tokius draudimus net negalvojau kreipt dėmesio, juokas ir tiek… O voras… Draudimas sėdi taip giliai, kad tai net neatrodo draudimas, tiesiog žinojimas, kad NEGALIMA. Nėra jokių protingų argumentų, kodėl negalima. Voratinklius šluostom be jokio gailesčio, tie vorai mums velniškai kliūva ir visai nereikalingi, niekas jų nesugalvotų specialiai veisti arba norėtų jų prisikviesti. Ir vis tiek, kai reikia juo atsikratyt- veidmainiškai leidžiu jam pabėgt, išmetu per langą ar nuo balkono… Kartais paskandindavau, jeigu rasdavau vonioje. Lyg skandinimas būtų kitokios rūšies žudymas… 
Labai įdomu, kai pagalvoji, kaip giliai mumyse sėdi iš neįsivaizduojamos senovės išlikę pagoniški draudimai. Nepalyginamai giliau, negu viskas, ką priimam sąmoningai: iš krikščionybės, visų kitų mokymų, auklėjimo, išsilavinimo, papročių… 
Krikščionybė (ir visi kiti mokymai) sako, kad žudyti yra nuodėmė. Žinom, priimam, sutinkam, laikomės to. Bet žodis nuodėmė visada susijęs ir su žodžiu pagunda. Sunku tai paaiškint, bet, nors ir realiai negalvodamas žudyti kitą žmogų ar gyvį (nuodėmė!), vis tiek žmogus kartais tai įsivaizduoja: “o kaip tai būtų? kas, jeigu…?“ (pagunda…). 
O voro žudyt tiesiog NEGALIMA. Ne todėl, kad nuodėmė. Nėra jokios pagundos. Visai nesinori to įsivaizduot. Tiesiog nekyla ranka. 
Nežinau, kaip būtų su žalčiu, per mažai teko su jais susitikti. Įtariu, kad ne lengviau. 
Jei lyginčiau save su kompiuteriu, sakyčiau: krikščionybė, visos mano žinios, požiūriai, dorybės ir nedorybės- visoks ir turtas, ir šlamštas- surašyta mano kietam diske. Galiu tuo naudotis, keisti, įrašyt ir išmest. O pagoniški prietarai- BIOS’e. Informacija, kurios paprastai nematau, nesuprantu, lyg ir nesinaudoju. Bet ji YRA. 
Vorai, žalčiai, rupūžės… Iš kur jie? Kas JIE, tokie galingi? Kodėl mūsų protėviai juos taip gerbė ir bijojo? Juk tai ne meilė. Galima mylėti ežį, šunį, vištą pagaliau… Bet rupūžę, vorą??? Visai kiti jausmai. Netgi ne pasišlykštėjimas. Pasišlykštėjimas netrukdo užmušti slieką, kirminą, musę. Čia kitaip. Siaubas. 
Gal jie- kokių nors ateivių, kadaise valdžiusių žmones, palikuonys? 
Buvo pasakyta: gyvenkite čia, kaip norite, kaip sugebėsite. Šita Žemė jūsų. Bet turite žinoti, kad ji taip pat ir JŲ. Jie atrodo labai silpni, bet jums NEGALIMA jų skriausti. 
Galbūt, buvo žinoma ir KODĖL. Bet praėjo amžiai. Informacija apie KODĖL ištirpo legendose, nuskendo užmaršty. Liko tiesiog NEGALIMA.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s