iš senų laikraščių (3)


Laikraštis “Tiesa“, 1990 m. kovo 16 d.


>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>

Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Prezidentui
Jo Prakilnybei M. GORBAČIOVUI
Širdingai džiaugiuosi, kad esate išrinktas Prezidentu šalies, su kuria Lietuva du dešimtmečius, kol ėmė siautėti visuotinis smurtas, palaikė geros kaimynystės santykius, nustatytus paties TSRS įkūrėjo.   Jūsų  pradėta   pertvarka atvėrė pasauliui galimybę išsilaisvinti iš baimės ir nepasitikėjimo. Sveikindami Jus, mes ir Lietuvą nūnai regime kaip dalį Jūsų įžvelgtos nesuskaldytos ir skriaudų nedraskomos Europos. Su tikra pagarba
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas   V.  LANDSBERGIS
Vilnius, 1990 m. kovo 15 d.
>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>
Jo Prakilnybei Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Prezidentui
Michailui GORBAČIOVUI
Nuoširdžiai sveikiname Jus, išrinktą į TSR Sąjungos Prezidento postą, ir nuoširdžiai linkime Jums tolesnių laimėjimų nenuilstamoje Jūsų veikloje, kad būtų užtikrinta demokratija, viešumas, neatimamos tautų teisės, TSRS suklestėjimas,  sukurti bendri Europos namai. Tikimės jautraus ir geranoriško Jūsų požiūrio į suverenios Lietuvos nutarimus. Lietuvos Respublikos vyriausybė nori palaikyti stabilius savitarpiškai naudingus santykius su TSRS ir to paties tikisi iš TSR Sąjungos.
Lietuvos Respublikos vyriausybes vardu   K. Prunskienė.
1990 m. kovo 15 d.
>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>
APIE TAI DABAR KALBAMA
Ar pakaks
vien optimizmo?
Didingam valstybės atkūrimo uždaviniui pasišventė Lietuvos žmonės. Neišvengiamai kyla klausimas: ką daryti, kad nepriklausoma valstybė būtų kuriama darniai, be pragaištingų tarpusavio rietenų? Atsakymas tik vienas — būtina visuotinė parama ir pagarba valdžios veiksmams. Abejoti dabartinio parlamento deputatų autoritetu neturime pagrindo. Jie išrinkti demokratiškai, rinkėjams laisvanoriškai išreiškus savo valią. Jie pajėgūs spręsti pačius sudėtingiausius uždavinius. Tačiau vienas epizodas negali likti nepastebėtas ir neaptartas. Renkant Aukščiausiosios Tarybos pirmininką, parlamento sprendimas sukėlė visuomenėje prieštaringą reakciją
Parlamento nutarimai visų rinkėjų lūkesčių išreikšti negali. Demokratijos sąlygomis natūraliai egzistuoja pralaimėjusioji opozicija. Tačiau nepamirškime, kad mes gyvename ne demokratinėje visuomenėje, o kelio į ją pradžioje. Tokiu metu, kaip moko istorija, dėl vieno ar kito politinio sprendimo nejučia kilęs prieštaravimas grasinasi peraugti į visuomeninę dramą.
Mes nuo pat pamatų kuriame naują valstybę. Dabar žmonės dirbs ne Sąjungos, o Lietuvos labui. Kai ims transformuotis socialinės-ekonominės struktūros, kiekvienas iš mūsų pajus tai savo kailiu. Be abejo, žmonės vardan kilnaus tikslo pasiryžę sunkumams. Būdami optimistai, vis dėlto būkime ir realistai. Visko pasitaikys. Ne vienam pasikeitusi ar pasunkėjusi gyvenimo našta pasirodys slegianti.    Štai tokiu metu reikalinga, kad žmogus žinotų, jog savo valia pasirinko tokį gyvenimo kelią, ir neprarastų pasitikėjimo valdžios veiksmais, nepradėtų abejoti, ar jo likimu piktavališkai nesinaudojama. Todėl būtina, kad jau nuo pat pradžių neturėtume preteksto įtarinėti valstybės atkuriamajam darbui vadovaujančios valdžios.
Lietuvos istorijoje yra pamokomas visuomenės konsolidavimo pereinamuoju į demokratiją laikotarpiu pavyzdys. Prisiminkime, kaip ir kodėl prie aukščiausiosios valdžios vairo tarpukaryje atsidūrė tautos vadas Antanas Smetona. Naivu manyti, kad 1926 metų perversmas įvyko tik dėl politinių partijų ambicingų nesutarimų. Kur kas labiau tikėtina, jog diktatūros atsiradimas Lietuvos valstybės brendimo laikotarpiu buvo susijęs su būtinybe konsoliduoti tautą, stiprinti nacionalinę ekonomiką. Apie tai prezidentas Antanas Smetona ne kartą kalbėjo.
 Ar  ne analogišką būtinybę jaučiame ir mes? Daugelis ar net visi dabartinio parlamento deputatai pabrėžia, jog, sprendžiant    fundamentalias valstybės atkūrimo problemas, itin svarbu Lietuvos piliečiams konsoliduotis. Susitelkti .galima, pavyzdžiui, aplink partiją. Ką duoda susitelkimas aplink partiją, žinome iš karčios patirties. Kur kas patraukliau ir patikimiau telktis apie visuotinai gerbiamą, demokratišką asmenybę. Konkretų žmogų atpažįsti iš jo darbų, gali numatyti jo žingsnius, spręsti, -ar jie tau priimtini, bet kuriuo metu pareikalauti atsakomybės už klaidas. Tuo tarpu patikėjęs šventus reikalus žmonių grupei, nesvarbu, kaip save vadinančiai — demokratais ar respublikonais, jau nebegali klaidingų sprendimų atveju reikalauti personalinės atsakomybės. Kai sprendimai priimami kolektyviai, atsakomybė nuasmeninta.
‘Matyt, dėl šios priežasties daugelyje pasaulio šalių įprasta rinkti valstybės galvą visuotiniu balsavimu. Jei, kurdami Lietuvos valstybę, nespėsime valdžios vairo laiku atiduoti pripažintam autoritetui, tai krizės atveju visuomenę prievarta konsoliduos kokia nors politinė grupuotė.      Tada   diktatūros
ydų neišvengsime. Kitaip tariant, to, ko nespėsime nuveikti santarvėje, privalėsime padaryti administracinės, prievartos verčiami.
Kalbama ne apie abstrakčią tiesą, o apie visuomeninės raidos dėsnį. Pasimokykime, pavyzdžiui, iŠ Tarybų Sąjungos pertvarkos patirties. Su šia valstybe ne per seniausiai buvome tiesiogiai susiję. Dar ir dabar mus tebesieja tos pačios ekonominės ir socialinės ligos. Matyt, tais pačiais vaistais nuo jų ir išsigydysime. Paką-, ko Tarybų Sąjungos partiniam aparatui apriboti savo diktatūrą, perleisti valdžią Auk. ščiausiajai Tarybai, vadovaujamai pirmininko, kai ir taip sustingusi ekonomika visiškai ^ pakriko, visuomenę į gabalus ėmė plėšyti politinės grupuotės. Galiausiai įsitikinta, kad demokratizacija nereiškia valdžios destrukcijos. Vėl nutarta sugrąžinti valstybinio centro galią, tik jau kitu pavidalu. Konstituciškai įteisintos prezidentinės valdžios įgaliojimai šiuo metu patikėti M. Gorbačiovui. Žinoma, demokratiškai įtvirtinta ir parlamentiš-kai kontroliuojama prezidentinė vienvaldystė yra kur kas mielesnė, nei vyriausybinio perversmo būdu primesta biurokratinė diktatūra.
Siūlyčiau ir mums rimtai apsvarstyti prezidento klausimą. Mes neapsaugoti nuo ūkinių sukrėtimų, nuo visuomenės skilimo. Tačiau daugelio nelaimių išvengsime, jei valstybės prezidentas turės įgaliojimus operatyviai spręsti neatidėliojamus klausimus.
Saulius ARLAUSKAS 
Filosofijos  mokslų   kandidatas

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s