Tim Powers „VAKARŲ ŠIRDIS“

Dabar jau, atseit, surimtėjau, retai skaitau fantastikos knygutes. (Kodėl- jau dėsčiau anksčiau, nebesikartosiu…).
Tais atvejais, kai, užuot pasiieškojęs rimtesnio skaitalo, suvartoju kokį nors šlamštelį- apie tai nesigiriu ir nepasakoju, ne todėl, kad gėdinčiaus, bet paprasčiausiai tie daiktai nebūna verti, kad apie juos minėt.
(Maždaug, kaip- suvalgai bulkutę, arba išgeri alaus butelį. Įvykis, bet blog’e užfiksuot nebūtina.)

Apie šią knygutę pasigiriu, nes:

1. Ji man patiko. Ne itin reikšmingas meno kūrinys, bet suvartojau (jau beveik) su malonumu.
Manau, kad ji tiktų visiems, kam patiko Sapkowskis.

2. Noriu parekomenduoti ją kolegai Troy. Dėl turinio. Viduramžiai, Viena, turkai, alus ir kt.
Jokių erotinių dalykų nėra, galima ramiai skaityti pavasarį, sėdint parke ant suoliuko, supant koja vežimėlį, atsiribojus nuo akiratyje vaikštančių tabu.

https://i0.wp.com/www.patogupirkti.lt/BooksPictures/9955-10-126-1.jpg

Apie ką porina knyga- šiokį tokį supratimą galima gauti iš šio aprašymo. Daugmaž papasakota. 🙂
Aš gal tik būčiau mažiau kabinėjęsis prie smulkmenų, mažiau ieškojęs “tikroviškumo ir atitikimo istorijai“, o labiau akcentuočiau pagrindinę kūrinio idėją: Visa Vakarų dvasia, jos stiprybė- aluje. Ne koks nors Gralis, ar ietis, ar kardas. Alus. Idėja nelabai rimtai atrodanti, bet originali ir miela.

https://i0.wp.com/www.coverbrowser.com/image/bestselling-sci-fi-fantasy-2006/2036-1.jpg

Reklama

3 komentarai apie “Tim Powers „VAKARŲ ŠIRDIS“

  1. Gabaliukas pagundymui.
    Specialiai nerinkau, tiesiog mestelėjau ant skanerio tą vietą, kur dabar skaitau.

    >>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>

    Visą ilgą rytą šviesos ir šešėlių dėmės krito ant lygumos permainingais raštais, o kartą ar du virš miesto ir turkų palapinių tarsi pro šalį skubančių debesų sijonai prašiureno lietaus skraistė.
    Kaip ir pranašavo Aurelianas, turkų kariauna persikėlė prie rytinės sienos, kur žiojėjo išlaužą, tarsi kas būtų išlupęs dantį iš akmeninio žandikaulio. Sargybiniai vis pritūpdavo, dėdavo ausį prie grindinio, ir daugelis jų prisiekinėdavo girdėję, kaip pionieriai šiauriau išgriautos sienos keliose vietose rausia urvus. Protarpiais ir vienoje, ir kitoje pusėje prabildavo patrankos, tačiau, išskyrus vieną rimtesnį atvejį, kai turkai maždaug vidurdienį apšaudė pietinę sieną, kanonada labiau priminė atsainų formalumą.
    Visi laukė kautynių, tad prekeiviai horoskopais bei amuletais guviai siūlė savo prekes tiek kariams, tiek ir taikiems miestelėnams. Prostitutės ir vyno pardavėjai taip pat trainiojosi aplink laikinas kareivines, naudodamiesi proga pasipelnyti iš pasikeitusios miesto gyvenimo sanklodos – neišvengiama ilgai užtrukusios apgulties pasekmė. Nemokamai galėjai susilaukti nebent tikėjimo paguodos – visa kita kainavo pinigus, beje, nusipirkti maisto buvo kur kas sunkiau, nei sėkmės, meilės ar gėrimo.
    Dafis atsimerkė ir išsibudino iškart, be jokių trikdžių pamiršęs visus sapnus. Švento Stepono varpai išmušė dvi, pilka šviesa, besiskverbianti pro laikinos stoginės plyšius, tai ryškėjo, tai vėl blanko, debesų skiautėms užstojus saulę. Jis pakilo, užsitempė batus, šarvažiedžius, palaidinę, prisisegė rapyrą ir, atmetęs skverną, išlindo laukan. Pro šalį savo vežimėlį stūmė prekeivis vynu, tad airis paprašė taurelės. Jaunas vynininko atžala mikliai padavė, ko paprašytas, ir užsiprašė neįtikėtinos sumos, kurią Dafis, perliejęs neklaužadą berniūkštį niršiu žvilgsniu, vis dėlto sumokėjo. Jo būrys turėjo rinktis trečią, tad airis pasiėmė vyną, beje, bjauriai rūgštų, ir patraukė į kertę, kur išgriauta sandėlio siena buvo virtusi grubaus darbo suolu.
    Dafis atsisėdo, užsimerkė ir delnu perbraukė gruoblėtus akmenis. Šiek tiek nustebęs suvokė, kad praėjusios nakties siaubas ir skausmas kažkur išgaravo, o vietoj jų užplūdo gūdus daugelio žmonių ir daiktų ilgesys, o tarp visų praradimų ypač jautė Epifanijos netektį. Tas jausmas buvo atsajas – labiau panašus į melancholiją, kurią nusikeli nuo lentynos, laisvalaikiu norėdamas pasigardžiuoti, nei į skaudulį, nuo kurio nėra kaip išsigelbėti, kaip ir nuo danties gėlimo. Jis įtarė, kad tokia malonaus prieskonio apatija gali būti emocinio šoko pasekmė ir turėtų netrukus praeiti, kaip praeina sąstingis, patirtas po rimto sužalojimo. Dafiui nė į galvą nešovė, kad tai gali būti susitaikymas su savo paties mirtimi.
    Atsimerkęs jis atsistojo ir nelabai nustebo išvydęs Aurelia-ną, kuris tarp suverstų mūro luitų karštligiškai ieškojo takelio prieiti. Kai pagaliau prisiartino, Dafis pastebėjo naują tvarstį, per kaktą ir už ausų apsuktą aplink galvą, ir iš po jo skersai skruostą nutįsusį raudoną rėžį.
    Dafis šyptelėjo ir pats nustebo, kad visai nepyksta ant senojo burtininko.
    – Ei, kerėtojau! – maloniai pašaukė, kai Aurelianas jau galėjo išgirsti. – Nejau fon Zalmas šmirkštelėjo tau rapyra? Matyt, bandei jam paaiškinti, kad ne viskas iŠ tikrųjų ir yra taip, kaip atrodo, ar ne?
    – Su fon Zalmu aš nesimačiau, – atšovė Aurelianas, mėgindamas pasikasyti kaktą po raiščiu. – Pas jį į varpinės viršūnę manęs vis tiek nebūtų įleidę. – Jis irzliai krestelėjo galvą. – Po šimts, jeigu dėl mudviejų su Ibrahimu dvikovos visa magija nebūtų sukaustyta, fon Zalmo reikėtų maždaug tiek, kiek berniūkščio su timpa.
    – Bet tu juk dar pajėgtum užleisti paprastučius užkeikimus? Tokius, kad praeitum pro apsaugą?
    Aurelianas sunkiai atsiduso ir atsisėdo.
    – Žinoma. Galėčiau vienu rankos mostu užleisti visus… kokiu nors užkratu… tarkime, kad susuktų pilvus, ir jie nebegalėtų stovėti sargyboje. Bet juk tai negarbinga. O fon Zalmas manęs vis tiek nepaklausytų. Teisingai, paprasčiausi kaimiški užkeikimai veikia kaip ir visada, bet juose nėra nė lašelio kovinės magijos, tai tik šiaip, naminiai burtai, padedantys nuimti derlių, pamelžti karves, pasidaryti alaus arba sutrukdyti nekenčiamam kaimynui visa tai nuveikti. Velniava! Tikiuosi, Ibrahimas suglumęs nemen-

  2. kiau nei aš. – Jis atsargiai pašnairavo į šalis. – Tu praleidai ponios Halštad budynes.
    Airį vėl užplūdo kažko, kas, atrodė, nutiko prieš daugelį šimtmečių, saldaus ilgesio banga.
    – Oo… Kada?
    – Šįryt… surado kūnus. Kai naujiena pasiekė Cimermano smuklę, žmonės kažkaip gaivališkai susirinko į šermenis, o kadangi Vernerio nebuvo iki vėlyvo vakaro – dingę abu su Kreč-meriu, kur, aš nežinau, – viską pavyko suorganizuoti be papildomų kliūčių.
    – Uhu. – Dafis susimąstęs nusiurbė savo šleikštaus gėralo. -Tad kas bus mūsų poetams?
    – Palikau pustuzinį ginkluotų vyrų – palauks jų ir pasaugos, kol galėsiu iškvosti. Vyresniuoju paskyriau savąjį Džoką- prisimeni Džakomą Gritį?
    – Aišku, – linktelėjo Dafis. Jis išgėrė vyną ir nusipurtė. – Vis dėlto kodėl apsitvarstei? Įsipjovei skusdamasis?
    – O ne, stebėjau nuo sienos Mazertano puolimą.
    – Mazertano puolimą? – kilstelėjo antakius Dafis.
    – Tu ką, nieko negirdėjai?
    – Miegojau, – paaiškino airis.
    – Štai kaip? Jei manęs kas paklaustų, atsakyčiau, kad tokie patrankų šūviai pažadintų bet ką. – Burtininkas liūdnai trūktelėjo pečiais. – Nelaimingas pakvaišėlis. Iš kažkur ištraukė visą senovinių Šarvų komplektą, kažkieno paprašė padėti jais apsitaisyti ir išjojo pro nesaugomus keltininko vartelius prie Vyner-Bacho -to upeliuko, tekančio palei rytinę sieną.
    – Ko gero, nutuokiu, kokius vartelius turi galvoje, – pasakė Dafis. – Tik štai nežinojau, kad ten nėra apsaugos. Ir ką, bėdžius Mazertanas nutarė vienas pats sutriuškinti turkus?
    – Panašu. Vienui vienas, mat Bugė su savo skandinavais jį galiausiai įtikino netapsią Apskritojo stalo riteriais. Jis net nusičiupo savadarbę ietį bei vėliavėlę ir prie sienos prieš išjodamas perskaitė ištisą poemą. Žmonės ant sienų kurstė jį ir lažinosi, kiek toli nusikrapštys.
    – O toli nujojo?
    – Nelabai. Kokį šimtą jardų. Turkų patrankininkus turbūt sutrikdė kaip reikiant – vidur šviesios dienos vienišas riteris surūdijusiais šarvais. Bet jie savo nuostabą greitai sutramdė ir pašėlo pliekti iš kelių patrankų. Daugiausia karteče, tačiau paleido ir porą devynių svarų sviedinių. Šitaip ir man sužeidė skruostą -akmenų ir metalo skeveldros perlėkė per parapetą.
    – Pataikė?
    – Į Mazertaną? Savaime aišku. Ištaškė su visu arkliu. Bent tiek jis pasitarnavo: varteliai dabar gerai uždaryti ir saugomi.
    – Pasiutusiai keista, – tarė Dafis. – Kažin, kas jam užėjo? Duslus keturių patrankų dundesys sutrukdė Aurelianui atsakyti. Dafis pašnairavo į įtvirtinimus.
    – Sprendžiant iš garso, dvylikos svarų, – pastebėjo jis. – Brutas, matyt, nutarė, kad nėra ko janyčarams snausti vidury dienos…
    Nuo dar dviejų patrankų griausmo suvirpėjo grindinys, tuojau pat sutratėjo ir šaulių graižtviniai. Dafis akimoju pašoko ant kojų.
    – Tai puolimas, – šūktelėjo jis bėgdamas per aikštę išgriovos link, o tuo pat metu Švento Stepono varpai pašėlo nerimastingai gausti, skelbdami pavojų.
    Staiga drauge su griaustinio dundesiu, nuo kurio sutratėjo dantys, grindinys po kojomis atsistojo piestu, trenkė airiui į veidą, į krutinę ir apvertė ant nugaros. Sekundę jis gulėjo apkvaitęs, rijo savo paties kraują ir stebėjo, kaip išnyksta į vidų pasviręs sienos viršus, išnyksta, virsdamas plytų, akmenų ir dulkių verpetu. Paskui Dafis ritosi, vertėsi kūliais, šliaužė atgal, kvėpavo drėgnai gokčiodamas ir iš visų jėgų stengėsi per likusias akimirkas atsidurti kuo toliau nuo griūvančios sienos.
    Atrodė, kad ji krinta ištisą amžinybę. Kuduliuodamas iš visų spėkų, tarytum pritrenktas voras, Dafis spėjo nulėkti pusę aikštės, ir tada milžiniškas kūjis vožė į grindinį airiui už nugaros, šis, kelis kartus persivertęs ore, nuskriejo kokias dvidešimt pėdų į priekį. Atsipeikėjo tysąs ant šono ir sugebėjo atsisėsti. Ausyse spengė, o ore kokią minutę kabojo tokia dūmų ir dulkių tirštuma, kad mėginimas įkvėpti tuojau pat virsdavo skausmingu kosuliu.

  3. Po to pasigirdo tankus šautuvų pokšėjimas, o dulkių debesį vakarų vėjas per naująją išgriovą nunešė tiesiai ant puolančių janyčarų. Keli kareivių būriai darniomis gretomis bėgo jų pasitikti, tuo tarpu greitosiomis surikiuoti arkebuzininkai po papliūpos at-sitraukinėjo iš naujo užtaisyti šautuvų, o trimitai kvietė paspirtį. Žvilgtelėjęs per petį, Dafis pastebėjo nubėgantį Aurelianą.
    Airis giliai atsiduso, išsikosėjo, tada atsistojo ir nusvirduliavo ten, kur rinkosi europiečių kariauna.
    Tarp sienoje išgriautų properšų liko stovėti klibantis bokštas, o aplink jį jau dvidešimt minučių tartum bangų mūša virė įnirtingos kautynės, tačiau nė vienai pusei nepavyko pasistūmėti nė per pėdą. Vis dėlto dabar prie Vienos gynėjų prisidėjo sunkioji ginkluotė – šešios dešimtvamzdės ribaldo papildė mūšio kakofoniją amsinčiu tratėjimu, o kulevrina, paskubomis įtvirtinta ant pietinio išlikusios sienos krašto, kas penkios minutės šokčiojo atbula, klibindama mūrą, ir siuntė užtaisą po užtaiso įkaukianciąjanyčarų minią.
    Visą pusdienį turkai tai užplūsdavo bangomis, tai atsitraukdavo, netekdami šimtų žmonių ir vis iš naujo tuščiai mėgindami pralaužti padūkusią europiečių gynybą. Galiausiai, apie pusę keturių, turkai atsitraukė, taigi, Vienos gynėjai galėjo pasikeisdami kamšyti išgriovas, išėję už sienų įrenginėti priešakinius įtvirtinimus ir grįžti trumpam atokvėpiui – pasėdėti, pagurkšnoti vyno ir pasipuikuoti vienas prieš kitą.
    Saulė jau kabojo žemai vakaruose, purpuru dažydama miesto stogų ir smailių siluetus, kai keli šimtai akinži klykaudami puolė palei šiaurinę sieną, tikėdamiesi atkirsti dalį išorėje besidarbuojančių vieniečių. Eilifo būrys tuo metu kaip tik buvo lygumoje, tad ėmėsi vadovauti kontratakai ir nustūmė turkų pėstininkus atgal prie Vyner-Bacho – siauro pagalbinio kanalo, iš šiaurės pusės juosiančio rytinę sieną. Akinži šunauja, nevadintina reguliariuoju būriu, nes visiškai nepripažino drausmės, buvo išsklaidyta ant nedidelio kanalo kranto, ir grįžti į pozicijas pavyko tik tiems, kurie spėjo persikrapštyti į kitą pusę. Sutemus abiejų stovyklų patrankos lygumą pavertė pavojingu niekieno ruožu, kur be paliovos švilpė kartečė ir rikošetu šokinėjo geležiniai sviediniai.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s