G. Grajauskas. Iš knygutės "Eilėraščiai savo kailiu" (4)

RADVILIŠKIO BLIUZAS

pats gražiausias buvo

visam miestely – ir aukštas,

ir nekvailas, o jau šypsena

šypsena; mergos tik ratais ėjo


turėjau plaukus iki šiknos,

tai buvom pora anuomet,

paskui kaip išlėkė užsidirbt,

tai ir suvisam


vedė tokią airę, našlę su dviem

vaikais: nuotrauką atsiuntė,

stovi visi išsišiepę tam

savo Dubline


vis vadina mane drauguže

ir laiškus vis rašo, o kartą žinutę

atsiuntė: „mesk tu ta meslina

gyvenima, visi normalus jau cia”


parašiau: „zinai man tai

geriausia savo karste” –

ir dar taip kvailai susimoviau –

nu krašte, ne karste gi


kad ne tuodu vaikiūkščiai,

pėsčia nueičiau,

visai tai Airijai snukį

nagais išakėčiau!

>>>>>>>>>>>>>>>

NEPRAKTIKUOJANTIS

kažkas iš vaikystės:

Tėve mūsų, kursai

esi

gerokai, jau
gerokai vėliau:
dabar ir mūsų
mirties valandą


galop:


-Viešpatie. Jėzau?..
– Ko gi?
– Tikiu tavimi.
-Aha.

ir kai jau visai


kai jau visai nežinau


nei ką daryt, nei

kas man darosi

atsargiai teiraujuosi:


-Viešpatie?..

-Nagi, vaikine.


-Viešpatie!

-Taigi, vaikeli.
 

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s