iš sienienų: citavimai iš Gombrovičiaus, pažiūrėjus korėjietišką filmą. (prieš 4 metus)

Gombrovičius apie meną: 

Iš meno reikalauju ne vien tik, kad jis būtų geras, bet dar noriu, kad jis gerai įsitvirtintų gyvenime. Nenoriu toleruoti jo pernelyg juokingų šventovių ar išjuokiančių maldų… Jeigu tai šedevrai, turintys kelti nepaprastą susižavėjimą- tai kodėl mūsų jausmai esti baikštūs, nedrąsūs ir klaidžiojantys apgraibom? Ruošdamiesi klauptis ant kelių priešais šedevrą, mes dar svarstome, ar tai tikrai yra šedevras, nedrąsiai klausiame, ar jis turi mus priblokšti, patyliukais teiraujamės, ar mums leidžiama pajusti dangišką palaimą, – ir tik po to imame žavėtis. Kaip tą neva perkūnišką meno galią, tokią neatremiamą, spontanišką, akivaizdžią, suderinti su mūsų reakcijos neryžtingumu? Ir kiekviename žingsnyje smagūs išsišokimai, baisūs kliuviniai, fatališkos klaidos demaskuoja visą mūsų kalbos veidmainystę. Faktai kas valandėlę kerta antausius mūsų melui. Kodėl tas originalas įkainotas 10 milijonų, o ta jo kopija (nors tokia tobula, kad suteikia mums tokius pačius meninius pojūčius) tėra įvertinta 10 tūkstančių? (…..) Tas paveikslas teikė stačiai dangiškų išgyvenimų, kol buvo laikomas “Leonardo kūriniu”, o šiandien niekas į jį nė neatsigręžia, nes dažų analizė įrodė, jog tai mokinio darbas. Tie Gauguin’o pečiai yra šedevras, bet norint tą šedevrą įvertinti, reikia išmanyti tapybos techniką, žinoti visą tapybos istoriją ir būti specialistui – tad kokią teisę juo gėrėtis turi tie, kuriems trūksta pasiruošimo? Taigi (taip kalbėjau savo bičiuliui išėjus iš muziejaus), jeigu, užuot analizavę dažus, nuodugniau ištirtume žiūrovo reakciją, tai ištrauktume į paviršių galybę klastočių, nuo kurių su trenksmu sugriūtų visi Partenonai ir sudegtų iš gėdos Siksto koplyčia. 
Bet jis tik žvilgtelėjo į mane iš padilbų – supratau, kad ištiko pasitikėjimo krizė. Mano samprotavimus jis palaikė prasčiokiškais ne todėl, kad, jo manymu, buvau neteisus, o pirmiausiai todėl, kad taip kalbėti netiko… 
(——–) 

Galvoji, kad laisva valia artėji prie meno, jo grožio suviliotas, kad bendravimas vyksta nepriklausomoje atmosferoje ir kad tavo sieloje spontaniškai gimsta palaima, sukelta dieviškos Grožio burtų lazdelės. O iš tikrųjų: kažkokia ranka čiupo tave už pakarpos, atitempė prie paveikslo, parklupdė – ir galingesnė nei tavo valia paliepė tau stengtis, kad išgyventum deramus jausmus. Kokia ranka ir kokia valia? Ta ranka nėra atskiro individo ranka, ta valia yra kolektyvinė, gimusi tarpžmonijiniame matavime, absoliučiai tau svetimame. Vadinasi, tu anaiptol ne gėriesi – tu tik stengiesi gėrėtis. 
—————— 


>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>

Gombrovičius apie diskusijas: 

Pradedame diskusiją tikėdamiesi, kad per ją išaiškės, kuris teisus ir kokia toji tiesa, – todėl, primo, apibrėžiame temą, secundo, nustatome sąvokas, tertio, stengiamės, kad pasisakymai būtų tikslūs, ir quarto, išvados logiškos. O tada pasidaro tikras Babelio bokštas, sąvokų painiava, žodžių chaosas ir tiesa paskęsta plepaluose. Tad ar ilgai puoselėsime profesorišką naivumą, užsilikusį nuo praėjusio šimtmečio, pasak kurio diskusiją galima suorganizuoti? 

……mes patys leidžiame tam tikrą mistifikaciją, kuri esti tuo galingesnė, juo reikšmingesnė pokalbio tema. Tai yra apsimetame prieš save ir kitus, kad mums rūpi tiesa, tuo tarpu tiesa yra tik pretekstas išsilieti, išsikalbėti diskusijoje, trumpai tariant, pretekstas patirti malonumą. Kai žaidžiate tenisą, jums nė į galvą neateina įrodinėti, kad rūpi kas nors kita, išskyrus tenisą, – bet kai svaidotės argumentais, nenorite prisipažinti, kad tiesa, tikėjimas, pasaulėžiūra, idealas, žmoniškumas arba menas tapo kamuoliu ir iš tikrųjų tėra svarbu, kuris kurį įveiks, kuris labiau sužibės, kuris tame ginče, (…), įrodys savo teisybę. 
Tad ar Diskusija tarnauja Tiesai, ar Tiesa Diskusijai? Veikiausiai ir taip, ir anaip, – ko gero, kaip tik šio aspekto perskilime slypi kažkas neužčiuopiama – gyvenimo ir kultūros paslaptis. Tačiau kalbėdamas žmogus turi žinoti, kodėl kalba, ir tereikia droviai nuslėpti šį antraeilį diskusijos aspektą, ir mūsų stilius jau tampa veidmainiškas bei netikras, išlenda visa su tuo susijusi negarbė. Individai, kurie, pamiršę kitus individus, visomis išgalėmis siekia vien tik Tiesos, kalba nesklandžiai ir neįtikinamai, jų negyvi žodžiai tampa ne kamuoliu, o pjūklu. Tačiau tie, kurie sugeba pajusti malonumą, kuriems diskusija kartu yra ir darbas, ir pramoga, darbas dėl pramogos ir pramoga dėl darbo, tie nesileis prislegiami, ir tuomet sakiniai taps sparnuoti, suspindės žavumu, aistra, poezija ir – kas svarbiausia – nepriklausomai nuo rezultatų taps triumfu. Juk netgi kvailystė, netgi neteisybė nepaguldys tavęs ant menčių, jei įstengsi jomis žaisti. 

(—-) 
…žmogus gyvena ne todėl, jog kitą žmogų įtikintų, o tam, jog jį palenktų į savo pusę, užkariautų jo simpatiją, sužavėtų, turėtų jį. Tiesa nėra vien tik argumentai – tai ir pramoga, tai yra patrauklumas. 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s