Tatarak

Lietuviškai-  “Ajerai“.

Šiuo įrašu neagituoju žiūrėti tą filmą. Jį žiūrėti nėra malonus užsiėmimas, tai gana niūru, jaunesniems žiūrovams- aplamai gal atrodys nuobodu. Ir nesivarginkit, sakyčiau. Nes tai nėra subalansuota veržliam jaunimui. Tai seno žmogaus filmas su senatviškomis mintimis: apie ligą, apie mirimą. Apie tai, kad pasaulis pasilieka, nors mums reikia išeiti.

Tai nėra malonios mintys. Ir romantikos jose nedaug. Nemėgstu tokių dalykų. Bet žiūrėjau. Nes filmas labai stiprus.

Nepostringausiu pats daug, tingiu ir nemoku. Naudosiuos rašliava kitų.

Štai anotacija. Tuščia ir nieko nepasakanti:

““Аир“ – фильм, основанный на произведении Ярослава Ивашкевича, одного из самых выдающихся польских писателей, кажется вначале тонким и трогательным рассказом о невозможной любви, однако Анджей Вайда идет дальше, творя многомерную историю о любви, которая приходит слишком поздно, и о смерти, которая всегда приходит слишком рано.

Сюжет рассказа Ивашкевича – это только один из слоев истории, потому что “Аир“ – это также фильм о создании фильма, а главная героиня – не только выдуманная Марта, но и актриса, которая ее играет. Анджей Вайда включил в повествование монологи Кристины Янда о смерти ее мужа, оператора Эдварда Клосиньского, которому посвящен фильм.“

Štai oficialus filmo tinklapis (anglų ir lenkų k.). Jame galite perskaityti dar šį bei tą, panagrinėti pavardes, pažiūrėt paveikslėlių:

http://www.filmtatarak.pl/en/


Ir, pagaliau-  straipsnis iš lenkiško “Newsweek“.

(Krzysztof Kwiatkowski, pernai, iš Berlynalės festivalio: “Tatarak“: powrót Mistrza Wajdy. ) Jeigu sugebate skaityti lenkiškai- geriau skaitykit originalą. Nes mano beveik-pažodinis vertimas bus gana kevėrziškas, vietomis gali skambėt kvailokai)


Tarp grynai pramoginių ir konkrečių, vos ne publicistinių filmų, paskutiniu metu užliejusių pasaulio ekranus, Andžejaus Vajdos “Ajerai“ priminė, kad kinas gali uždavinėti didžiuosius klausimus. Kad gali pasakoti apie mirtį, gyvenimą, meną.

“Ajeruose“ Vajda sugrįžo prie Jaroslavo Ivaškievičiaus kūrybos, papildydamas ją Šandoro Marajaus prozos linijomis. Papasakojo istoriją “ponios Martos“- mažo miestelio daktaro žmonos, kuri išgyvena susižavėjimą jaunuoliu. Moteris neišgydomai serga, bet ji to nežino. Tačiau mirtis anksčiau pasiekia 20-metį, kuris nuskęsta upėje, skindamas ajerus. Ta istorija yra filmas filme, ekrane pasirodo netgi pats Andžejus Vajda. Į visumą įpintas yra taip pat Kristinos Jandos monologas- skausmingas, persmelkiančiai atviras pasakojimas apie mirtį jos vyro- operatoriaus Edvardo Klosinskio.

Skausmas, kentėjimas, neviltis. Visa tai atspausta ant celiuloido juostos. “Kai gavau rentgeno aprašymą, paskambinau pažįstamai gydytojai. Pasakė tik- “skaityk“ ir- “užjaučiu“ “,- pasakoja Kristina Janda tamsiame viešbučio kambaryje. Nežiūri į kamerą. Prieina prie lango, sėdasi į fotelį. Lyg išgyvendama viską vėl. Artimiausio žmogaus mirčiai neįmanoma būti pasiruošus, neįmanoma su ja susitaikyt. Visada lieka gėla: kažkas išėjo, o pasaulis lieka toliau. Lyg niekas nebūtų pasikeitę. Tik atmintis skauda.

Mirtimi “Ajeruose“ pažymėta viskas. “Kadaise aplink mus buvo tiek vaikų“,- sako Martos draugė. Pagrindinių herojų namuose yra užrakintas kambarys, kuriame gyveno jų sūnūs. Žuvo per sukilimą. Iš nuotraukų ant sienos šypsosi du berniukai, dėvintys kareiviškus šalmus. Dabar daktaras ir jo žmona gyvena vieni, jų dienos užpildytos kasdiene rutina.

“Ajerai“ yra filmas ir apie ilgesį jaunystės, kurios beviltiškai ieško senstanti išsekusi moteris. Tai gyvybingumas ir energija taip žavi Martą paprastame, primityviame, kiek netašytame jaunuolyje. Marta įsikimba jo jaunystės, lyg bandydama kabintis į gyvenimą, pabėgti nuo atsiminimų ir tuštumos.
Naujasis Vajdos kūrinys yra ir paskaita apie meno jėgą, ir kainą už ją. Apie fikcijos ir tikrovės persipynimą. Menas čia neatneša paguodos. “Fotografavau jį. Kaip operatorius, jis žinojo, kaip svarbu sustabdyti momentą“,- sako savo monologe Kristina Janda. Ir tęsia: “Dabar vis peržiūrinėju tas nuotraukas“. Bet ar tai gali numalšinti skausmą?

Yra atvirkščiai. Menas išsunkia, artistas atiduoda jam save, savo emocijas, nuosavą laimę ir nuosavą skausmą. “Ajerų“ dalyje pagal Ivaškievičių Marta kenčia prie ištraukto iš vandens mirusio vaikino kūno. Tai sukrečianti scena. Ar Janda ją vaidina, ar išmeta iš savęs savo pačios kančią?

“Nežinau, kaip galėjau tą vakarą išeiti į sceną“,- sako savo monologe. Tada ji tikrai vaidino “Dieviškojoje“.

Didįjį pasakojimą apie meno esmę pabrėžia net dialogai ir aktorių vaidybos stilius Ivaškievičiaus ekranizacijoje. Truputį  teatrališkas, sąmoningai nukreipiantis konvencionalių įsivaizdavimų linkme. Bet  ta apgaulingai statiška forma slepia tikrą nevilties šauksmą.

Andžejus Vajda sukūrė  filmą universalų. Ir tuo pat metu labai lenkišką. Jame yra keletas delikačių signalų, kuriuos pagaus tik  žiūrovas, augęs prie Vislos  (t.y., Lenkijoje- vert.past.) . Kaip sąryšis su inteligentijos tradicija, kai, kalbėdama apie sūnų mirtį, Marta atsidūsta: “Turėjo eiti į sukilimą. Taip juos išauklėjome“. Kaip melodija iš “Atsisveikinimų“ , pagal kurią jaunimas šoka miestelio pasilinksminime. (Turimas omenyje šis 1958 m. filmas, daina, kurios melodiją žino kiekvienas lenkas: “Pameni, buvo ruduo?“– vert.past). Kaip nepakartojamo grožio Vislos vandenys, kurie lieka, nors aplink viskas keičiasi.

“Ajerai“ yra kūrinys tirštas, preciziškas, jame kiekviena scena reikšminga. Tai neįprastas eksperimentavimas filmo forma. Bet visų pirma tai didžiulis Kristinos Jandos triumfas. Prieš trisdešimt su viršum metų Andžejus Vajda padarė iš jos žvaigždę, pasiūlydamas jai vaidmenį “Žmoguje iš marmuro“. Šiandien  ji grąžino skolą. Šis filmas yra jos. Peržengia jame  intymumo ir saugumo ribą. Tai dėka jos “Ajerai“ yra dideliu kūriniu.

Naujasis Vajdos paveikslas ne visiems patiks. Bus priekaištaujama, kad režisierius neišnaudojo pilnai viso Ivaškievičiaus apsakymo gilumo. Tačiau tai nėra paprasta ekranizacija. Tai kūrinys, žengiantis už literatūros rėmų.

Išėjo jau visiems laikams XX amžiaus meistrai- Fellini, Visconti, Antonioni, Bergman. Andrzej Wajda yra vienas iš paskutiniųjų, kurie  dar kuria. “Ajerais“ įrodė, kad nenori būti meistru, pastatytu ant paminklo pjedestalo, kad vis dar sugeba žiūrovą nustebinti.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s