Klausimas: ar įmanoma protingai kritikuoti tai, ko nėra?

Ji mane pavadino “intelekto nesužalotu veidu“.

Nes ir aš burbėjau apie laužus, chlorkalkes ir spygliuotą vielą.

Gražina Sviderskytė.

“Delfi.lt komentuotojas Kumpis: „Man tokios žiniasklaidos kokia yra dabar nereikia. Gali visai uždrausti.“ Filosofas A. Šliogeris: „Pažaboti šitą prakeiktą žiniasklaidą, prakeiktą televiziją!“ Premjeras A. Kubilius: „Aš naktimis miegu. Kodėl jūs naktimis transliuojate?“

Dėl daugelio dalykų Lietuvos žiniasklaida yra verta  rimtų priekaištų, čaižios kaip botagas kritikos. Bet jei kritiką suprantame kaip tyrimą, nagrinėjimą, aptarimą, vertinimą, tai jos nėra. Patyčios ar keiksmai rodo neišmanymą ar neįgalumą. Šitaip geriausiu atveju galima prisišaukti intelekto nesužalotų veidų redakcijų langams daužyti. Ko šitaip galima pasiekti? Jau matėme per riaušes prie Seimo: nieko. Taigi šitaip reiškiamas rūpestis yra veidmainiškas.“

Ji pasigenda “tyrimo, nagrinėjimo, aptarimo, vertinimo“. Aukštasis mokslas. Tirti, nagrinėti, aptarinėti, vertinti dalykus, kurie NEEGZISTUOJA. Reiškinį, kurio nėra gamtoje.

Dvasininkai tokius dalykus gerai sugeba. Ir mokslininkai. Tik naudos iš to…

Na, nesakau. Kartais būna ir nauda. Dvasininkai ką nors sudegina. Mokslininkai kartais sukuria kokią naują bombą.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-05-28-grazina-sviderskyte-lietuva-gali-pralosti-ziniasklaida/45499

Šiaip jau ta ponia man atrodo visaip simpatiška, todėl smalsu yra paspėlioti, ko ji siekia. Jau prieš tai skaitytame jos straipsnyje , pamenu, suintrigavo žodžiai:

“Grįžau į Lietuvą su veiklos planu ir… apstulbau: anapus Atlanto jis atrodė savaime aiškus, o šiapus susijaukė. Svetur subrandintas ir namo pargabentas, jis atrodo kaip tas Džeinės projektas: kai garu švokščiantis mechaninis miškakirtys užkriokė, rusų mužikai puolė bėgti. Jis – kitoks, svetimas, baugus. Jam čia ne vieta.“

Dabar gi vėl- kritikuoja, tvarką daro. Gal nori iš kurio nors ramiai sėdinčio kėdutę paveržt? Mums negaila būtų, aišku, tik sėkmės palinkėtumėm. Ypač kai kurios kėdės mums atrodo… tik sudeginimui laužuose tinkamos…  😛

Bet, turbūt, ne. Ji  tik rašo mokslinius straipsnius. Apie okultinius dalykus. Apie tai, kas gamtoje neegzistuoja, bet gali būt svajonėse. Vienuolių portalui.

Reklama

6 komentarai apie “Klausimas: ar įmanoma protingai kritikuoti tai, ko nėra?

  1. Man rodos, kad jau vienas čia kadais komentavęs asmuo turėjo Tau išaiškinti, kad žiniasklaidą tirti, analizuoti ir kritikuoti gali tik PROFESIONALAI. Tai ir iliustruoja pateiktoji citata: kritikuoja delfio komentatoriai, Šliogeris, Kubilius… Ką jie išmano, juk ne profesionalai.

  2. O profesionalai neturi kada užsiiminėti savianalize, jiems DIRBTI reikia.
    Štai, viena profesionalė savo bloge skundžiasi, aimanuoja:

    “jei atvirai, vis pagalvoju, kad gal jau geriau būčiau bedarbė. ….
    Pavyzdžiui, šiandien supratau, kad netikėtai sau pačiai ėmiau rašyti beveik vien tik kriminalus. O juk kažkada svajojau būti kultūros žurnalistė (pirmosios praktikos pirmąją dieną tą iškilmingai pareiškiau redakcijos, kurioje praktikavausi, redaktoriui). Dėl to, kad dieną pradedu ir užbaigiu naujienomis apie lavonus ir panašius “gražius” dalykus, dar nevirkaučiau. Blogiausia, kad beveik neturiu laisvo laiko. …. visi planai eina po velnių, kai nukrita kokia “naujiena” (dažniausiai tie patys “geri” kriminalai). Tuomet, nepaisant to, ką veikiu, kur esu ir ką planavau, lekiu domėtis tuo “įvykiu”.
    …juokingai skamba žmonių kalbos, kad “jums faina, galit daug kur nemokamai patekti, į renginius nueiti”. Kokius renginius, žmonės! Aš NIEKUR nenueinu, tik ten, kur reikia dėl darbo.“

    Darbas sunkus, bet užtai nemokamai galima iki soties lavonų prisižiūrėti. …

    ( http://zurzaila.blogas.lt/bedarbyste-ar-persidirbimas-940.html )

  3. “Šiaip jau ta ponia man atrodo visaip simpatiška“

    Man irgi. O dabar atrodo dar simpatiškesnė.

    Šiuo atveju visiškai jai pritariu.

    Parašyti skambų, bet nulinį “Reiškinį, kurio nėra gamtoje“ ar čia, savo urve, išnarstyti mažiausiai blogą iš nepakankamai gerų straipsnių po žodį, nurodyti klaidas, pateikti siūlymus ir viešai nusiųsti nuorodą autoriui — ką vis tik renkiesi?

  4. Ar verta narstyti straipsnį, kuriame nėra nė vieno normaliai suformuluoto pasiūlymo, o tik padejavimai a la “Lietuvos žiniasklaida kankinamai lėtai, bet užtikrintai išleidinėja dvasią“, “Žinoma, šalyje prastas švietimas ir pašlijusi psichinė sveikata“, “LTV tapo ranka pasiekiama PBK. Vidinis išglebimas ir politikų apynasris padarė savo“. Iš čia išpešu tik vieną ‘message’: politikai, duokit pinigų, nes ATAS: rusai ateina.

    Jau pradiniai p.Gražinos tikrai nerišlaus teksto žodžiai mane, reguliariai pasidominčia žiniasklaidos padėtimi, prajuokino:
    “Viešoje erdvėje žiniasklaidos tema – nyki, tuščia ir nuvalkiota. […] Viešumoje neišgirsi dalykiškos, taiklios ir veiksnios žiniasklaidos kritikos.“
    Ir padaroma baisioji išvada: Lietuvoje žiniasklaida tik kritikuojama, sorry, naikinama, ir tai daro visi: ir “komentarus internete pyškinantys visažiniai anonimai“ ir “unikalių galių šalyje turintys kultūros atstovai“, ir “realią valdžią turintys tautos atstovai“.
    Poniai Gražinai tikrai nepulsiu įrodinėti, kad tereiktų jai susirasti R.Sakadolskio pranešimus, straipsnius ir pokalbius, kad įsitikintų, jog profesionalios analizės ir pasiūlymų tikrai yra. Kodėl jų Lietuvoje nenori išgirsti tie patys PROFESIONALAI – klausimas, keliantis prielaidą, kad dar, matyt, neatsirado pas mus tikrų žiniasklaidos profesionalų.
    Pabaigai pacituosiu kai kurias Sakadolskio mintis, pamąstymui.

    “Jungtinėse Valstijose senokai ginčijamasi dėl verslo skverbimosi į žiniasklaidą. Skundžiamasi, jog į spaudą ir eterį taikosi verslininkai, mažai besidomintys žiniasklaida, bet nutuokiantys apie verslą. Siekdami pelno, jie iškraipo žiniasklaidos paskirtį, turinį, stengiasi ją pažaboti verslui. Vienas skverbimosi požymių laikoma per pastaruosius du dešimtmečius Amerikoje įsigalėjusi praktika redaktoriams išmokėti stambias premijas, siekiančias iki penktadalio metinio atlyginimo. Tai lyg ir nieko: daugelyje sričių premijos laikomos paskata geriau dirbti. Tačiau paprastai redaktoriams premijų dydis priklauso ne nuo to, ar gerai jie dirba, o nuo uždirbto bendrovės pelno.

    Galima ir šiuo atveju teigti, kas čia tokio – tai XXI amžiaus tikrovė: žiniasklaida – verslas, redaktorius yra ir vadybininkas, jis rūpinasi ir finansais, taigi jam išmokama premija kaip valdymo struktūros dalyviui. Patys redaktoriai pripažįsta apie trečdalį laiko skirią finansiniams, t.y. su žiniasklaidos verslu susijusiems klausimams, o ne žurnalistikos reikalams.

    Kita vertus, jeigu žiniasklaidos savininko pelnas diktuoja redaktoriaus uždarbį, pastarasis gali būti linkęs priimti sprendimus, kuriais pelnas bus didinamas informacijos sąskaita. Ir kaip būti tikram, kad jis taip nedaro?

    Štai būtent šis ginčas parodo, jog, nepaisant atstumų, istorinės patirties ir visuomenės skirtumų, žurnalistų problemos panašios visur. Amerikoje mastai kiti, premijos didesnės, bet tenykščiai iššūkiai mūsų profesijai nėra jau tokie skirtingi nuo to, ką patiriame čia, Lietuvoje.

    Visuomenės informavimo priemonių komercializacija pastebima visame pasaulyje. Jia laikoma pačiu didžiausiu moderniosios žiniasklaidos veiksniu ir svarbia visuomenės pasitikėjimo žiniasklaida mažėjimo priežastimi.“

    “Jeigu žiniasklaidą suvoktume kaip verslą, kuris privalo nešti pelną (o taip neišvengiamai yra), galima į tai žiūrėti iš kelių pusių. Viena vertus, galime teigti, kad žiniasklaida privalo pataikauti vartotojams, rašyti arba rodyti tik tai, kas populiaru, net jeigu prasilenkia su realybe ir pateikia užsakytos tikrovės vaizdą, nes tai neša pelną. Tačiau yra ir alternatyvus požiūris, kuris yra atėjęs netgi ne iš žurnalistų, o iš pramonininkų pasaulio. Jis teigia, jog būtent skaidrumas ir patikimumas didina pelną. Pritaikius šį principą žiniasklaidai, tampa akivaizdu, kad svarbiausia prekė yra ne sensacijos, bet būtent žmonių pasitikėjimas.“

    “Tiesa, dažniausiai apgailime esamą padėtį, liūdnai prognozuojame tamsų žiniasklaidos rytojų, kalbame ir rašome, lyg nebūtų išeities. Iš tiesų padėtis nėra tokia beviltiška. Sprendimas – sukurti tokį žiniasklaidos modelį, kuris traktuoja skaitytoją, klausytoją, žiūrovą kaip pilietį, ne kaip vartotoją-pirkėją. Modelį, kuriuo vadovaujantis atitinkamai elgiamasi su turiniu – atskiriami faktai nuo nuomonės, pateikiama nuomonių įvairovė, atsisakoma paslėptos reklamos. Tokiame modelyje, kur turtiniai interesai yra skaidrūs, saitai permatomi, visiems žinomi.

    Žinoma, šiandien galima daugiau užsidirbti skelbiant skandalą, smurtą ir seksą. Bet tai trumpalaikis požiūris. Tai požiūris verslininko, kuris išmano žurnalistiką, o ne žurnalisto, kuris išmano verslą. Tai bulvarinis požiūris – žiniasklaida yra verslas, o skaitytojas yra pirkėjas.“

  5. Šiandien. “Delfio“ skyrelis, kuris vadinasi “nuomonės“. Antraštės, pasakančios viską. Skaityti, kas viduje, nebūtina.

    R.Meškėnas. Kam geriau, kad Lietuva dar nebankrutavo?
    V.Žukauskas. Kas stumia Lietuvą į šešėlinę ekonomiką?
    K.Pocius. Kas yra tikrieji Lietuvos prievartautojai?

    “Neatmetama, kad“…

  6. Dar pora smagių ištraukų iš straipsniuko apie žurnalistus ir redakcijas:

    “praktikantė, paklausta, apie ką galėtų ir norėtų rašyti, atsakė: apie kultūrą. Nusiuntėme ją į ūkininkų turgelį rašyti apie žemės ūkio kultūras. Grįžo dvidešimtmetė kaip iš maratono – akys apvalios ir pilnos siaubo, rankos dreba. Nulėkė pas redaktorių – ir ką jinai turėtų parašyti?! Jei ten tik – bulvės, morkos, salotos ir kitoks derlius.

    Redaktorius, pusvalandį instruktavęs jaunąją kolegę, į ką ši turėtų atkreipti dėmesį ir ko klausti, kitą pusę valandos ją ramino – ir kultūringiems žmonėms reikia vitaminų bei ekologiškų produktų.“

    “Kai viešnios atnešė pirmuosius rašinius, redaktorius nesumojo, už ko pirmiau griebtis – už galvos ar už krūtinės ląstos – tokie smagūs tekstai pasitaikė.

    Po valandėlės apėjęs aplink redakciją mūsų vyriausiasis sustojo pasiguosti: „Žinai, Jadze, vieno dalyko aš tikrai nesuprantu ir jau, matyt, nebesuprasiu: kaip gali žurnalistiką studijuoti žmonės, kurie aprašo viską, ką mato, ir rašo taip, kaip girdi…“ “

    http://www.mediaforumas.lt/index.php?s=395&m=12

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s