Markas Zingeris

Iš romano, kuris vadinasi “Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius

Knygutė sena, išleista dar praeitam šimtmety, bet aš tik dabar ją susigalvojau perskaityt. Ir, žynoce, visai neblogai man ji einasi. Reiks, turbūt, paskui pažiūrėti to Zingerio ir naujesnes. ..

Ernestas Dūda, sumaišęs duris, patenka pas damų siuvėją

O dabar personažas, kurio geranoriškas gestas pradėjo šią knygą, kuomet jis pardavė Pasakotojo tėvams fortepijoną. Laikinosios Ernestas Dūda! Buvo nedidelis ir žvitrus, su barzdele, kurią užsiželdino, nusižiūrėjęs žurnale į Richardą Vagnerį- Tarnavo armijoj savanoriu, kur mieliausia širdžiai jam buvo šaudyt ne į lenkus, o į eglių šiškas. Atvykęs iš vieno bažnytkaimio, kur vargamistra jį išmokė vargonuoti, o provizorius ir klebonas buvo vieninteliai operos mylėtojai, Dūda Menapolyje stebėtinai greit pasijuto Europos centre. Buvo tautiškų pažiūrų, betgi prieš Vakarų šarmą atsilaikyt negalėjo. Jame jau buvo užmaišyta nostalgija, troško atitrūkti nuo to pastelinio spalvų derinio, kuriame nuskandinami genijai bei beglobiai kačiukai. Įsitaisė mundštuką, š i k a r n ą švarką ir tirolietišką skrybėlę. Tirolietišką skrybėlę jis, beje, parsivežė iš Austrijos, kur studijavo harmonijos pagrindus ir netgi dzingčiojo, o tai dažnokai minėjo, paauksuotu trikampiu garsiojo Richardo Strauso orkestre.
Apskritai Menapolis, kuriam giedu šią giesmę, priklausė Vakarams geografiškai, Rytams politiškai ir kaip tik todėl, anų laikų žodžiais tariant, buvo kultūriškai neapsisprendęs. Jo pirmosios gramatikos buvo parašytos vokiečių, pirmosios kelnės buvo išrastos prancūzų, didžiausias bokštas buvo nukopijuotas Pizoje, mažiausias kiemukas – parsivežtas savininko žmonos kaprizų dėžutėj iš Kaprio. Visa tai buvo su vietiniais užraitymais, kuriuos Menapolio nacionalistai kaip tik ir laikė didžiausia vertybe, dėl kurios galvą padėtų. Tačiau kaip nėra nacionalinių ūsų, o yra tik taukuoti, taip nėra ir tautinių miestų, nebent vietoj baroko tose vietovėse regėtume bunkerį ir baraką. Net ir tautiniai patiekalai, kuriais prieš miegą čia visados yra prikemšamas kiekvienas keleivis, puoląs į svetingą glėbį vietiniams papročiams, buvo nukopijuoti nuo vokiečių skraidymo aparatų ir vadinosi cepelinais. Paryžiaus gurmanams priminsiu, kad jie būna prifarširuoti kiauliena ir po jų skraidymas te-įmanomas sapnuose, griežiant dantim ir aikčiojant, nes čia regi save šaunant tiesiog į dausas, čia tau prasiveria pragaro pragarmės – netgi ir su velniškais fejerverkais. Nacionaliniams autoriams tirpstant iš pasitenkinimo, jie yra aprašyti kone visuose „Menapolis in your pocket“.

Tačiau kaip tik tai ir buvo vietinė įdomybė, tas naivuoliškas rimtumas, kuriuo gelbstintis buvo šiame miglotame paribio ruože virškinamos pasaulio tiesos, mados ir stiliai. Šaipytis iš visuomenės dievų tame krašte buvo leidžiama tik velniams, kuriuos, tautos pagrindams klibant, vietos meistrai puldavo drožinėti, inteligentai – kolekcionuoti.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s