Woody Allen’o filmas "Vicky Cristina Barcelona" (papildyta)

Šiandien pagaliau pamačiau tą filmą, todėl tai, kas buvo rašyta anksčiau, nustumiu žemyn.

Kažin ko daugiau prie anų straipsnelių gal ir nepridėsiu. Tik trumpai, keli įspūdžiai.
1. Filmas patiko.
2. Niekutis. Bet žiūrėti būtina, nes niekutis itin stilingas, malonus akiai ir visiems kitiems organams.
3. Man teks, turbūt, kada nors žiūrėti antrą kartą. Nes filmas buvo įgarsintas angliškai, o titrus rasti pavyko tik chorvatiškus. (Pasirinkimas dar buvo: serbiški, ispaniški, arabiški). Taigi, dialogų žaismingumas nevisada man iki galo pilnai buvo prieinamas. …
4. Dar viena proga pasijuokti iš filmų “klasifikacijos lentynėlių”. Visur, kai eina kalba apie šį filmą, rašoma- “komedija”. Anksčiau suprasdavome, kad komedija- kai salė garsiai žvengia. Arba bent santūriai kikena. Dabar komedija vadinasi visi filmai, kuriuose nėra žmogžudysčių, arba bent ašarų jūros. Taip ir šitas. Nieko jame ypatingai juokingo nėra. Truputis švelnios romantikos, truputis lengvos ironijos. Na, bet galima suprast klasifikatorius- atrodytų daug kvailiau, jeigu jie užrašytų “drama”. 



@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@@
2008.11.17

Radau lryto “Mūzų malūne” recenziją apie naujausiąjį Vudžio Aleno filmuką. Na, turbūt, ne tiek recenzija tai, kiek pletkų atpasakojimas. Kita vertus, tas ponas Vudis visa savo veikla ir stengiasi, kad apie jį būtų plepama. Ir dažniausiai ne itin rimtai. 🙂


O mums, kol patys nepamatėm, lieka tik perskaityt plekus, paskui pamatyt filmą. Ir tada jau patiems spręst. 

Treileryje matosi simpatiškos panelės, gražūs ispaniški vaizdai, ir netgi Bardemas. Visoms akims po truputį. Reiškia- žiūrėsim. O paskui, pažiūrėję, galėsim paburbėt, kad  vėl tas Alenas mums šlamštelį pateikė. (Įdomu, kad jo šlamštelius vis tiek žiūrime)
P.S. IMDB recenzija šį kartą parašyta labai profesionaliai, įtikinančiai girianti. Irgi verta perskaityti.
>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>
>>>>>>>>>>>>>

Personažai kapstosi geismuose
TEMA. W.Alleno filmas – apie malonumą gyventi, nors gyvenimas neturi prasmės
Rasa PAUKŠTYTĖ
LR kino apžvalgininkė
2008-11-17

Katalonijos mokesčių mokėtojai supyko, kai jų valdžia naujam Woody Alleno filmui „Viki, Kristina, Barselona“ skyrė pusantro milijono eurų. Pažiūrėjus šį filmą atrodo, kad jie supyko be reikalo.

Lietuvos kino ekranus pasiekusioje juostoje W.Allenas ne tik pareklamavo Barselonos miesto pavadinimą, bet ir atgaivino banalius mitus apie ispanišką aistrą su paauglišku užsidegimu.

Po savo londonietiškos trilogijos, kurioje svarstė apie senųjų europietiškų vertybių ir naujos pragmatiškos realybės neatitikimą ir už tai nusipelnė įžeidžiamų riksmų dėl savo filmų finansavimo Europoje, jis persikėlė į kitą Europos pusę – Ispaniją.

Ten, kaip galima spręsti iš filmo „Viki, Kristina, Barselona“, jį tiesiog apakino saulės šviesos gausa.

Režisierius nustūmė į šalį svarstymus apie tikrąsias vertybes. Jis sukūrė filmą apie „malonumą gyventi suvokiant, kad gyvenimas neturi jokios prasmės“.

Permiegojo abi herojės

Būtent taip filosofuoja didelių ir įspūdingų teplionių autorius Chuanas, amerikietėms turistėms Viki (Rebecca Hall) ir Kristinai (Scarlett Johansson) prisistatęs maždaug taip: „Sveikos, merginos. Jūs abi labai patrauklios. Skriskime savaitgalį į priemiestį ir pasimylėkime visi kartu“.

Viki iš pasipiktinimo vos nepaspringo vynu, Kristinai iš susižavėjimo vos kąsnis iš burnos neiškrito. Bet su Chuanu permiegojo abi.

Pabandyk atsispirti aktoriui Javierui Bardemui, kuris ir vaidina aistromis nepasotinamą ir šiek tiek melancholišką menininką.

Neatsakingumo iliuzija

W.Allenas yra visiška priešingybė režisieriams, kurie kiekvieną filmą kuria tarytum paskutinį.

Šis niujorkietis kiekvieną juostą suka taip, lyg gyventų amžinai ir turėtų begalę laiko.

Kino kūrimas jam yra normalaus gyvenimo ritmo dalis. Ir merginos filmuose – gyvenimo dalis.

Už aistringus nuotykius su jomis jį smerkė ir tebesmerkia dalis kino bendruomenės. Bet gal ta neatsakingumo iliuzija ir sukuria geriausių W.Alleno filmų lengvumą, jų lyg ir nebūtinumą. Tikrai – ką prarasi nepamatęs filmo „Viki, Kristina, Barselona“?

Tikrai ne gyvenimo pamokas. W.Allenui svetima nuostata, kad „kiekvieną dieną reikia pragyventi taip, kad nebūtų kankinamai skaudu dėl beprasmiškai nugyvento gyvenimo“.

Merginos, būkite budrios!

Su režisieriui būdingu nervingumu naujasis filmas skanauja trumpų meilės romanų ir įsimylėjimų temą. Bet pavadinti „Viki, Kristiną, Barseloną“ romantiška komedija liežuvis neapsiverčia.

Romantiška čia Barselona ir jos priemiesčiai, o pats filmas tiesiog grakščiai apsimeta esąs grynoji komedija.

W.Allenas, kaip ir geriausiuose niujorkietiškuose filmuose, priverčia savo herojus kapstytis savyje, savo noruose, geismuose, aistrose, net per atostogas, kurioms taip tinka Katalonijos sostinė.

Aišku, kad Barselonos pavadinimas filmo titruose – padėka už finansinę paramą ir miesto reklama. Bet, merginos, būkite budrios. Barselonoje galima sutikti Chuaną – J.Bardemą. Ir susigadinti atostogas. Jeigu ne visą gyvenimą.

Ko nori moterys?

Viki, užuot per atostogas tobulinusi studijuojamos katalonų tapatybės žinias, priversta narplioti savo santykius su sužadėtiniu.

Patikimu, konservatyviu, teisingu žmogumi, atskrendančiu į Barseloną ir tiesiog priverčiančiu abejojančią Viki su juo susituokti.

Kristina, užuot patyrusi aistringą nuotykį su aistringu ispanu, patiria ne šiaip meilės trikampį, o, sakytum, keturkampį ar net penkiakampį. Jame atsiranda vietos net lesbietiškiems motyvams. Bet net tai jos netenkina.

Viskas per Chuaną ir jo buvusią žmoną Mariją Antoniją. Ją vaidinanti Penelope Cruz į filmą ne įeina, o tiesiog įsiveržia užtemdydama visas moteris ir patį Chuaną.

P.Cruz vaidina ir ispanišką karštą aistrą, ir kartu jos parodiją. Kaip ir Chuanas, Marija yra menininkė.

Kartu su P.Cruz ir J.Bardemu W.Allenas įžengia į savo mėgstamą menininkų ir intelektualų erdvę. Ir jau tada svarstymams apie aistros poveikį menui, o meno – aistrai ribų nėra.

Dialogai – puikūs

Filmas tiek pat juokingas, kiek ir neprikišamai dramatiškas. Filmo moterys, pasimurdžiusios neplanuotuose ar planuotuose meilės nuotykiuose, lieka su tuo pačiu klausimu – jos pačios nežino, ko nori.

Tik žino, ko nenori, – Viki nori ispano, bet nenori spontaniškų, ispaniškų aistrų. Kristina nori nuotykių, bet net jiems yra ribos, nuo kurių ji bėga.

Net epizodiškai pasirodanti garbingo amžiaus dama, pasirodo, yra kankinama užslėptų aistrų ir svarsto apie savo laimingo gyvenimo su mylimu vyru sąlygiškumą.

Moterų niekada netenkina tai, ką jos turi. Būtent tai su neslepiama ironija filme „Viki, Kristina, Barselona“ įrodo garsiausias pasaulinio kino mergišius W.Allenas.

Ir kiekviena mūsų jau pati sau prisipažins, teisus ar ne šis nepailstantis režisierius.

Pridėti galima nebent tai, kad visi tie asmeniniai klausimai, personažų dvejonės ir abejonės, kaip visuomet įvilkti į puikius nenutrūkstamus dialogus.

Jais filmo aktoriai žongliruoja su tokiu malonumu, lyg gerai žinotų, kad artimiausiu metu niekas jiems tokio teksto, tokių žmogiškų vaidmenų ir atvirų aistrų tiesiog nepasiūlys.

Aktorius vairavo, nors neturėjo teisės

* W.Allenas, rašydamas „Viki, Kristina, Barselona“ scenarijaus dalis apie Kristiną ir Chuaną, įsivaizdavo S.Johansson ir J.Bardemą. W.Allenas buvo įsitikinęs, kad tik šie aktoriai tinka vaidinti jo sukurtus personažus.

* Barselonos valdžia pasiūlė padengti filmo gamybos išlaidas, jeigu jis bus statomas šiame mieste. Nepaisant to, kad suma viršijo pusantro milijono eurų, juosta buvo sukama būtent Barselonoje.

* Kad filme „Viki, Kristina, Barselona“ trumpai pavairuotų automobilį, J.Bardemas ilgas valandas lankė pamokas pas vairavimo instruktorių. Tačiau aktorius iki šiol neturi vairuotojo pažymėjimo.

Advertisements

6 komentarai “Woody Allen’o filmas "Vicky Cristina Barcelona" (papildyta)

  1. Gerb.Urvini,
    Ar ne laikas jau Jums surimtėti? Švaistote kitiems (man)patarimus kaip išpopuliarinti savo blogą. Tuo tarpu pats ritatės nuožulnia plokštuma link visiško savo blogo subanalėjimo. Visokios moterys be krypties ir pirmos Paryžiaus Damos. Tiesiog žurnalas Žmonės.

    Skaitytojas, bet gali greit tapti buvusiu

  2. Skaitytojui, greit galinčiam susilaukt padarymo buvusiu. Citata-priminimas. 🙂

    “Artūras Račas:
    Gerbiamas troy, kaip tik šiandien gavau patarimą pagalvoti apie komentavimo politiką ir vienas iš argumentų buvo konkrečiai Jūsų komentarai, kurie dažniausiai yra ne į temą, o apie asmenį, kaip ir šį kartą.
    Todėl perspėju Jus, kad nuo kito panašaus komentaro šiame bloge Jums komentavimo teisė bus panaikinta. Yra daug kitų vietų, kur galite save šitokiui būdu išreikšti.”

  3. Ir dar truputis Skaitytojui, greit galinčiam susilaukt padarymo buvusiu– apie žurnalą “Žmonės” ir populiarumą:

    Jei neklystu- skaitomiausias žurnalas Lietuvoje kaip tik ir yra “Žmonės”, o ne “TroyStroika”.
    Mums nebūtina vilioti skaitytojus dirbtinai, menkaverčiais antidizaineriškais bei antisemitiniais išpuoliais, kaip tai daro seklioji “TroyStroika”.

    Mus skaito lankytojai iš viso pasaulio: žmonės iš Yorko universiteto D. Britanijoje, Vytauto Didž. universiteto (o taip pat ir Žemės ūkio akademijos) Kaune, iš Vokietijos, Suomijos Lahčio miesto, Tenesio valstijos ir netgi Naujosios Zelandijos. Ir netgi kartais pats Račas.

    Turint tokią auditoriją- ką mums reiškia vienas nepraustaburnis skaitytojas? Mes kaip tik- jau senokai- galvojame, ir ketiname artimiausiu laiku išvis paslėpti tą kvailą iškabą su užrašu “sekėjai”. Nes nepadoriai atrodo: “1 sekėjas”, ir tas pats- Troy… 🙂

  4. Dėl Tavo, Fanta, komentaro nr. 4. Ar matei, kad Auksinių gaublių nominacijose Javier Bardem ir Rebecca Hall pristatyti už vaidmenis šitame filme “BEST PERFORMANCE BY AN ACTOR (an actress) IN A MOTION PICTURE – COMEDY OR MUSICAL” kategorijoje?
    O SAG (Screen Actors Guild) nominavo Penelopę Cruz kaip “Outstanding Performance by a Female Actor in a Supporting Role”. Mat jie filmų neskirsto atskirai į komedijas ir nekomedijas. Jie tik serialus skirsto į komedijas, dramas ir miniserialus.
    Websterio žodyne aiškinama, kad “Comedy – a dramatic composition, or representation of a bright and amusing character, based upon the foibles of individuals, the manners of society, or the ludicrous events or accidents of life; a play in which mirth predominates and the termination of the plot is happy; — opposed to tragedy.”

  5. Ir be Tavo Websterio žinojau jau mokykloj. Iš istorijos. Kad teatro pradininkai senovės graikai kultivavo du žanrus: aukštąjį žanrą- tragediją, kur pabaigoje visi privalo išsiskerst, ir žemesnįjį žanrą- komediją, kurioje visi lieka gyvi.
    Argi aš ginčijuos, kad toks skirstymas yra blogas. Jokiu būdu.

    Ir Parulskis, ir Šerelytė, ir net Jasukaitytė paskutiniu metu vien komedijas rašo.

    “”””””””””””
    Rebecca Hall šitam filme įdomesnė už Bardemą. Bardemui ten kažin ko daug vaidinti nereikėjo: tik įjungt pilnai visą savo ispanišką “sex-appeal”, gamtos dovanotus duomenis.
    Ponios Scarlett vaidmuo čia dar paprastesnis: pabūt išsižiojusia vištyte. Tuo tarpu poniai Rebekai teko daugiau pavaidint. Parodyt teisingai išauklėtą mergaitę su stabdžiais. Gražu žiūrėti, kaip ji kankinasi su tais savo stabdžių pedalais, kai kojos nenori klausyt..

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s