„Meilės eliksyras“ – ne ta opera, kur reikėtų kažko naujo ieškoti

Dabar jau galiu pernykštį įrašą papildyti ir spektaklį mačiusios Astos ANDRIKONYTĖS atsiliepimu. (Skaitykite gale, įdėjau ten.). Recenzija to straipsnelio gal nevadinsime. Tiesiog ataskaita apie matytą spektaklį.

Operos kritikė Jūratė Katinaitė neturėjo už ko užsikabinti. Vargšė. Nedrąsiai reiškia pretenzijas Koršunovui, kad iš jo tikėjosi kažko daugiau… Turbūt, tokio traktoriaus, padangų, šiukšlyno, kaip toje nuotraukoje iš angliško pastatymo, kurią aną kartą įdėjau. Ko nors tokio “drąsiai” šokiruojančio. Tada būtų galėjusi žavėtis arba žiauriai peikti. O čia- … tik opera. Nei šis, nei tas.

Muzikologas Edmundas Gedgaudas irgi kankinasi: “… dėl muzikinės traktuotės man abejonių nekyla – visi artistai preciziškai parengti“. Muzikologui irgi kažko pritrūko. Dėl muzikos- gerai, artistai dainavo, orkestras grojo. Bet… Tik opera. Kažkas neįprasto… 🙂

Norisi paklausti: o ko jums dar? Ar Operos teatre negali publika bent retkarčiais pasimėgaut tiesiog paprasčiausiai tik opera? Jeigu tik tiek tos bėdos, kad nerasite prie ko prisikabint, pakritikuot- bėda nedidelė. 🙂

>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>..

Muzikologas Edmundas Gedgaudas ir pats parašė recenziją. “7 meno dienoms”. Ačiū Vilniai, nurodžiusiai, kad jau galime ją perskaityti. Ir netgi pamatyti nuotrauką iš spektaklio.


(norint matyti visu didumu- reikia paspaust)

>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>


Pavadinimui paėmiau sakinį, kuriuo Koršunovas reklamuoja savo naują spektaklį Operos teatre.

šioje operoje niekas nebus

96_2_03.jpg

apversta aukštyn kojomis ir per daug sušiuolaikinta, nes „Meilės eliksyras“ – ne ta opera, kur reikėtų kažko naujo ieškoti.

„Ši opera savaime labai graži, joje daug žaismės, lyrikos, todėl ją galima labai šviesiai pastatyti – toks ir yra mūsų tikslas, – aiškino O. Koršunovas. …..”

Visą pristatomąjį straipsniuką galima perskaityti 15min puslapyje. Naujuosius metus palydės aistringa itališka opera”

Dar yra truputis pletkų ir “Lryte”. Truputis iš tuščio į kiaurą. 🙂

Meilės židinį kursto ir naivumas
PAGALBA. O.Koršunovas įsitikinęs, kad gera operos režisūra padeda solistams dainuoti
Asta ANDRIKONYTĖ
LR korespondentė
2008-12-30

Oskaras Koršunovas iš tamsių Williamo Shakespeare’o „Hamleto“ gelmių nėrė į šviesia žaisme trykštantį Gaetano Donizetti „Meilės eliksyrą“.

Naujųjų metų vakarą Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) pakvies į populiarios italų kompozitoriaus G.Donizetti operos „Meilės eliksyras“ premjerą.

Operos klasikos ėmėsi novatoriškų menininkų kompanija: dirigentas Modestas Pitrėnas, režisierius O.Koršunovas, scenografas Gintaras Makarevičius ir kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė.

Tačiau šįkart kūrėjai nežada stebinti naujovėmis. Anot jų, „Meilės eliksyras“ – ne ta opera, kurioje norisi ieškoti šiuolaikiškų aktualijų, įgyvendinti pribloškiamas idėjas.

Apie tai ir operinę patirtį pasikalbėjome su 39 metų O.Koršunovu.

– Kuo jums įdomus naujasis darbas?

– Man tai savotiška galimybė atsigauti po „Hamleto“.

Tai – lyg išnirimas iš juodų sielos gelmių į šviesą.

Atrodytų, „Meilės eliksyro“ siužetas be galo naivus – juk negali būti gėrimo, kuris sukeltų meilę.

Tačiau šioje operoje iš tikrųjų glūdi daug išminties. Tai veikalas apie tikėjimą, galintį paversti bet kokį vyną meilės apžavų gėrimu, padėti išsiskleisti jausmams.

Gal dėl mūsų pragmatiškumo ir netikėjimo žmonėmis, gražiomis istorijomis ne visada išsipildo gyvenimo svajonės?

Mums dažnai pristinga nuoširdumo ir naivaus tikėjimo, kad būtume iš tikrųjų laimingi.

Mes nežadame nieko versti aukštyn kojomis ir moderninti. Norime išryškinti žaismingą operos siužetą ir intrigą, perteikti jos šviesią, gražią lyriką.

Kita vertus, spektakliai tampa aktualūs nebūtinai dėl to, kad to sąmoningai siekiama, o dėl bendravimo su publika.

Manau, kad „Meilės eliksyras“ bus kažkiek artimas mano „Įstabiajai ir graudžiajai Romeo ir Džuljetos istorijai“, „Vasarvidžio nakties sapnui“ ir kitiems žaismingesniems spektakliams, bet jo žaismės netemdys nevilties šešėlis.

– Nuo jūsų pirmojo darbo LNOBT – Richardo Wagnerio „Skrajojančio olando“ – praėjo keturiolika metų. Kaip jautėtės statydamas operą tada ir dabar?

– Per tą laiką daug kas pasikeitė. Anuomet buvo tikrai drąsu neturint operos patirties imtis šio žanro. O aš dar dirbau be padėjėjo – pats vienas turėjau viską sugalvoti, suvaldyti chorą ir visus kitus spektaklio komponentus.

Dabar smagu prisiminti juokingus „Skrajojančio olando“ nuotykius, kurie anuomet atrodė tikra tragedija.

Gaisrininkai prieš pat generalinę to spektaklio repeticiją uždraudė naudoti operoje degią kino juostą, kuri buvo Žilvino Kempino – dabar garsaus šiuolaikinio meno kūrėjo – scenografijos pagrindas.

Į teatrą buvo atgabentos kelios tonos kino studijos nurašytos juostos, bet per vieną naktį reikėjo sukurti visiškai naują operos scenovaizdį.

Prisimenu ir kitą tragikomišką momentą, kai Eugenijus Vasilevskis netikėtai pakibo pačiame laivo viršuje. Tokia scena komedijoje, ko gero, pasirodytų netikroviška.

Šiandien LNOBT žengia koja kojon su įdomiausiais Europos teatrais savo novatoriškais spektakliais ir režisūros tendencijomis.

Teatre dirba daug puikių profesionalų, kuriais remiuosi ir statydamas „Meilės eliksyrą“.

Tiesa, nekeliame tikslo panaudoti visas didžiules teatro technines galimybes, bet naujųjų technologijų spektaklyje bus.

– Jūs statote jau trečią klasikinę operą, esate režisavęs šiuolaikinių kamerinių operų. Kurie tų darbų įsiminė labiausiai?

– Buvo labai įdomu dirbti su italų rašytoju Alessandro Baricco statant Wolfgango Amadeaus Mozarto „Užburtąją fleitą“ Turino operos teatre.

A.Baricco originaliai traktavo kūrinį – kaip vitališką, liaudžiai sukurtą operą, o ne kaip masonišką bibliją. Spektaklis išėjo linksmas, patrauklus.

„Užburtoji fleita“ man – viena gražiausių operų.

Įspūdingas buvo ir šiųmetis darbas Stavangeryje (Norvegija) – spektaklis pagal Jono Fosse pjesę „Tos akys“, kurtas kaip vienas svarbiausių Europos kultūros sostinės projektų (šiemet šis titulas buvo suteiktas Stavangeriui. – Red.). Muziką jam parašė Gintaras Sodeika.

Tai buvo modernaus šiuolaikinio teatro pavyzdys, suvienijęs muziką, dainavimą, šokį, draminį veiksmą, žodį. Į spektaklio partitūrą įsiliejo ir jūros ošimas, vėjo dvelksmas, įspūdingos gamtos scenografija. Specialiai šiam projektui buvo pastatytas didžiulis amfiteatras prie jūros.

Artistai išeidavo iš jūroje įrengtų veidrodinių kubų lyg iš vandens – kūrinys prasidėdavo tarsi stebuklu. Virš fjordų kalnų nusileidus saulei, gamtovaizdžio spalvos mainėsi, virš galvos pakibdavo mėnulis. Nepamirštamas įspūdis.

– Ar klausotės operų savo malonumui?

– Tiesą sakant, niekada nebuvau didelis šios muzikos mėgėjas.

Bet statant operas atsiveria jų grožis ir suvoki, kad teatras čia tikrai nėra šalutinis dalykas – gal net svarbiausias.

– Kaip apibūdintumėte gerą operos režisūrą?

– Režisierius turi atsikovoti kažkiek savo erdvės, tačiau neįmanoma versti solistų vaidinti atsietai nuo to, ką jie dainuoja, kaip kvėpuoja.

Muzikoje glūdi dramaturginis spektaklio užtaisas, yra užkoduota emocinė psichologinė partitūra. Gera operos režisūra padeda solistams dainuoti.

Tarkime, statydamas „Meilės eliksyrą“ pastebiu: kuo taiklesnė mizanscena, tuo tiksliau dainuoja artistai, atsiranda daugiau spalvų ir ryškumo.

Tačiau kartu man nesinori niekam piršti išankstinių savo nuostatų.

„Meilės eliksyre“ labai svarbi improvizacija – kad kiekvienas solistas kurtų savo personažą jam priimtiniausiomis priemonėmis, kūrybos dvasia skleistųsi tarsi savaime – lengvai ir džiaugsmingai.

O.Koršunovo režisuoti muzikiniai spektakliai

* 1995 m. R.Wagnerio opera „Skrajojantis olandas“ LNOBT.

* 2004 m. V.Baltako kamerinė opera „Cantio“ pagal Sh.Lynn Joyce libretą Miuncheno bienalėje (Vokietija).

* 2004 m. G.Sodeikos kamerinė opera „Vienatvė dviese“ pagal S.Parulskio pjesę „Gaidos“ festivalyje Vilniuje.

* 2006 m. G.Sodeikos kamerinė opera „Vinter“ pagal J.Fosse pjesę Šv.Kotrynos bažnyčioje Vilniuje.

* 2006 m. W.A.Mozarto opera „Užburtoji fleita“ pagal A.Baricco libretą Turino operos teatre (Italija).

* 2008 m. Muzikinis spektaklis „Tos akys“ pagal J.Fosse pjesę ir G.Sodeikos muziką Stavangeryje (Norvegija).

>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>Dar truputį pridėsiu nuo savęs. …
Panašu, kad režisierius O. Koršunovas ir scenografas G. Makarevičius šį kartą pasirinko “aukso viduriuką”. Nevisai tokį visiškai klasikinį… kaip, pvz., šitam paveikslėly..
Lakmé

Bet ir ne tokį, kaip pernykštis L’Elisir d’Amore at Covent Garden Royal Opera House. 🙂 (Iš Koršunovo, aišku, galėjome tikėtis būtent tokio panašaus vaizdelio… 🙂 )

Elisir_roh_131107_001

Ne-ne-ne, nebijokite. Čia Kovent Gardenas taip išsidirbinėjo. Pas mus šį kartą Naujiesiems Metams viskas bus saldu, gražu. Su diiideliu tortu. 🙂

>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>

Operoje nušvito pietų saulė
IDĖJA. O.Koršunovas perteikė šviesiąją „Meilės eliksyro“ lyriką ir siužeto žaismę
Asta ANDRIKONYTĖ
LR korespondentė
2009-01-03

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) praėjusius metus palydėjo saulėtos nuotaikos nutvieksta Gaetano Donizetti „Meilės eliksyro“ premjera. Operą pastatė režisierius Oskaras Koršunovas.

XIX a. italų kompozitoriaus populiarioji komiška opera – trečiasis 39 metų O.Koršunovo susidūrimas su operos klasika.

Kūrėjas su talkininkais stengėsi perteikti šviesiąją šios operos lyriką ir siužeto žaismę „neversdami nieko aukštyn kojomis“. Bet ne dėl to, kad spektaklis buvo rengiamas naujamečiam vakarui.

O.Koršunovas juokavo, kad kitomis aplinkybėmis gal tik tortas operoje būtų mažesnis.

Gaubia valiūkiškas šydas

„Meilės eliksyre“ tortų – net keletas, o stebuklingo meilės gėrimo buteliais nukraunamas visas stalas finale. Spektaklyje šmirinėja satyrų vėlės ir amūriukai (choreografė Edita Stundytė).

Mat spektaklio istorija vyksta ten, kur saulė vynuogėse sirpina vyną, o žmonėse – meilę.

Po sceną rieda ir žavus triratis automobiliukas, vairuojamas nuolat besišypsančio bevardžio personažo motociklininko kepure.

Šis būrys režisieriaus išgalvotų veikėjų apgaubia naivias operos meilės peripetijas valiūkišku šydu.

Kartais pats O.Koršunovas primena savo angeliukus: tarsi atsargiai ir geraširdiškai plasnoja vaizduotės sparneliais, iš šalies stebėdamas, ką išdarinėja svarbiausi operos personažai, ar sūpuodamasis jų melodingų arijų bangose.

Vaidina kaip sugeba

„Jei nežinočiau, kad „Meilės eliksyrą“ režisavo O.Koršunovas, to niekada neįtarčiau, – stebėjosi operos kritikė Jūratė Katinaitė. – Renesansiški angeliukai – labai gražus režisieriaus išradimas, bet to per maža statant komišką operą.

Man norėjosi daugiau O.Koršunovo spektakliams būdingo svaraus ir geraširdžio humoro“.

„Negaliu atsakyti sau į klausimą, kiek solistai operoje veikia savo nuožiūra, o kiek – pastūmėti režisieriaus, – po premjeros svarstė muzikologas Edmundas Gedgaudas. – Tuo tarpu dėl muzikinės traktuotės man abejonių nekyla – visi artistai preciziškai parengti“.

Juokingai varto akis

Nuoširdų kaimo vaikiną Nemoriną, pametusį galvą dėl ūkininkaitės Adinos, spektaklyje vaidina „Triumfo arkos“ finalininkas Edmundas Seilius.

Jis juokingai varto akis ir gestikuliuoja, mataruoja klubais, o dainuoja – lyg angelas. E.Seilius atrodo gimęs dainingai, romantinio polėkio kupinai Nemorino partijai. Joanos Gedmintaitės Adina labiau primena orią aristokratę negu nepastovią kaip vėjelis vilioklę.

Įkvėptai po komizmo stichiją nardo Laimonas Pautienius. Jo kuriamas Nemorino konkurento, pasipūtusio seržanto Belkorės paveikslas – pats įtaigiausias. Egidijus Dauskurdis operoje kuo toliau, tuo labiau mėgaujasi spalvingu sukčiaus Dulkamaros personažu.

„Šiame spektaklyje labai svarbi improvizacija.

Man norėjosi, kad artistai kurtų vaidmenis jiems priimtiniausiu būdu, kad kūrybos dvasia skleistųsi tarsi savaime, laisvai ir džiaugsmingai“, – sakė O.Koršunovas.

Tikra spalvų puota

Džiaugsmą ir pietietišką aistrą skleidžia ryškiaspalviai, puošnūs ir egzotiški spektaklio kostiumai (autorė Agnė Kuzmickaitė). Jie juostuoti, taškuoti, kraštuoti ornamentais lyg snaigėmis, nužerti širdelėmis, kartais rėžiantys akį spalvų deriniais.

Žaimingo torto spalvų gamos – ir salsvi bei ryškiai sintetiniai scenovaizdžio tonai (šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas).

Jie kaitaliojasi balto dekoracijos ornamento fone ir ant jos fasado.

Scenografo Gintaro Makarevičiaus įsitikinimu, geriausia scenografija ta, kurios nepastebi.

Linksmas spektaklis sušildė orią vakaro publiką.

Žiūrovai negailėjo plojimų statytojams, o kritikai ypač gyrė dirigentą Modestą Pitrėną.

Teatro chorą meistriškai parengė Česlovas Radžiūnas.

Naujametės premjeros pertrauka buvo tradiciškai skirta Operos švyturių ceremonijai.

Šiemet bendrovės „ŠvyturysUtenos alus“ įsteigtų piniginių premijų fondas sumažėjo. Jas ir naujo dizaino statulėles gavo tik keturi teatro artistai: dainininkai Vladimiras Prudnikovas ir Rafailas Karpis bei baleto šokėjai Andrius Žužalkinas ir Romas Ceizaris.

LNOBT generalinis direktorius Gintautas Kėvišas sveikinimo kalboje pažadėjo, kad sunkmečiu teatras liks ištikimas savo misijai – rodyti gerus spektaklius.

* * *

Kompozitoriui nerūpėjo pavydo verpetai

* „Meilės eliksyras“ – neįtikėtino G.Donizetti (1797-1848) produktyvumo pavyzdys. Šią operą kompozitorius parašė per savaitę. O visą jo palikimą sudaro 611 kompozicijų, tarp jų – net 71 opera.

* „Meilės eliksyro“ sėkmė buvo stulbinama. Po furorą sukėlusios premjeros 1832 m. Milane operos triumfo banga nuvilnijo per visą Europą. Iki šiol tai – vienas populiariausių G.Donizetti scenos veikalų. Lietuvoje jis buvo pastatytas 1966 m. Vilniuje ir 1993 m. Kaune.

* G.Donizetti buvo geros širdies, atviras ir dosnus žmogus. Daugiausia laiko jis praleisdavo prie rašomojo stalo kurdamas muziką, niekada nesivėlė į intrigas ir konkurencinę kovą.

* Treji metai prieš mirtį kompozitorių ištiko insultas ir paralyžius. Progresuojant silpnaprotystei jis buvo apgyvendintas pamišėlių namuose, kur praleido 17 mėnesių. G.Donizetti gedėjo visa Italija. Jo gyvenimas, vingiavęs nuo skurdžios vaikystės iki pasaulinės šlovės, tarsi įkūnijo romantinės epochos dvasios skrydį.

* Gyvenime sulaukęs didžiulės šlovės, po mirties kompozitorius ilgą laiką buvo vertinamas gana prieštaringai. Vieni aukštino tobulą jo melodijų grožį, kiti su panieka atkirsdavo, kad jo orkestras – tarsi didžiulė gitara, o visa muzika – pataikavimas to meto skoniui.

Advertisements

8 komentarai “„Meilės eliksyras“ – ne ta opera, kur reikėtų kažko naujo ieškoti

  1. Nuosirdziai pralinksmino Gedgaudo fraze apie preciziskai paruostus “visus artistus” 😀 Visu pirma, kai kuriu is ju net artistais nepavadinciau, ka jau kalbeti apie precizika… ir tai visai ne akmuo i Modesto darza. Jis ir tai islauze daugiau, nei galima buvo tiketis… 🙂

  2. Kiek prisimenu iš ankstesnių Gedgaudo recenzijų “7 meno dienose”, jis visada stengiasi gražiai išlaviruoti. Toks tarpininkas tarp žiūrovų ir LAOBT pastatymų. Publika, girdėjau, jautėsi visiškai patenkinta. Čia jums ne Borisas Godunovas su gerais dainininkais ir neįtikusia Trelinskio traktuote.

  3. Nepaisant spalvingu kostiumu, opera man pasirode bespalve (isskyrus amuriukus, kurie buvo tikrai zavus). Pagrindiniai veikejai arijas atliko gal ir nepriekaistingai, bet personazai gavosi kazkokie beveidziai. Gal as neteisi? Gal tai po neseniai matyto “Verterio” susidare toks ispudis? Ten tai tikrai jautesi aistra!!! Jau nekalbant apie nuostabius balsus ir ryskius personazus!

  4. Na, jau yra šiandieniniame “7 meno dienų” numeryje Gedgaudo recenzija. Maloni ir kultūringa, kaip visada, bet lyg ir išdrįso suabejoti garsiuoju Koršunovu. Drąsu. 🙂
    Manau, kad jau vakarop bus galima atrasti tą tekstą http://www.7md.lt tinklapyje.

  5. O manes Gedgaudo reccenzija 7 MD neitikino. Nu nesutinku su pagrindiniais jo teiginiais, nors tu ka. Toks bendras nepasitenkinimas, kai is esmes negali niekam papriestarauti, nes vis tiek autoriaus jaunystes laikais viskas buvo geriau… ka dar gali prideti…

  6. Temos papildymui pridedu ir nuorodą į dar vieną recenziją.
    Loreta Levinskaitė pagal principą “geriau vėliau, negu niekad”, irgi nutarė išreikšti nuomonę apie tą spektaklį. Nuomonė kategoriška ir aiški.
    Tokia kritika, su aiškiais parametrais “už” ir “prieš”, su išdėstytais konkrečiais norais ir pretenzijomis- labai sveikintinas dalykas. Vienintelis klausimukas, kuris kiek glumina- kodėl tik dabar, kodėl ne iškart po premjeros? Ar gerbiamoji chorvedė savo straipsnį pusantro mėnesio rašė, kūrė, šlifavo. O gal “Bernardinai” jį pusantro mėnesio marinavo, o dabar jau nutarė, kad atėjo metas “atspardyt LNOBT užpakalį”.
    Na, nesvarbu. Straipsnis profesionalus, tinka į kolekciją.

    Loreta Levinskaitė. Kaip ilgai tokiais surogatais Lietuvos LNOBT „vaišins“ mūsų kantrią publiką

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s