ketvirtadienio mišrainė

>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>
Ne be reikalo sakydavau, kad blogai yra blogis, blogiečių principas “žvilgterk į mane, jei nori, kad aš į tave žiūrėčiau” yra niekingas, apgailėtinas, juokingas. 
Dabar dar įsitikinau, kad ir kenksmingas. 🙂
Begėdiškai gaišina laiką. 
Pavyzdys vėl, kaip blynas:
užsuko čia vakar vienas toks fantastikos fanas (ne, aš nesakau, kad blogai, labai gerai ir miela… paskui apie tą knygutę pasakysiu, kol kas tik 18 psl., ankstoka…), na, taigi- žinoma- kyštelėjau ir aš nosį pas jį (principas tas gi…, na, ir smalsumas, žinoma). Kažką spėjau pastebėt ten, ko gal dar  nespėjau, gal dar bus proga…- bet, žinoma, vėl pasitvirtino senas dalykas. Čia jau nuo vaikystės visiems žinoma: draugaudamas bei bendraudamas, ką nors gero  išmoksi-ar-ne, tai dar nežinia, bet va ką nors blogo- būtinai. Blogos mados visada labiausiai limpančios. 
Mačiau, ir Vilnis tą virusą buvo vakar pasigavus, tai man šioks toks paguodimas, … bet nedidelis. Menka paguoda, kad kiti irgi buvo susirgę- sloga, ar kitokia kvaraba, vis tiek pačiam nuo to nė kiek ne lengviau. 🙂 
O tai yra ne ką padoresnis virusas už slogą. Tuščias, kvailas,  laiką atimantis užsiėmimas. 
Ai. Gal kam nors dar neaišku, apie ką aš čia putoju? Ogi apie lietuviškų blogų sąrašo žiūrinėjimą. 🙂
Beviltiškas, kvailas, tuščias ieškojimas  adatų šieno kupetoj.  🙂 Įtraukiantis, kaip semečkų gliaudymas ir panašiai “naudingas”. 
Netgi praleidžiant kartas nuo karto po tūkstantį pozicijų, sąrašas vis tiek velnioniškai per daug ilgas, kad jį galėtum visą perverst. O atspėt, po kuriuo vardu gali slypėti kas nors įdomesnio, o po kuriuo rasi eilinį “labas, čia aš” ir daugiau nieko- praktiškai neįmanoma. Mandras ir išsamus prisistatymas dažniau būna būdingas nuobodybėms, tuščiagarbiams rimtuoliams. Savo portretus deda- ieškantys pažinčių. Tuo tarpu visokie įdomesni tekstai gal slepiasi po nieko nesakančiais vardais. Loterija. 
>>>>>>>>>>>>>>>>>
Keletą netyčia užtikau įdomesnių…
>>>>>>
visi 4 “blogai-knygutės” buvo įdėti 2006 m. Nesiimu spręst ar ką nors vapėt apie eilėraščių vertę, nedrįstu net pasižadėt, kad juos visus kada nors mėginsiu perskaityt- nevisai mano sritis, nevisai mano skonis. Bet kuo tikrai žaviuosi, kas krinta į akis iš karto, nuo pat pirmo žvilgsnio- tai meninis apipavidalinimas, iliustracijos. Visada sakiau ir sakysiu: knyga su paveiksliukais- jau gera knyga, o jeigu paveiksliukai geri- knyga gera dvigubai. 

Tiesa, tuo pačiu turime progą pastebėti, kad tas poetas Vacys Reimeris irgi priklausė niekingam-ir deja-gana gausingam būriui indomanų (Indijos, bei visokių su Indija susijusių nesąmonių maniakų). Lankėsi Indijoje ir rašė eilėraščius apie ją.


Dar vieno rašeivos keletas rašinėlių.
julijus lozoraitis
truputis apie teatrą.
ir  
o čia- tik gražios nuotraukos.
>>>>>>>>>>>>
Statistika:
iš visų pernai metais Lietuvoje užregistruotų naujai gimusių vaikų net 10 % gimė užsienyje.
Ką tai rodo? Galimos įvairios išvados ir traktuotės.
1. Eilinį kartą pademonstruojama, kokia didelė dalis jaunų (t.y., gimdančių) žmonių yra emigracijoje.
2. Į klausimą, kodėl jie savo vaikus registruoja vis tik Lietuvoje- galima atsakyti pagal skonį, dvejopai. Ir čia jau gauname punkto 2 išskaidymą į papunkčius:
2.1. Tiesiog didelė dalis emigrantų “ten” gyvena nelegaliai, arba pusiau nelegaliai. Jie vis dar registruoti Lietuvoje, čia jiems atnešami kvietimai į rinkimus, čia jie per atostogas parvažiuoja remontuotis dantų ir užregistruoti vaikų.
2.2. Galbūt, iš tikro didelė dalis emigrantų vis dar  puoselėja viltį kada nors sugrįžt į Lietuvą. (Arba bijo, kad teks. Jeigu “ten” nieko nesigaus, bus labai blogai.)
>>>>>>>>>>>>>>>>>>
Advertisements

5 komentarai “ketvirtadienio mišrainė

  1. Dėl 10% statistikos:
    1. Taip. Plius iliustuoja tai, kad užsienis, į kurį emigruojama, labiau pritaikytas vaikų auginimui. Pabandyk Lietuvoj išlaikyt 3 vaikus? Britanijoj- be problemų.
    2.1. Tu neįsivaizduoji, koks debilizmas yra vaikų registravimas užsieny- tam reikia derinti dviejų ministerijų, URM ir VRM, darbą. Viskas užtunka kokį pusmetį ar ilgiau. Amsadados darbuotojai jūsų nekenčia. Ir t.t. Todėl nieko kito nelieka, kaip tai daryt Lietuvoj.
    2.2. Čia jau kaip kam.

  2. Mišrainėje tikrai yra kiaušinių, raugintų agurkėlių, morkų, majonezo, žirnelių ir sūrio.

    Ir dar kažko. Ten, kairiau, toks mėnulio formos gabalas. Ne visiškai krašte, bet gan nemažas. Kažin, kas ten?

    Hla

  3. <<<<<<< mėnulio formos gabalas. Ne visiškai krašte, bet gan nemažas. Kažin, kas ten?

    Hla >>>>>>>>>>>

    Dar vienas per menkai užsiėmęs ypata. Privertė gaišt laiką, susidomėt pačiam, kokią čia fotkę ant durniaus buvau įmetęs- turėjau paspaust, kitam lange išsididint, pažiūrėt… Lyg man reikia, lyg iš tikrųjų užsiiminėčiau mišrainių gaminimu. Aš jų net nevalgau… Na, beveik. Labai retai.
    Taigi apelsinas ten, negi nematai. Arba citrina. Koks skirtumas.
    Aplamai. Nepatinka- pasipjaustyk burokėlių su svogūnais.

  4. Dėl 10% statistikos:
    Manau, kad Gerasirdis gerai paaiškino dėl 2.1 punkto, bet dar pridėsiu vieną versiją, kurią girdėjau iš savo bendradarbės: jos dukra gyvena Airijoje ištekėjusi už airio, bet gimdyti ir registruoti vaiko sugrįžo Lietuvon. Paklausiau – kodėl? Atsakė: kad paskui neatsitiktų taip kaip Ingai Rinau. T.y., kad paskui užsienietis vyras po skyrybų neprisiteistų vaiko. Va taip: tokios mintys sklando mūsų jaunų emigrančių galvose. 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s