Perskaičiau GG knygutę. “Eilėraščiai savo kailiu”.
Kaip negražiai parašiau- man gėda- “perskaičiau”. Lyg galima taip- pasiimt poeto kailį su savim autobuse, per du važiavimus jį perrr-skaityt nuo pirmo puslapėlio, kuriame parašyta UDK 888.2-1, copyright, ISBN ir pan. dalykai, iki galinio, kuriame parašyta: “Tai poezija, linkusi šiek tiek pasakoti”.

Ir dar, tarp kitko, tam paskutiniam puslapėly parašyta, kad ji populiari. “G. Grajausko poezija populiari ne tik Lietuvoje”. 

Matyt, tas sakinys užkliuvo anam “Š.A.” išminčiui, kuris nesugalvojo nieko įdomesnio, kaip apkaltinti Gintarą Grajauską pataikavimu skaitytojams.   Užpavydėjo. 🙂

<<>>>

Negražiai aš čia pavadinau recenzijos autorių (“…anam “Š.A.” išminčiui”..), nemandagu taip, žinau. Pasakiau taip, nes dar buvau nematęs to “Š.A.” numerio, neskaitęs viso straipsnio, tik ištraukas “Polonijaus”, o ten buvo akcentas padėtas būtent ant to atsainiai mestelėto žodelio “popsas”.

Dabar jau perskaičiau viską, ir autoriaus vardą taip pat, ir sužinojau. Kad autorius- žinomas ir kai kuriais prizais įvertintas poetas Gintaras Bleizgys. (Poetinio Druskininkų Rudens premija 1998 m. Už debiutą. Poezijoje dominuoja praeinančio laiko refleksija, reiškiama abstrahuotais vaizdais.)

Ir straipsnelis, kai jį skaitai nuo pradžios, visai gyvai skaitosi, lengvai taip parašyta, patraukliai taip žmogus rašo, beveik kaip aš… Ir giria Grajauską, ir šlovina, taip gražiai pasakodamas, koks šaunus yra jis. Jis, Gintaras Bleizgys. Grajauskas buvo labai geras Bleizgiui tuo, kad tiko naudot naudingiems dalykams. (Tada Grajauskas, turbūt, nebuvo popsinis, rašė ne publikai, o Bleizgiui). Dabar, deja,  kažkas pasikeitė. Dabar- šitoj knygutėj-  Bleizgys sau suranda tik vieną jam patinkantį eilėraštį, o visi kiti- kam? -Turbūt, publikai,- daro jis išvadą. (plebėjams). Vadinasi- popsas. 

Iki šios vietos dar galėjau ramiai-maloniai skaityt  tą straipsnelį (recenzija jo nevadinu, nes jis nėra recenzija, straipsnelis nėra apie Grajauską, straipsnelis apie Save, Tikrąjį Meistrą, kuris žino, kokie turi būti eilėraščiai.)

Turiu niūriai prisipažint, kad neturėsiu jėgų nuodugniai susipažint su G. Bleizgio kūryba, ji atrodo tikrai ne popsavai. Ne kožnam pabažnam įkertamos eilutės. Na, bet nesiimu spręst, ne specialistas. (Sakykime, kad poezija nėra šnicelis). Sutinku tik ir patvirtinu, kad ten ne popsas -(nes man ten nesuprantama, nekabina, nereikalinga), o Grajauskas  gal ir popsas- nes jame man daug kas patinka, “kabina”, “veža”. ar bent jau atrodo suprantama… .

Bleizgio teorijos (“Menininkas turėtų būti vergas ar valdovas?” “Ar meistras pataikauja publikai? Ar tada jis dar yra meistras?”) juokingos, įtartinos, apie jas galima būtų ginčytis, ką nors įdomesnio išvedžiot. Bet praeina noras, toliau skaitant Bleizgį, matant jo pasipūtimą.O ir nebežinai žmogus, ar įmanoma ginčytis. Matymo kampai per daug skirtingi, nesuprantu aš jo, nemoku jo (galbūt, išmintingesnės) kalbos. 

Pirmą aiškesnį perspėjimą sau, kad esu kvailas, nepriaugęs domėtis tokiais dalykais, gaunu, perskaitęs šį Bleizgio pasažą:

>>>>>>> …….. Man patinka tas menininkas Architektas iš eilėraščio „Nuogas prieš veidrodį II“ (p. 63): 


ką gi, braižas kaip visada
atpažįstamas: to, vienintelio
Architekto:

kas gi daugiau
taip mokėtų sujungti
viršų su apačia


Šitame dvistrofyje yra vienas labai tikslus žodis: „vienintelio“. Menininkas siekia būti vienintelis, jei žodžių junginys „būti vienintelis“ dar pasipildytų žodžiais „publikos numylėtinis“ (išeina: būti vieninteliu publikos numylėtiniu), tai jau būtų popsas. Įdomu atkreipti dėmesį į tai, kad cituotame eilėraštyje – jokios publikos: kūrėjas (Architektas) ir jo kūrinys. Kūrinys, matantis save veidrodyje, arba, struktūralizmo terminais kalbant, pranešimas, nukreiptas į save patį. Menas yra pranešimas, nukreiptas į save patį, nepaisantis publikos ir laiko.   ……  >>>>>>

Po galais,- pasakiau sau,- na, ir idiotas buvau. Net abejonių jokių man nekilo, kai skaičiau…, buvau šventai įsitikinęs, kad GG tame eilėraštyje Architektu vadino Dievą, taip genialiai subudavojusį jo nuodėmingą žavų kūną… Mačiau vaizduotės akimis narcizišką poetą, spoksantį į veidrodį. Tik tiek. O čia, pasirodo, štai kiek išminties buvo apie statybas ir meną… 

Toliau jau nebesinorėjo skaityti, nusiminiau. O pabaigoje įsiutau, visai pasibjaurėjau tuo Bleizgiu, pavadinau jį… (…čia savicenzūra išbraukė vieną žodį…).  Į ką tai panašu: “recenzuojant” poeto knygutę, “recenziją” užbaigti kito (atseit, geresnio..)  poeto eilėraščiu?? Ar galima sugalvot niekingesnį įžeidinėjimo būdą?  

>>>>>>>>>>    >>>>>>>>>>

Pasakysiu gal paskui. Paskui gal mėginsiu ką nors truputį ir apie savo įspūdžius pasakyt. O tai gavosi taip, kad vien prieš Bleizgį daug putoju, lyg mano “užsistojimo” vargšui skriaudžiamam  GG reikėtų… Nors aš ne dėl to visai. O tik radau progą paplepėt. Lyg aš plepu apie tą knygutę, nes reikia pasakyt ką nors- juk privalau pasigirt perskaitęs. Ir, kad nereiktų pačiam kažką protingo sugalvot, nuomonę kurpt, vyniot bei dėstyt- pasigriebiu patogiai Bleizgį, džiaugsmingai jį apspardau. Ir urvinis sotus, ir avys kol kas sveikos.  (Čia avys- ta knygutė. Irgi su kailiu.)

(Tarp kitko, tas Bleizgys ir kailį pavadinime kažkaip keistokai, itin mokslingai, traktuoja…)

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s