Pamačiau, kad suprantu graikiškai. Ištisą sakinį, keturis žodžius.

Šventojo Bazilijaus diena
Agapeton,
Vis dar nė vieno žodžio iš tavęs, ir, kaip bebūtų keista, mane tai ima grūdinti. Panajis grįžo iš fronto be rankos, jis pasakojo, kad fronte taip šalta, jog iš viso neįmanoma nulaikyti rašiklio. Jis sakė nematęs tavęs, ir, manau, tai nenuostabu, juk tu esi kitame dalinyje. Jis rašo peticiją karaliui, kad šis leistų jam grįžti į frontą ir kariauti toliau, jis sako, kad kiekvienas gali šaudyti ir su viena ranka. Puodžius, gyvenantis pakeliui į Kastrą, sako padarysiąs jam iš molio naują ranką, kuri atrodys geresnė už tikrą ir bus labai stipri, ir Panajis užsiprašė atsparios šalčiui, kad galėtų sugrįžti į mūšį. Tiesą sakant, jis užsiprašė dviejų rankų, vienos su kumščiu – muštis, o kitos su pusiau lenktais pirštais, kad nulaikytų stiklinę. Nenustebčiau, jei jis užsiprašytų ir trečios durtuvui užmauti, nes jis toks pamišęs.
Šventojo Bazilijaus diena buvo sėkmingesnė nei Kalėdos. Tėvas padovanojo man Andrėjo Laskarato poezijos ir politinių esė knygą, sakydamas, kad sielai sveika paskaityti autorių, atskirtą nuo Bažnyčios. Pacitavau jam patarlę: Mega biblio, mega kaka (didelė knyga – didelis blogis), ir jis pagąsdino, kad atims ją iš manęs ir padovanos mažesnę. Aš padovanojau jam gražų lenktinį peilį. Skaičiavome granato sėklas, spėliodami, ar šie metai bus geri ir derlingi. Atrodo, bus neblogi. Sugebėjau iškepti Bazilijaus pyragą apsikeitusi keliais produktais su tavo motina, ir mano tėvas davė man auksinę anglišką monetą įdėti į pyragą dėl laimės.
(Kapitono Korelio mandolina , 155 psl.)


Kapitono Korelio mandolina

Louis de Bernières (Luji de Bernjeras) – britų rašytojas, gimęs 1954 m. Londone. Jo biografija spalvinga: baigė Viktorijos ir Londono universitetus, dirbo mechaniku, kurjeriu, gyvulių varovu Argentinoje. Vėliau Kolumbijoje dėstė anglų kalbą. Tuo metu susižavėjo Pietų Amerikos magiškuoju realizmu ir garsiausiu jo atstovu – G. Garcia Márquezu. Išleidęs kelias knygas, 1993 m. Louis de Bernières‘as buvo išrinktas vienu iš dvidešimties geriausių jaunųjų britų romanistų. Ketvirtasis jo romanas „Kapitono Korelio mandolina“ – pirmoji šio autoriaus knyga lietuvių kalba, pelniusi Tautų Sandraugos geriausios knygos apdovanojimą ir išversta į daugiau nei 30 kalbų. Pagal šį romaną sukurtas filmas.

Romane vaizduojama saule ir vynu kvepianti Graikijos sala Kefalonija Antrojo pasaulinio karo metais. Didžioji istorija čia pirmiausia yra mažojo žmogaus istorija. Kaimo išminčiaus daktaro Janio duktė Pelagija laukia grįžtančio sužadėtinio, graikų partizano, bet jos širdį užkariauja italų kapitonas Korelis, vakarais virkdantis mandoliną. Mylėti okupanto neleistina, tačiau tik meilė gali tapti užuovėja politinės įtampos, pavojaus ir nesusikalbėjimų kupiname pasaulyje. Nesuvaldomas, kunkuliuojantis „Kapitono Korelio mandolinos“ – tarptautinio bestselerio – ritmas ne vieną paskatins suklusti, pervertinti istorijos žinias, užburs, apsvaigins salos šviesa…

>>>>>>>>>>>>>>

Britų rašytojas, prancūziška pavardė, rašo apie Graikiją. …
Ir įspūdis toks, kad tikrai sužinau sau daug negirdėto apie graikus, apie Graikiją, jos istoriją, gamtą, žmones.

(Čia gausis dar atskiras paplepėjimas tema: mus daug labiau pagauna ir paveikia informacija apie egzotiškus kraštus ne “tiesioginė“, o iš “antrų lūpų“. Apie Indiją mes daugiau sužinojome iš Kiplingo, negu iš visų indiškų rašytojų. Apie Amerikos indėnus žinome iš Fenimoro Kuperio ir Karlo Majaus. Iš indėnų apie juos negirdėjome nieko. Nes nenorime, mums neįdomu tai, ką apie save pasakoja patys indėnai. Ir mes patys (lietuviai) negalime papasakot apie save užsieniečiams nieko, kas jiems būtų įdomu, žavu, suprantama. (“Zeppellini- no!“). Mes stengiamės pasakot apie Čiurlionį, klumpes ir Žalgirio mūšį. Mums skaudu, kai matom, jog tokia tematika užsieniečiui kelia žiovulį, o domina ir žavi pas mus jį visai kitokie dalykai. Kurie mums patiems atrodo visai menkai prestižiški. Kartais net gėdingi atrodo..)

>>>>>>>>>>>>

Dabar dar pastebėjau, kad buvo ir filmas pagal tą knygą. Gal net kada nors mėginau jį žiūrėti per TV. (Jeigu ir mėginau, tai, turbūt, nenorom, gal tik gabaliuką kokį pažiūrėjau. Nes nepatinka man tokia tematika, nemėgstu Penelopės Krūzės, ir t.t.). Gerai, kad knygą paėmiau skaityti, nematęs ano filmo. Po knygos- bus galima ir pažiūrėt. Gal.

“…Kakos is the ancient Greek word for “bad” and “evil.” The etymology of kakos can be traced back to the Proto-Indo-European word kakka, “to defecate”: Kakos means nothing nice or good. Kaka means, specifically, “bad or evil things” (for those who have a bit of Greek or Latin, kaka is an adjective in the neuter nominative plural).“

Reklama

Vienas komentaras apie “Pamačiau, kad suprantu graikiškai. Ištisą sakinį, keturis žodžius.

  1. J8s degraduojate, eskvaire. Rašyti apie kakas, kai už lango krizė ir Rusijos pavojus…
    Tai jau net ne dramblio kaulo bokštas, o visiška sinefilija išbraukus ne.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s