iš knygos.

Gabaliukas iš knygos, kurią dabar skaitau.
Javier Marias
Tokia blyški širdis

Blogai, kad tai, kas mums nutinka, lieka neužregistruota, o dar blogiau, kad viskas įvyksta niekam nežinant, nematant ar negirdint, todėl vėliau to įvykio niekas negali atkurti. Diena, kurios nepraleidome kartu, jau niekad neišvys mūsų kartu, tai, ką kažkas ketino mums pasakyti telefonu, bet mes neatsakėm, niekad nebus pasakyta — nebus pasakyta bent jau tokiu pat tonu; ir viskas bus jau truputėlį kitaip arba visiškai kitaip todėl, kad mums pritrūko drąsos ar ryžto atsakyti. Tačiau jei net tą dieną mes buvome kartu ir buvome namie, kai tas žmogus paskambino, jei įveikę baimę ir pamiršę pavojų nusprendėm atsakyti, net tada niekas nepasikartos ir, vadinasi, ateis akimirka, kai buvimas kartu atrodys kaip nebuvimas kartu, telefono ragelio pakėlimas – kaip jo nepakėlimas, o noras atsakyti – kaip tylėjimas. Net labiausiai įsimintini dalykai nepalieka jokio pėdsako ar net nenutinka, ir jei tai žinodami juos užfiksuojame, įrašome, nufilmuojame ar prikaupiame tu prisiminimų pilnas atmintines, ir net jei įvykius stengiamės pakeisti rašytiniais liudijimais ar registrais, ar registracijos knygomis, visa tai, kas iš tikrųjų nutiko iš pradžių, tėra vien įrašas, registracija ar filmas, ir net be galo tobulai atkartodami įvykius, mes tik prarasime laiką, kai šie įvykiai nutiko (netgi tą laiką, per kurį juos užrašinėjome); ir kol bandom atgaivint ar atkurti ir susigrąžinti ir neleisti, kad tai, kas praėjo, taptų praeitimi, ateis kitas, jau kitoks laikas, ir šitam kitam laike mes, be abejo, nebūsime kartu, nepakelsime ragelio, nesiryšime nieko daryti ir neišvengsime jokio nusikaltimo, jokios mirties (nors patys nei nusikalsime, nei ką nužudysime, nei tuos dalykus nulemsime), nes liguistai bandydami sulaikyt ar susigrąžinti tai, kas praėjo, mes leisime tam kitam laikui praeiti pro mus, lyg jis būtų ne mūsų laikas. Todėl tai, ką matome ir girdime, galiausiai tampa panašu ir net prilygsta tam, ko nematome ir negirdime, tai tik laiko arba tik mūsų pačių išnykimo klausimas. Ir vis dėlto mes negalime nekreipti savo gyvenimų taip, kad jie klausytų ir matytų, liudytų ir žinotų, nes esame įsitikinę, jog mūsų gyvenimams lemta arba vieną dieną būti kartu, arba atsakyt į telefono skambutį, arba surizikuoti, arba įvykdyti nusikaltimą, arba būti kažkieno mirties priežastimi ir žinoti, kad viskas įvyko būtent taip. Kartais man užeina toks jausmas, kad atrodo, jog visa, kas nutinka, iš tikrųjų nenutinka, nes niekas nevyksta nepertraukiamai, niekas nesitęsia ar netveria be perstogės, arba nieko nuolat neprisimenama, ir net monotoniškiausi ir nuobodžiausi būviai panaikina patys save, nuneigia save akivaizdžiai kartodamiesi tol, kol viskas pasikeičia ir iš to, kas buvo — žmogaus ar daikto, — nelieka ničnieko, o silpną pasaulio ratą suka užmaršios būtybės, kurios girdi ir mato, ir žino tai, kas nepasakyta, ko niekad neįvyksta, kas nepažinu ir nepatikrinama. Tai, kas įvyksta, lygu tam, kas neįvyksta, tai, ko mes nepriimam ar kam leidžiame praeiti pro šalį, lygu tam, ką priimam ar sugriebiam, tai, ką patiriam, lygu tam, ko nepatiriam, ir vis dėlto mūsų gyvenimas priklauso nuo pasirinkimo, mes gyvename rinkdamiesi, atmesdami ir rūšiuodami, brėždami liniją, skiriančią šiuos tolygius dalykus, kurdami vienintelę savo gyvenimo istoriją, kurią galima papasakoti ar atsiminti arba dabar, arba vėliau, ir visa tai gali būti nutrinta ar užtušuota, gali būti sunaikinta ir mūsų esatis, ir mūsų darbai. Mes panaudojame visą savo protą, visus savo jausmus ir visą įkarštį, kad atskirtume tai, kas bus ar jau yra suniveliuota, Štai kodėl esame pilni graužulio ir praleistų progų, patikinimų, patvirtinimų ir išnaudotų progų, nors tikra yra tai, kad nieko nėra tikra ir viskas prarandama. O gal niekad nieko ir nebuvo.
Reklama

2 komentarai apie “iš knygos.

  1. Tokius tekstus įmanoma skaityti tik knygoje. Ekrane – išslysta neperskaitytas.

  2. Knygoje tas tekstas neatrodo taip baisiai, truputį lengviau skaityt. O čia padėjau tik su tikslu parodyti, kaip knyga atrodo. Ne visa tokia, yra ir tiesioginės kalbos, ir kažkas vyksta, ne vien samprotavimai.
    Nedaug dar perskaičiau, tik pradėjau (44 psl.), anksti daryt išvadas ar pasakot.

    ———————

    “Paskui ir vėl stojo tyla, tyla ar pauzė, reikalinga tam, kad įžeidusysis galėtų atsitraukti neatsiimdamas įžeidžiančių žodžių ir neprašydamas atleidimo,- kai abi pusės įžeidinėja viena kitą, įžeidimas tarytum išsisklaido, panašiai būna ir ginčijantis mažiems broliams ar seserims. Arba įžeidimai kaupiasi iki kito karto.“

    ————————–
    Tas vertėjas keistokai taupus kableliams, vietomis aiškiai nusižengia oficialiai lietuviškai gramatikai, kai kur net man užkliūva, norisi kablelį padėt…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s