Bandymas 2. Kaip atrodo santrauka

Bandau nustatyti, kad rodytų ne daugiau, kaip 55 žodžių tekstą.

Teks įdėti ką nors, rašyti dabar net 55 žodžius pats- tingiu.  Einu ką nors surast ilgesnio….

ištrauka iš  knygutės “Skelbiamas numeris 49″.:

>>>>>>>>>>>>>

… žiota burna atsigręžęs j aną ežero krantą. Jų link skriejo dar viena valtis. Už jos priekinio stiklo gūžėsi dvi stovylos pilkais kostiumais.
– Mecai, aš dumiu. Jei jis čia stabtels, neskriauskit, jis mano klientas. – Ir jis nulėkė laipteliais žemyn. Edipą atsiduso ir išsitiesė ant nugaros, pro vėją žvelgdama j tuščią mėlyną dangų. Netrukus išgirdo užvedamą „Godzilą II”.
– Mecgeri, – pašoko ji, – jis pasiima valtį? Mes įkliuvom!
Iš tikrųjų įkliuvo, kol jau gerokai po saulėlydžio Mailzo, Dy-no, Seržo, Leonardo ir jų mergiočių švytinčios nuorūkos, sudėliotos lyg futbolo švieslentėje pakaitomis S ir O raidžių forma, prišaukė Fangoso įlankos apsaugos būrį, nakties sargybą, sudarytą iš buvusių aktorių-kaubojų ir Los Andželo policininkų ant motociklų. Belaukiant laikas prabėgo klausantis „Paranoikų” dainų, geriant, šeriant sumuštiniais pulkelį kvailų žuvėdrų, kurios manė, kad Fangoso įlanka – tai Ramusis vandenynas, ir pasakojant Ričardo Varfingerio „Pasiuntinio tragedijos” siužetą, kurį aštuonios atmintys, vis nuklystančios į painias kaip jų žolės dūmų spiralės lankas, supainiojo beveik nesuprantamai. Supainiojo taip, kad kitą dieną Edipą nusprendė pati pasižiūrėti spektaklį ir netgi prispyrė Mecgerj eiti kartu.
„Pasiuntinio tragediją” pastatė viena San Narcizo trupė, pasivadinusi „Tanko aktoriais”, o „Tankas” buvo nedidelis amfiteatras, įsikūręs tarp eismo tyrimų firmos ir įtartinos tranzistorių įmonėlės, kurios pernai dar nebuvo, o kitąmet jau nebebus, bet kol kas prekiaujančios pigiau netgi už japonus ir ekskavatoriaus kaušais semiančios grobį. Edipą ir nepatenkintas Mec-geris įėjo į pustuštę salę. Nuo tada, kai spektaklis pradėtas rodyti, lankomumas ypatingai neaugo. Tačiau kostiumai buvo puikūs, apšvietimas išradingas, ir nors kalbama buvo Dirbtine Viduriniąja Vakarų Scenine Britiška tarme, po penkių minučių
Edipą visiškai įsiurbė blogio peizažas, kurį Ričardas Varfinge-ris sukūrė savo septynioliktojo amžiaus žiūrovams – dar nemačiusiems pasaulio pabaigos, trokštantiems mirties, išsekusiais jausmais ir truputį ironiškai nepasirengusiems vos po keleto metų atsiversiančiai šaltai ir giliai pilietinio karo bedugnei.
Taigi Andželas, blogasis Skvamulijos kunigaikštis, maždaug dešimt metų prieš pjesės pradžią nužudė gerąjį kaimyninio Fa-džijaus kunigaikštį, dvaro koplyčioje nuodais patepęs šventojo Narcizo, Jeruzalės vyskupo, paveikslo kojas, kurias gerasis kunigaikštis kas sekmadienį per Mišias pabučiuodavo. Todėl blogasis pavainikis sūnus Paskalė tampa regentu vietoj savo įbro-lio Nikolo, teisėto įpėdinio ir pagrindinio pjesės geriečio, kol šis sulauks pilnametystės. Aišku, Paskalė nė neketina broliukui leisti jos sulaukti. Susimokęs su Skvamulijos kunigaikščiu, Paskalė taikosi mažąjį Nikolo nudaigoti, kviesdamas jį žaisti slėpynių ir įviliodamas į milžinišką patranką, kuria tuomet jo sėbras iššausiąs, tikėdamasis vaiką ištaškyti, kaip Paskalė vėliau karčiai prisimena trečiame veiksme,
Kruviname lietuj maitinti mūs laukų, Menadėms klykaujant salietros giesmę, Sieringą cantus firmus.
Karčiai, nes sėbras, mielas sukčius, vardu Erkolė, slapta susidėjo su Fadžijaus dvaro atskalūnais, kurie nori išsaugoti Nikolo gyvą, taigi į patranką jis įgrūda oželį, o Nikolo, perrengtą sena sąvadautoja, paslapčia išveda iš kunigaikščio rūmų.
Visa tai sužinome pirmojoje scenoje, kurioje Nikolo patiki savo istoriją draugui Domenikui. Nikolo jau suaugęs trinasi savo tėvo žudiko kunigaikščio Andželo dvare ir apsimeta ypatinguoju pasiuntiniu Thurn andTaxis šeimos, tuo metu turėjušios pašto monopolį beveik visoje Šventojoje Romos imperijoje. Jis neva mėgina atverti naują rinką, kadangi piktasis Skva-mulijos kunigaikštis, nepaisydamas pigesnių ir greitesnių Thurn and Taxis sistemos paslaugų, griežtai atsisako su savo sėbru Paskale kaimyniniame Fadžijuje bendrauti kitaip, kaip tik per savo asmeninius pasiuntinius. Aišku, iš tikrųjų Nikolo taikosi kunigaikštį nuknekcinti.
Tuo tarpu piktasis kunigaikštis Andželas kuria planus, kaip sujungti Skvamuliją ir Fadžijų, ištekinant vienintelę laisvą karališko kraujo moterį savo seserį Frančeską už Paskalės, užgrobusio Fadžijų. Kliūtis tik viena – Frančeską yra Paskalės motina, jos neteisėtas ryšys su buvusiu Fadžiįaus kunigaikščiu ir buvo viena priežasčių jj nunuodyti. Toliau žavi scena, kur Frančeską mėgina broliui priminti visuomenės tabu kraujomaišos klausimu. Bet juos ji kažkaip buvo pamiršusi, atsako Andželas, tuos dešimt metų, kai tęsėsi jųdviejų romanas. Tiek to kraujomaiša, šita santuoka tiesiog gyvybiškai būtina jo tolimiems politiniams planams. Bažnyčia niekada jos nepalaimins, atsako Frančeską. Niekis, sako kunigaikštis Andželas, papirksiu kokį kardinolą. Jis ima graibyti savo seserį ir kandžioti jos kaklą, o scenos pabaigoje pora griūna ant sofos.
Veiksmo pabaigoje Domenikas, kuriam naivuolis Nikolo pradžioje patikėjo savo paslaptį, mėgina patekti pas kunigaikštį Andželą ir įduoti savo mielą draugą. Kaip žinia, kunigaikštis savo kambariuose tvarko sesutę, taigi Domenikas gauna pasikalbėti tik su raštininku, kuris, pasirodo, yra tas pats Erkolė, kažkada išgelbėjęs mažojo Nikolo gyvybę ir padėjęs jam pabėgti iš Fadžijaus. Taip jis Domenikui ir pasisako, bet prieš tai tą skundiką apgaule įkalba kvailai susilenkti ir įkišti galvą į keistą juodą dėžę, žadėdamas parodyti pornografinę dioramą. Plieniniai spąstai suspaudžia išdaviko Domeniko galvą, o dėžė slopi-
na jo pagalbos šauksmus. Erkolė suriša jo rankas ir kojas ryškiai raudonomis šilkinėmis virvelėmis, paaiškina, į kieno rankas jis papuolė, įkiša j dėžę žnyples ir išrauna Domenikui liežuvį, porą kartų jam įduria, supila į dėžę ąsotį aąua regia, ir išvardija daugybę kitų džiaugsmų, tarp jų ir kastraciją, kurie laukia Domeniko, kol jis gaus numirti, o fone aidi klyksmai, mėginimai melstis be liežuvio, paklaikusi auka blaškosi. Pasmeigęs liežuvį ant rapyros, Erkolė nubėga prie deglo sienoje, uždega liežuvį ir juo mojuodamas lyg pamišėlis užbaigia veiksmą klyksmu:
Kastracijos žiaurios išvengt nesitikėki -Erkolė sako, komiškasis Parakletas. Jau leidžiasi piktoji Nešventa Dvasia, Pradėsim tad siaubingas tavo Sekmines.
Šviesos užgeso, ir tyloje kitapus arenos nuo Edipos kažkas garsiai pasakė „fi”.
– Gal jau eime? – paklausė Mecgeris.
– Noriu pamatyti apie kaulus, – atsakė Edipą.
Teko sulaukti ketvirtojo veiksmo. Didžiąją dalį antrojo vyko ištęsti kankinimai ir galiausiai nužudymas Bažnyčios princo, kuris nesutinka leisti Frančeskai tekėti už sūnaus ir mieliau renkasi kankinystę. Vieninteliai įvykiai tarpuose – kaip Erkolė, iššniukštinėjęs apie kardinolo kančias, siunčia pasiuntinius pas Fadžijaus geriečius, rengiančius prieš Paskalę sąmokslą, kad šie paskleistų gandus apie Paskalės ketinimus vesti savo motiną, manydamas, kad tuo žmonės bent šiek tiek pasipiktins; ir kita scena, kaip Nikolo, leisdamas dieną su vienu kunigaikščio An-dželo pasiuntinių, išgirsta pasakojimą apie Dingusią Sargybą, kokių penkiasdešimties rinktinių riterių pulką, Fadžijaus jaunimo žiedą, kadaise saugojusį gerąjį kunigaikštį. Kartą treniruodamiesi netoli Skvamulijos sienų, jie dingo kaip į vandenį, ir netrukus po to buvo nunuodytas gerasis kunigaikštis. Atlapaširdis Nikolo, kuriam vis nesiseka nuslėpti savo jausmų, pareiškia, kad jei šie du įvykiai pasirodytų bent kiek susiję ir jei koks siūlo galas vestų prie kunigaikščio Andželo, tai kunigaikštis tada tegu jau pasisaugo, blogai jam baigsis. Kitas pasiuntinys, vardu Vitorijas, įsižeidžia ir į salę prisiekia vos progai pasitaikius apie šias įžūlias kalbas pranešti Andželui. Tuo metu kankinimų kambaryje kardinolas verčiamas priiašinti taurę savo kraujo ir jį aukoti ne Dievui, o šėtonui. Dar jam nupjauna kojos nykštį, ir jis turi jį iškėlęs kaip ostiją sakyti -„Tai yra mano kūnas”, o šmaikštuolis Andželas pastebi, kad šis po penkiasdešimties metų nuoseklaus melo pasakė tiesą. Tai buvo pati antiklerikališkiausia scena visame spektaklyje, matyt, ja ketinta įsiteikti to meto puritonams (visiškai beviltiškai, nes jie niekada nėjo į teatrą, mat kažkodėl jiems tai atrodė nepadoru).
Trečiasis veiksmas persikelia į Fadžijaus dvarą, kur nužudomas Paskalė, nes Erkolės agentai padarė tikrą perversmą. Kol gatvėse prie rūmų siaučia mūšis, Paskalė ištvirkauja, užsirakinęs savo prabangiame viešnamyje. Linksmybėse pasirodo grėsminga juoda dresuota beždžionė, neseniai parvežta iš kelionės į Indiją. Žinoma, iš tikrųjų ten žmogus, apsirengęs beždžione, ir gavęs ženklą, jis užšoka ant Paskalės nuo šviestuvo, o tuo pat metu pustuzinis apsimetėlių, iki tol persirengusių šokėjomis ir gulinėjusių aplink, irgi iš visų scenos kampų ima artintis prie uzurpatoriaus. Maždaug dešimt minučių keršto ištroškusi minia lamdo, smaugia, nuodija, degina, trypia, beda akis ir kitaip išsilieja ant Paskalės, kuris, mūsų pasigėrėjimui, smulkiai pasakoja įvairiausius savo potyrius. Galiausiai jis miršta
baisiose kančiose, ir įeina toks Dženaras, visiškas niekas, kuris pasiskelbia laikina valstybės galva, kol bus surastas teisėtas kunigaikštis Nikolo.
Po to buvo pertrauka. Mecgeris niurktelėjo į ankstą prieŠ-kambarėlį parūkyti, o Edipą nuėjo į moterų tualetą. Ji veltui žvalgėsi simbolio, kurį anąvakar buvo mačiusi „Skopė”, visos sienos, kad ir kaip būtų keista, buvo švarios. Pati nežinojo kodėl jai pasirodė baugu, kad nėra nė tų menkiausių bendravimo ženklų, kuriais garsėja išvietės.
Ketvirtajame „Pasiuntinio tragedijos” veiksme pasirodo kunigaikštis Andželas, apimtas nervingo siautulio. Jis sužinojo apie perversmą Fadžijuje ir kad Nikolo dar vis dėlto kur nors gali būti gyvas. Jį pasiekė kalbos, kad Dženaras telkia jėgas ir ruošiasi pulti Skvamuliją bei kad popiežius žada įsikišti, nes sužinojo apie kardinolo nužudymą. Iš visų pusių supamas išdavikų, kunigaikštis galiausiai liepia Erkolei, kurio tikrojo vaidmens iki šiol nenujaučia, pakviesti Thurn and Taxis pasiuntinį, nes savo žmonėmis nusprendžia nebegalįs pasitikėti. Erkolė atveda Nikolo kunigaikščio paslaugoms. Andželas pasiima plunksną, pergamentą bei rašalo ir žiūrovams, bet ne geriečiams, vis dar nežinantiems naujausiųjų įvykių, paaiškina, kad norėdamas išvengti Fadžijaus puolimo, turi kuo skubiau įtikinti Dže-narą savo gerais ketinimais. Rašydamas jis porą kartų neaiškiai ir paslaptingai užsimena, kad jo vartojamas rašalas – tikrai ypatingas skystis. Pavyzdžiui:
Prancūzai šitą juodą brogą „encre” pavadino; Siaubingoji Skvamuliją tuo mėgdžioja galus, Nes „inkaru” ji kilus iš tamsos gelmių tylių.
Arba:
Tuščiavidurę plunksną tedavė mums gulbė, O vargšas avinėlis ~ visą savo odą; O tas, kas perkeistas, tamsus it Šilkas teka Tarp jų, nebuvo nei išrautas, nei nudirtas, O surinktas iš visiškai kitokių gyvių.
Visa tai jį baisiausiai džiugina. Parašytą ir užantspauduotą laišką Dženarui Nikolo įsikiša į užantį ir iškeliauja į Fadžijų, vis dar, kaip ir Erkolė, nežinodamas apie perversmą ir jo laukiantį teisėtą grąžinimą į Fadžijaus kunigaikščio sostą. Paskui scenoje pasirodo Dženaras, vedantis nediduke kariauną j Skvamuliją. Daug šnekama apie tai, kad jei Andžeias norįs taikos, tai tegul atsiunčiąs jiems pasiuntinį, kol jie dar nepasiekę sienos, antraip labai nenoromis jie nutarkuosią jam šikinę. Tuo tarpu Skva-mulijoje kunigaikščio pasiuntinys Vitorijas įduoda Nikolo už išdavikiškas šnekas. Dar kažkas įlekia pranešti, kad Domeni-kas, neištikimasis Nikolo draugas, rastas visas sumaitotas, bet jo bate buvo įgrūstas krauju pakeverzotas raštelis apie tai, kas iš tiesų yra Nikolo. Andžeias apsiputoja iš pasiutimo ir įsako pasivyti Nikolo ir nudėti. Bet ne savo vyrams.
Iš tikrųjų maždaug šioje pjesės vietoje viskas išvirsta keistai, tarp žodžių įsirango lengvas šiurpuliukas, kažkokia dviprasmybė. Iki šiol buvo kalbama arba tiesiai, arba metaforomis. Bet dabar, kai kunigaikštis duoda lemtingąjį įsakymą, įsivyrauja naujas raiškos būdas. Jį galima pavadinti tik ritualiniu nekalbumu. Leidžiama suprasti, kad kai kas nebus garsiai pasakyta; kai kas nebus parodyta scenoje; nors turint galvoje ankstesnių veiksmų siautėjimus, sunku įsivaizduoti, ką reiktų slėpti. Kunigaikštis mums nieko nepaaiškina, galbūt negali.
Rėkdamas ant Vitorijo, jis gana aiškiai praneša, kas nesivys Nikolo: savo sargybinius jis tiesiai į akis išvadina šliužais, juokdariais ir skystablauzdžiais. Bet kas tuomet vysis? Vitorijas žino: žino kiekvienas dvaro pažas, besitrainiojantis su Skva-mulijos iivrėja ir svaidantis Reikšmingus Žvilgsnius. Lyg Čia būtų koks jiems vieniems suprantamas pokštas. Žinojo ir to meto žiūrovai. Žino ir Andžeias, bet nesako. Jo užuominos lieka miglotos:
Tegu tą antveidį jis pasidės ant kapo, Garbingą vardą, pasisavintą bergždžiai; Sokdinsim kaukę jo, lyg būtų ji tikra, Te ūmūs durklai renkas Tų, kurie prisiekę Įvykdyti vendetą rūsčią bet kada, Vos vardą, kad ir tyliai kuždamą, išgirdę, Kur pavogė mūs Nikolo, triskart pražus, Užtraukdamas besielę pražūtį, nelaimę Neapsakomą…
Grįžtam pas Dženarą ir jo kariauną. Iš Skvamulijos atvyksta žvalgas ir praneša, kad Nikolo jau pakeliui. Visi ima džiūgauti, bet staiga Dženaras, kuris mažai šneka, tik sako iškilmingas kalbas, meldžia visus prisiminti, kad Nikolo vis dar dėvi Thurn and Taxis spalvas. Džiaugsmo šūksniai prityla. Ir vėl, kaip ir Andželo dvare, atslenka keistas šiurpuliukas. Visi scenoje (aiškiai matyti, kad taip buvo prisakyta) suvokia, kas gali atsitikti. Dženaras, atskleisdamas dar mažiau nei Andžeias, meldžia Dievo ir Šventojo Narcizo globoti Nikolo, ir visi joja toliau. Dženaras paklausia leitenanto, kur jie yra, paaiškėja, kad tik apie lygą nuo ežero, prie kurio paskutinįkart iki paslaptingai išnykdama pasirodė Fadžijaus Dingusioji Sargyba.
Tuo tarpu Andželo rūmuose slidukas Erkolė galų gale įkliūva. Vienas po kito įeina liudininkai, dėl akių sušaukiamas teismas, ir Erkolė išleidžia kvapą ramiai ir paprastai – kolektyviai užbadytas.
Kitoje scenoje ir Nikolo matome paskutini kartą. Jis stabteli pailsėti ant ežero kranto, kur, kaip pamena girdėjęs pasakojant, pražuvo Fadžijaus Sargyba. Prisėdęs po medžiu, jis atplėšia Andželo laišką ir pagaliau sužino apie perversmą bei Paskalės mirtį. Supranta, kad Fadžijuje bus grąžintas į sostą, visa kunigaikštystė jį mylės ir išsipildys visos gražiausios jo viltys. Atsirėmęs j medį, jis garsiai skaito kai kurias laiško vietas, sarkastiškai šaiposi iš akivaizdaus melo, sukurpto, kad apramintų Dženarą, kol Andželas surinks skvamuliečių armiją ir galės pulti Fadžijų. Užkulisiuose pasigirsta žingsniai. Nikolo pašoka ant kojų, žvelgdamas į vieną salės tarpueilį kėdžių, ranka įsitvėręs kardo rankenos. Per virpulį jis negali šnekėti, tik išmekena bene trumpiausią eilutę, kada nors parašytą baltosiomis eilėmis: „T-t-t-t-t…” Lyg atsipeikėjęs iš sapno slogučio, jis ima trauktis atbulas, kiekvienam žingsniui dėdamas daug pastangų. Staiga, grakščiai ir bauginamai tyliai, lyg kokie šokėjai, trys ilgakojės liaunos stovylos, apsirengusios juodomis kelnėmis, triko ir pirštinėmis, ant veidų užsitempusios juodas šilkines kojines, strykčiodamos užlipa į sceną ir sustojusios įsispitrija į jį. Po kojinėmis jų veidai aptemę ir perkreipti. Jos laukia. Užgęsta visos šviesos.
Tuo tarpu Skvamulijoje Andželas nesėkmingai mėgina sutelkti kariauną. Apimtas nevilties jis surenka paskutinius likusius pažus ir merginas, iškilmingai užrakina visus vartus, įsako paduoti vyno ir iškelia orgiją.
Veiksmo pabaigoje Dženaro kariauna pasiekia ežero krantus. Vienas kariškis papasakoja, kad rastas lavonas, atpažin-
tas kaip Nikolo iŠ to, jog ant kaklo turėjo nuo vaikystės nešiotą amuletą, taip sumaitotas, kad baisu ir kalbėti. Ir vėl visi nuščiūva bei susižvalgo. Kareivis paduoda Dženarui prie lavono rastą kruviną pergamento ritinėlį. Iš antspaudo matyti, kad tai tas pats Andželo laiškas, kurį turėjo Nikolo. Dženaras jį apžiūri, netikėdamas savo akimis, perskaito garsiai. Tas melas, kurio ištraukas skaitė Nikolo, per stebuklą virto ilga visų Andželo nusikaltimų išpažintimi, kurios pabaigoje atskleidžiama, kas iš tiesų ištiko Dingusią Fadžijaus Sargybą. Juos visus – tik pamanykit – Andželas išžudė ir sumetė į ežerą. Vėliau jų kaulus ištraukė iš vandens ir sudegino, o iš tos anglies pagamino rašalą, kurį Andželas, linkęs j juodąjį humorą, nuo tol visuomet naudojo, rašydamas į Fadžijų, taip pat ir šį laišką.
Tačiau dabar Nesuteptųjų kaulai Sumišo štai su Nikolo krauju, Su nekaltybe nekaltybė jungės, Iš santuokos šios užgimė stebuklas: Gyvybės melą perrašė tiesa. Mes liudijami tiesa ši – tai garbioji Sargyba Fadžijaus, tai mirusieji jo.
Išvydę šį stebuklą, visi puola ant kelių, garbina Dievo vardą, gedi Nikolo ir prisiekia sulyginti Skvamuliją su žeme. Tačiau Dženaras užbaigia beviltiška gaida, kuri ano meto žiūrovams tikriausiai kėlė tikrą siaubą, nes galiausiai įvardija tai, ko Andželas neįvardijo, o Nikolo tik pamėgino:
Ką pažinojom neseniai kaip Thurn and Taxis, Jau nebepaiso jokio pono, tik Stileto,
Ir tykiai guli trimitas aukso vienakilpis. Žvaigždynas šventas joks nebeapsaugos to, Kas susitikti karta drįs su Trystero.
Trystero. Tas žodis pakibo ore, kai baigėsi veiksmas ir akimirką nebuvo jokių šviesų; kabojo tamsoje, trikdydamas Edipą Mas, tačiau dar neužvaldęs jos taip kaip vėliau.
Visą penktąjį veiksmą, tikrą atomazgą, Dženarui apsilankius Skvamulijos rūmuose teka kraujo upės. Pavaizduotos visos renesanso žmogui pažįstamos smurtinės mirties formos, tarp jų ir šarmo duobė, žemės minos, dresuotas sakalas užnuodytais nagais. Kaip Mecgeris vėliau pastebėjo, lyg žiūrėtum „Lakstūną” baltosiomis eilėmis. Galiausiai kone vienintelis gyvas lavonais nuklotoje scenoje lieka bespalvis administratorius Dženaras.
Programėlėje parašyta, kad „Pasiuntinio tragediją” režisavo toks Rendolfas Dribletas. Jis taip pat suvaidino ir pergalingąjį Dženarą.
– Klausyk, Mecgeri, – tarė Edipą, – eime į užkulisius.
– Ką nors iš jų pažįsti? – paklausė Mecgeris, nekantraudamas eiti namo.
– Noriu kai ką išsiaiškinti. Noriu pasikalbėti su Dribletu.
– Ak, apie tuos kaulus.
Jis užsimąstė, Edipą pridūrė:
– Nė nežinau. Man neramu. Tie du dalykai taip greta kits kito.
– Tai jau, – atsakė Mecgeris, – o tada kas, piketuosim prie Veteranų administracijos? Eisim į demonstracijas Vašingtone? Viešpatie apsaugok, -jis kreipėsi į mažojo teatriuko lubas, ir keletas išeinančiųjų galvų atsigręžė į jį, – nuo šitų liberalių, mokslo išpaikintų bobų minkštom galvom ir krauju plūstan-
čiom širdim. Man trisdešimt penkeri, turėčiau būti protingesnis.
– Mecgeri, – sukuždėjo susigėdusi Edipą, – aš jaunoji respublikonė.
– Hapo Harigano komiksai, – Mecgeris prašneko dar garsiau, – kuriuos skaityti ji beveik per jauna, Džonas Veinas, sekmadienio popietėmis į gabalus sudraskantis dešimt tūkstančių japonų, štai kaip Edipai Mas atrodo Antrasis pasaulinis karas. Šiandien pasitaiko žmonių, kurie gali vairuoti „Volkswa-genus” ir marškinių kišenėlėje nešiotis „Sony” radiją. Bet tik ne ji, ji nori atitaisyti skriaudas, nesvarbu, kad jau prieš dvidešimt metų viskas baigėsi. Prikelti šmėklas. Vien todėl, kad prisigėrė su Maniu Di Presu. Užsimiršusi, kad visų pirma teisiškai ir morališkai turi būti ištikima savo atstovaujamai įmonei. O ne uniformuotiems vyrukams, kad ir kokiems šauniems, kad ir kada žuvusiems.
– Na ne, – gynėsi ji, – man nesvarbu, iŠ ko „Bykonsfyldas” gamina filtrus. Man nesvarbu, ką Piersas nusipirko iš Cosa Nostra. Nenoriu apie juos galvoti. Nei apie Lago di Pieta, nei apie vėžį… – pritrūkusi žodžių, ji pasijuto bejėgė.
– Tai kas tada? – spyrė ją Mecgeris, atsistojęs ir palinkęs virš jos. – Kas?
– Nežinau, – atsakė ji truputį beviltiškai, – Mecgeri, neerzink manęs. Būk mano pusėje.
– Prieš ką? – nesuprato Mecgeris, užsidėdamas saulės akinius.
– Noriu pažiūrėti, ar čia susiję. Man smalsu.
– Tai jau taip, smalsu, – sutiko Mecgeris. – Palauksiu mašinoje, gerai?
Edipą palaukė, kol jis dingo iŠ akių, tada nuėjo ieškoti persirengimo kambarių; dukart apėjo išorinį žiedo formos koridorių, kol išsirinko duris šešėlyje tarp dviejų palubėje kabančių…

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s