Teks perskaityt dar vieną Šikšnelio knygą

“Lryto” pasidomiu tik pirmadieniniais numeriais, nes ten būdavo “Mūzų malūnas”. Šio pirmadienio numeryje tokio pavadinimo nesimato, bet kažkas panašaus yra.
Tarpe to ir pokalbis su rašytoju Šikšneliu.

Iš to sužinau, kad vėl teks perskaityti Šikšnelio knygą. Ten minimą ankstesnį romaną „Įvykių horizontas“ prisimenu, skaičiau, tada patiko. Todėl įdomu ir šitas, apie kurį dabar kalbama- „Mirties varos“.

Netgi jei tai ir nebus ideali knyga- vis tiek reiks skaityti. Paprasčiausiai aš mėgstu istorinius romanus. Jeigu jie būna nevisai beviltiškai primityvūs ir kvaili.

Kad “lrytas” manęs nekaltintų, kad be leidimo platinu jų straipsnius- šį kartą truputį patrumpinsiu. Žodžiu, čia tik citatos, norintys perskaityti visą straipsnį- pirkite popierių. (Arba nemokamai prisiregistruokite jų portale).
>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>

Rašytoją gundo istorijos paslaptys
PRINCIPAS. J.Šikšnelis Lietuvos praeitį perteikia populiariai – per detektyvo žanrą
Alvydas ZIABKUS
LR korespondentas
2009-01-26

Populiarus rašytojas Juozas Šikšnelis per aštuoniolika metų išleido aštuoniolika knygų. Bet kūrėjas įsitikinęs, kad geriausio savo romano dar neparašė.

J.Šikšnelis šiuo metu laukia ką tik dienos šviesą išvydusio istorinio romano „Mirties varos“ (LRS leidykla) įvertinimo.

Kai prieš aštuonerius metus klaipėdietis už romaną „Kryžiau žalio medžio“ gavo I.Simonaitytės ir Žemaitės literatūros premijas, kritikai juokavo, kad J.Šikšnelis gali ramiai numirti, nes nieko geresnio jau nebesukurs.

„Šiai kritikų nuomonei bandau prieštarauti ir rašau toliau. Juolab kad pagrindinis knygų vertintojas yra ne kritikai, o skaitytojai“, – sakė 58 metų rašytojas.

– Skaitytojų dėmesiu neturėtumėte skųstis, nes Raido Dubrės slapyvardžiu esate parašęs devynis detektyvinius romanus. Detektyvai visuomet buvo skaitoma literatūra, ar ne?

– Kritikai lietuvių autorių parašytus detektyvinio žanro kūrinius vertina skeptiškai. Matyt, jie mano, kad daryti nusikaltimą ir rašyti apie nusikaltimą yra vienas ir tas pat.

Tačiau, LATGAA duomenimis, mano detektyviniai romanai pastaraisiais metais buvo tarp skaitomiausių.

/………………………………………/

– Kodėl pasirinkote istorinio romano žanrą? Juk tam reikia tobulo aprašomo laikotarpio išmanymo? Ar nerizikuojate apsijuokti prieš istorikus?

– Pagal tai, kiek man teko išstudijuoti istorinės medžiagos, pats save galėčiau drąsiai vadinti istoriku ir šiokiu tokiu XIX amžiaus istorijos specialistu.

Į detektyvinio žanro kūrinį įdėti istorinį užtaisą yra labai palanku.

Prieš du šimtus metų yra įvykę daug paslaptingų ir iki šiol neatskleistų įvykių, kurie man, kaip rašytojui, leidžia plėtoti įvairias šių įvykių versijas.

Mūsų valstybės istoriją mėginu perteikti populiariai – per detektyvo žanrą.

– Jūsų istoriniai romanai apima tą patį laikotarpį ir tarsi papildo vienas kitą. Kaip atsiranda tęsiniai?

– Kaip vienoje reklamoje sakoma, kartą paragavęs – negali sustoti.

Romano „Paskutinioji užmuša“ veiksmas vyksta XIX amžiaus pradžioje Vilniuje.

Rinkdamas medžiagą šiam romanui aptikau daug paslapčių ir įdomybių.

Štai viena intriguojanti mįslė – 1812 metais, prieš prancūzų imperatoriui Napoleonui užpuolant Rusiją, Vingio parke, kuris tada buvo vadinamas Zakretu, to meto Vilniaus architektas Mykolas Archangelas Šulcas statė šokių paviljoną.
Jo atidarymo iškilmėse dalyvavo ir Rusijos caras Aleksandras I. Tačiau iškilmių išvakarėse paviljono konstrukcija netikėtai sugriuvo.Kaip detektyvų autorius ėmiau modeliuoti sąmokslą: ar tai negalėjo būti pasikėsinimas į carą? Tų įtarimų pasekmė – prieš dvejus metus išleistas romanas „Įvykių horizontas“.Tačiau parašius ir šį kūrinį, liko kalnas nepanaudotos istorinės medžiagos. Tuomet kilo mintis parašyti „Įvykių horizonto“ tęsinį.Taip atsirado naujausias mano romanas „Mirties varos“, kuriame veikia tie patys „Įvykių horizonto“ herojai. Šio kūrinio veiksmas vyksta 1812 metais ir mūsų dienomis.

– Kiek jūsų kūriniuose yra autentiškų faktų? Gal kaip rašytojas juos paprasčiausiai išgalvojate?

– Visi mano romanai pagrįsti tikrais įvykiais, tikromis datomis, juose veikia tikrai egzistavusios istorinės asmenybės. Mano fantazijos vaisius yra tik tų faktų interpretacija.

Yra žinoma, kad vienas „Įvykių horizonto“ herojų – rusų armijos generolas Beniksenas – rašė dienoraščius.

Didelė jų dalis pražuvusi. Aš pamėginau juos atkurti.

– Kodėl jūsų romanuose veiksmas vyksta būtent XIX amžiaus pradžioje?

– Šį laikotarpį norėjau patyrinėti todėl, kad apie jį Lietuvoje žinoma mažiausiai.

Užtat apie prancūzmetį ir Napoleono žygius labai daug literatūros yra lenkų kalba, kurią gerai moku.

Lenkijoje įsigijau visą Napoleono karų enciklopediją. Labai daug istorinės medžiagos apie Napoleoną galima rasti rusų kalba. Informacijos ieškau ir internete.

Savo romanuose tą laikotarpį stengiuosi atkurti kuo tiksliau ir su smulkmenomis.

Norint aprašyti to laikotarpio miestus, pastatus, infrastruktūrą teko išstudijuoti XIX amžiaus pradžios architektūrą.

Jei ko nors tiksliai nesužinau, apie tai ir nerašau. Štai romane „Paskutinioji užmuša“ yra meilės scena, kurioje moterį siekiantis pamylėti herojus ją ima nurenginėti.

Aš smulkiai žinau, kaip buvo sudarytas XIX amžiaus moterų sijonas. O kas po juo?

Taip niekur ir nepavyko užtikti, koks buvo to laikotarpio moterų apatinis trikotažas. Tad aprašant meilės sceną tai teko nutylėti.

/…………………/

Reklama

3 komentarai apie “Teks perskaityt dar vieną Šikšnelio knygą

  1. Pabandyčiau neskaityti šį Fantos proteguojamąjį. Oi gaučiau….O dar tiek įdomybių…po sijonais…tik gaila praleido.
    Visgi pažymėsiu nepamirštamą Šikšnelio išvaizdą. Mūsų Kalvarijos bibliotekon jo nė per slenkstį neįleistų. O KLaipėdoje jis direktoriauja bibliotekoje.

  2. Pasakot prasimanymus apie tai, kas galėjo (ar negalėjo) įvykti su architektu Šulcu- jam fantazijos pakanka;
    pasakot prasimanymus apie masonus, imperatorius Napoleona ir Aleksandrą, būtus ir nebūtus sąmokslus- jam fantazijos pakanka;
    o įsivaizduot, kaip atrodė tuometiniai peizažai po sijonais- Šikšnelio fantazija jau atsisako. Jis, matote, privalo žinot. O pats nematė. Todėl bijo sumeluoti.
    Koks dokumentalistas. Istorinės tiesos kruopštus saugotojas. 🙂

    Dabar man tenka pačiam ieškoti medžiagos, mėginti skaityti svetimomis kalbomis. O angliškai prastokai teįkertu (prancūziškai- dar prasčiau), lieka tik paveiksliukai, o jie nuveda vis nuo temos… Matyt, taip ir Šikšneliui buvo, todėl jis ir pasidavė)

    http://lingerie4women.blogspot.com/2008/05/history.html

    http://lingerie4women.blogspot.com/2007/12/history-of-lingerie-part-1.html

    http://lingerie4women.blogspot.com/2007/12/history-of-lingerie-part-2.html

  3. Kadangi Tavo atrastame šaltinyje labai aiškiai parašyta: “At the time, a lady was several kilograms lingerie: pants, shirts, skirts “decency”, corset, two lower skirts, etc. In winter, warm and even wore underwear. Over time, this could not but lead to a desire to get rid of the “extra” clothes.”, tai labai abejoju, ar tais laikais herojai imdavosi nurenginėti moteris. Kiekvienas ant savęs turėjo tiek rūbų, kad arba turėjo naudotis tam tikslui parengtais plyšiukais rūbuose, arba jau abu suplušę nusirenginėdavo. Tos šiuolaikinių filmų išugdytos klišės aiškiai pagadino Šikšnelio vaizduotę. 😀

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s