2008-11-24 "Mūzų malūne" buvo rašoma…

vėl pacituosiu truputį “Mūzų malūno”. Manau, kad turiu tam teisę, “lryto” tinklapyje matau parašyta: “Registruotas vartotojas: fanta15. Galite naudotis 30 d. archyvu.”

Galiu naudotis- naudojuosi. Juk ne pardavimui, tik draugams parodau. Cituoti įstatymai nedraudžia.

>>>>>>>>>>>>>>>>

Šį kartą radau straipsniuką apie Koršunovo Hamletą (visiems jau, turbūt, įkyrėjo pasakojimai per TV, galima ir nebeskaityti. Aš neskaitysiu..)

Ir trumpą gražų straipsniuką, kuris vadinasi-

Kodėl dūsauja režisieriai?
Žvilgsnis
Rūta OGINSKAITĖ
2008-11-24

Į kino teatro sceną įėjo liūdnas pavargęs režisierius ir pradėjo kviesti savo filmo aktorius. Po to jis ilgai kvietė kitus menininkus, su kuriais kartu darė tą filmą. Tada – dar ilgiau – techninius darbuotojus… Kol prisirinko pilna scena, iki pakraščių.

O tada palinkėjo geros peržiūros tiems, kurie dar liko neiškviesti, – suprask, žiūrovams.

Šitaip dažniausiai pristatomos lietuviškų vaidybinių filmų premjeros. Retos. Iškentėtos.

Dokumentinio kino premjeros atrodo kukliau. Nes pati grupė kuklesnė. Bet tai irgi paprastai būna grupės iškvietimas į sceną, o visa kita, kaip sakoma, pamatysite ekrane.

Kukliausiai atrodė toji premjera, kai prodiuserė iškvietė į sceną režisierių, paminėjo, kad to filmo režisierių yra ir daugiau. Ji tarė, kad filmo visi (kas?) laukė net devynerius metus, ir norėtųsi su jumis (žiūrovais) po seanso pašnekėti, bet ne šiandien. Geros peržiūros.

Suprantama. Prieš premjerą neramu. Kita vertus, tas filmas jau seniai padarytas, jau dirbami kiti darbai, kurie suryja visą laiką ir visą energiją. Ir ne pajacai juk jie, o rimti kino menininkai.

Teatro premjeroms pristatyti rengiamos spaudos konferencijos. Jeigu jas pristato didieji režisieriai, apima jausmas, kad atėjai į šermenis.

Sėdi niūrūs kūrėjai, kuriuos ant rankų nešioja kone pusė teatrą vertinančio pasaulio, ir aiškina, kaip jiems buvo sunku. Lyg jie griovius būtų kasę amžino įšalo žemėje.

Suprantama. Jiems prieš premjerą irgi neramu.

Jie pervargę. Maivytis jie nemoka. Dirbti jiems įprasčiau.

Be to, spektaklis visada lyg tyčia „per daug asmeniškas“, ir negi čia atsilaposi viešoje vietoje, spragsint fotoaparatams?

Laimi tas, kuriam į galvą šauna kokia apčiuopiamo turinio istorija ar konkretus siužetas, susijęs su tarpusavio santykiais ar spektaklio temomis. Net žurnalistai atsigauna ir užrašo.

Ir paskaityti būna apie ką. Ne vien apie tai, kaip buvo „sunku, bet įdomu dirbti“. Ar kad režisierius su artistais „apie šitą medžiagą“ svajojo seniai.

Dzinguliukų epochoje verta pasistengti, kad spektaklis ar filmas nepasimestų.

Jokia prabangi viešųjų ryšių agentūra nesugalvos šauniau už pačius menininkus, kaip užmegzti ryšį su žmonėmis, kuriems rūpi kūrinys.

Manyti, kad „viską pasakys ekranas“ ar kad užtenka paskelbti spektaklio „prasmių lauką“, ir gedulingai dūsauti – labai jau banalu.

Bet suprantamas ir tas gedulas: pristatydami premjerą jos autoriai paprastai atsisveikina su kūriniu, paleidžia jį. Užtat žiūrovai gauna.

Surasti savo žiūrovą, o ne medžioti bilietų pirkėją – štai dėl ko verta nustoti dūsauti.

>>>>>>>>>>>>>>>>>>> >>>>>>>>>>>>>>>>>

Dvikovoje – tikrovė ir regimybė
UŽTAISAS. Oskaro Koršunovo „Hamletas“ ir publiką skatina pažvelgti į savo sąžinę
Ramunė BALEVIČIŪTĖ
2008-11-24

Režisieriaus Oskaro Koršunovo sukurtas „Hamletas“ – nepaprastai asmeniškas spektaklis. Tačiau jame telpa tiek daug nuorodų į mūsų laikus, kad visas tris valandas publika turi įtemptai dirbti.

Per trumpas, tarsi atokvėpiui numatytas „Hamleto“ sceneles ar komiškus intarpus režisierius neleidžia žiūrovams visiškai atsipalaiduoti. Tai viena, tai kita detalė, reakcija skatina išlikti budriems ir nepasitikėti tuo, ką matai.

O.Koršunovo kuriamas pasaulis iš tiesų yra scena, kur, kaip sako Žakas iš kitos Williamo Shakespeare’o pjesės „Kaip jums patinka“, ir moterys, ir vyrai „ne po vieną vaidmenį vaidina“.

Šio gyvenimo spektaklio uždangą nuleidžia tik mirtis. Bet ir ji čia, išskyrus paties Hamleto baigtį, yra suvaidinta.

Trokšta nuplėšti kaukes

Užrašas „Visas pasaulis – scena“, kabėjęs prie įėjimo į „Globe“ teatrą, seniai tapo nuvalkiota kliše, nors karalienės Elžbietos laikų žmonėms tai anaiptol nebuvo tik skambi metafora.

O.Koršunovo „Hamletas“ atskleidžia tikrąjį šio vaizdingo posakio dramatizmą ir kartu renesanso saulėlydžio pasaulėjautos artimumą šiai dienai.

O.Koršunovo Elsinoras – tai teatras, tačiau ne tas, kur nerūpestingai žaidžiama ar mielai atsiduodama iliuzijos apgaulei. Šis teatras, kurio dirbtinumas čia be skrupulų apnuoginamas, pražudo juo susigundžiusius, suluošina jų sielas, atimdamas jų tikrąjį „aš“.

Todėl Dariaus Meškausko vaidinamas Hamletas trokšta ne „pataisyti sugverusią gadynę“, o nuplėšti jį supančių veikėjų kaukes.

Kaip surasti save?

Vaidybos, kaip apgaulės ir saviapgaulės, tema varijuojama skirtinguose O.Koršunovo „Hamleto“ lygmenyse.

Pats Hamletas ryžtasi vaidinti pamišėlį tam, kad demaskuotų kitų personažų klastą ir apsimetinėjimą, priverstų juos pažvelgti į savo sąžinę. Ta akistata su sąžine įvyksta tik trumputę akimirką, kuri, deja, nieko nepakeičia.

Kaip parodo desperatiškos Klaudijaus pastangos melstis arba nesėkmingi Gertrūdos bandymai išgyventi kaltę prieš sūnų ir prieš Ofeliją, atgailauti gali tik tas, kuris, W.Shakespeare’o žodžiais tariant, yra „suradęs pats save“.

Šiame „Hamlete“ vaidina visi ir iš tiesų ne po vieną vaidmenį. Įtaigiausiai tai atskleidžia režisieriaus sprendimas Klaudijaus ir Tėvo šmėklos vaidmenį skirti vienam aktoriui – Dainiui Gavenoniui.

Kas yra tikrasis Klaudijus ir kas buvo nužudytasis Tėvas? Keldamas žiūrovams (ir, be abejo, sau pačiam bei aktoriui) šį klausimą, režisierius verčia D.Gavenonį tą patį Klaudijaus monologą sakyti du kartus, keičiant akcentus ir santykį.

Tačiau įstabiausia yra tai, kad D.Gavenonis Klaudijų ir Tėvo šmėklą vaidina visiškai ta pačia maniera, už kurios galima įžiūrėti paties aktoriaus požiūrį. Panašų eksperimentą O.Koršunovas atlieka ir su Nelės Savičenko Gertrūda, taip pat nešiojančią ne vieną kaukę.

Personažų maskaradas

Vieni Elsinoro teatre vaidina azartiškiau, lengvabūdiškiau, kaip Vaidoto Martinaičio Polonijus, dar ir pažeriantis šmaikščių aforizmų apgaulės ir tiesos tema, kiti vulgariau, atviriau, kaip Tomo Žaibaus ir Giedriaus Savicko Rozenkrancas ir Gildensternas.

Rasos Samuolytės Ofelija, persirengusi japonės kostiumu, vaidina naiviau, vaikiškiau, Juliaus Žalakevičiaus Horacijus, manipuliuojantis šviečiančia klouno nosimi, – ciniškiau, dygiau.

Tik Dariaus Gumausko Laertas, regis, atsisako dalyvauti šiame maskarade. Bet ir jį galop įtraukia teatro smagratis. Nors finalinė Hamleto ir Laerto dvikova butaforinė, kelia ji tikriausią gailestį ir šiurpą.

Tikrasis ydos veidas

Chrestomatinis Hamleto monologas „Būti ar nebūti“ O.Koršunovo versijoje reiškia „Būti ar vaidinti“. Jį D.Meškauskas taip pat sako dusyk.

Pirmąkart – įtemptai, skausmingai, bet dar lyg vildamasis „ydai parodyti tikrąjį jos veidą“. Antrąkart – pačioje spektaklio pabaigoje – kaip transo apimtas aktorius mėgėjas, apgailėtina „pasaulioteatro“ auka.

Tikrovės ir regimybės dvikovos arena – aktorių grimo kambarys. Tokia O.Koršunovo drauge su kostiumų dailininke Agne Kuzmickaite sumanyta scenografija vizualiai neįspūdinga, bet būtent grimo kambaryje, vos nusivalius vieną grimą, tuoj tepamas kitas, nusimetus vieną kaukę, dedamasi kita.

Todėl suprantama, kad būtent ši erdvė priverčia užduoti sau klausimą „Kas tu esi?“. Ne tik spektaklio kūrėjams, bet ir žiūrovams.

* * *

„Hamleto“ susitikimai su publika

* Iki lietuviškos premjeros, sostinės „Menų spaustuvėje“ įvykusios praėjusį savaitgalį, O.Koršunovo „Hamletas“ jau kelis kartus buvo pristatytas publikai. Pasaulinė „Hamleto“ premjera įvyko šių metų rugsėjo 9 d. Norvegijoje. Šių metų pavasarį dar repetuojamo spektaklio peržiūra buvo surengta Graikijoje, Salonikuose. Dar vienas susitikimas su publika įvyko spalio mėnesį tarptautinio Vilniaus teatro festivalio „Sirenos“ programoje – tada „Hamletas“ buvo parodytas nedidelei festivalio užsienio svečių auditorijai.

* Spektaklyje vaidina nuolatiniai O.Koršunovo kūrybos partneriai – D.Gavenonis (Klaudijus, Tėvo šmėkla), R.Samuolytė (Ofelija), V.Martinaitis (Polonijus), D.Gumauskas (Laertas) ir Klaipėdos aktoriai, anksčiau kūrę su O.Koršunovu Klaipėdos dramos teatre, – D.Meškauskas (Hamletas) ir N.Savičenko (Gertrūda). Spektaklyje pasirodo ir jaunesniosios kartos aktoriai J.Žalakevičius (Horacijus), T.Žaibus (Rozenkrancas, Bernardas), G.Savickas ir J.Verseckas (Gildensternas, Marcelas).

* „Hamleto“ scenografiją kūrė pats O.Koršunovas kartu su kostiumų dailininke A.Kuzmickaite, muziką – kompozitorius A.Jasenka, šviesų dailininkas E.Sabaliauskas, garso dizaineris – V.Vilutis

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s