Ir vėl apie Pilsudskį


W tej willi wypoczywał marszałek Piłsudski. Zobacz pocztówkę


Druskininkų valdžiai tik užsiminus apie galimybę kokio nors akmens ar lentutės mylimam maršalo kurorte, kilo baisi pasipiktinimo audra. Straipsniuose ir komentaruose rėkaujama apie paminklus Stalinui, Hitleriui ir pan. Na, nieko naujo. Tas ne lietuvys, kurs neskelbia amžinos neapykantos žydams, lenkams ir maskoliams. Tautinio nepilnavertiškumo kompleksai gyvi ir vis dar uoliai kurstomi.

Tai ryšium su tuo išsitraukiau perskaityti porą senų straipsnių. ...


Vietoj namų oloj erelio gūžtą pasirinkęs

2002-01-05
Prof. hab. med. dr. Povilas Čibiras, Vilnius
Mintys Juzefo Pilsudskio 130-ųjų gimimo metinių proga

Tarp daugelio Vilniaus įžymybių istorine, turistų gausiai lankoma vieta tapo 1936 metais prie senųjų Rasų kapinių pastatytas Motinos ir Sūnaus širdies mauzoliejus. Jame palaidota Lenkijos nepriklausomybės didvyrio, maršalo Juzefo Pilsudskio širdis šalia jo motinos Marijos iš Bilevičių palaikų. Tai įdomus ir labai simboliškas kapas tarp žuvusių kovose dėl Vilniaus lenkų karių.

Šie kapai mums, lietuviams, nemaloniai primena tuos nelemtus 1920-uosius, kai netekome sostinės Vilniaus. Todėl vieni pro juos praeiname pasipiktinę kaip įsibrovusiu svetimkūniu, kiti, nežinantys istorijos, – visai abejingi. Retai kas prisimena Maršalo asmenybę ir labai komplikuotą, o nūnai skirtingai nušviečiamą ano meto istoriją. Nedaugelis susimąsto ir pažvelgia iš dabarties pozicijų. Laikai jau kiti, esame laisvoje sostinėje. Nenuostabu, ilgą sovietmetį mūsų nepriklausomybės istorija buvo draudžiama, ir lietuvių – lenkų santykiai kaip ir liko neišspręsta valstybinis konfliktas, kaip neliestinas tabu, pridengtas tariamos proletarinės tautų draugystės skraiste. Dabar tenka aiškintis tai, kas buvo svetimųjų nutylima, iškraipoma ir kas tik psichologiškai suvokiama.

Pirmiausiai mėginkime iššifruoti mįslingą antkapio epigramą. Ką joje velionis apie save yra pasakęs:


Tu žinai, kad išdidūs nelaimėj negali

Kitų pėdomis eiti tuo pačiu keliu

MOTINA

ir

SŪNAUS ŠIRDIS

Kas pasirinkti galėdamas, vietoj namų

Oloj erelio gūžtą pasirinko, temoka

Miegot, kai rausta vyzdžiai nuo griausmų

Ir pušų ošime girdėt dejavimai šėtonų

Taip gyvenau
(vertimas autoriaus – red. past.)
Ir mokėdamas lenkų kalbą ne iš karto suvokiau šios epigramos prasmę. Neaišku, kas tie šėtonai ir ko jie dejavo? Neteko skaityti jokių komentarų, o jie čia reikalingi. Tai labai svarbus velionio dramatiško gyvenimo akcentas. Kad jį suprastum, reikia kiek žinoti istorijos.

Motina Marija iš Bilevičių (1842-1884), turtingos sulenkėjusių bajorų giminės, likusi vienturtė, tekėdama už pusbrolio įnešė kraičio Tenėnų, Adamavo (Tauragės aps.), Sugintų (Molėtų raj.) dvarus bei Zalavą (Švenčionių aps.), paveldėtą iš senelio, iš viso daugiau kaip 8000 ha. Ji buvo tikra motina didvyrė – pasiaukojo šeimai, pagimdė 12 vaikų (paskutinieji dvynukai mirė kūdikystėje), laibai rūpinosi vaikų auklėjimu, laikė prancūzų ir vokiečių kalbų mokytojus. Ypač mylėjo savo Zosiuką (Juozuką) ir jam įdiegė tėvynės meilės, sukilėlių dvasios bei giminės išgyventų nuo caro valdžios nuoskaudų. Mirė ji 42 metų ir buvo palaidota Sugintuose, Molėtų raj.

Jaunasis Juzefas savo motiną prisimindavo su didele meile ir pagarba. Iš jos esą paveldėjęs charakterį, o iš tėvo – protą.

Pasak S. Giedgaudo, Marija, Juzefo motina, buvusi labai jautri, geros širdies, kilnių idealų. H. Sinkevičiaus „Tvano“ (Potop) apysakos herojės prototipas. Rašytojas ją pažinojęs asmeniškai.

***

Apie Motinos Marijos protėvius, seną nuo XVI a. žinomą Žemaitijos bajorų Bilevičių giminę, Mykolas Biržiška savo knygoje „Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos“ K. 1938. p. 84 ir „Lietuviškojoje enciklopedijoje“ T. III rašo: „XVIII-XIX a. vieni Bilevičiais virtę, o kiti Biliūnais prisipažįsta, dar davę Stankevičių atskalą. XVI-XVIII a. Rietavo, Dirvėnų, Beržėnų, Ariogalos, Šeduvos ir kt. tėvūnai, stalininkai, pastalininkai, seniūnai, pakamariai ir kt. XVII-XIX a. Raseinių, Šiaulių bajorų teismų teisėjai ir pirmininkai. Dažnai Bilevičiai giminiavosi su Ginetomis – Pilsudskiais. 1850 metais Bilevičių dvaras Bilevičiai atiteko Pilsudskiams. Bilevičius Jurgis, Martyno sūnus, prūsų kunigaikščio prašomas 1546 m. nusiuntė į Karaliaučiaus universitetą daug žemaičių, tarp jų Joną Šuką, Stanislovą Mrizą, Joną Adomą, Stanislovą Hablitą, Jokūbą Vilimavičių ir kt. Pranas Bilevičius (1820-1870), Raseinių bajorų teismo pirmininkas, M. Valančiaus mokinys, dar prieš panaikinant baudžiavą daugelį savo baudžiauninkų pats atleido nuo baudžiavos ir davė jiems žemės. 1863 m. Vilniaus gen. gubernatoriaus Nazimovo įsakymu kalintas Daugpilio tvirtovėje ir ištremtas į Penzos guberniją.

Ipolitas Bilevičius (1822-1901), Lietuvos rašytojas lenkų kalba, jis Kaune 1861 m. dalyvavo pietuose, kur poetas Liudvikas Kondratavičius Syrokomlė pasakė savo garsiąją kalbą broliams lietuviams. Ipolitas Bilevičius vertė į lenkų kalbą Lafonteno pasakėčias, į prancūzų – Adomo Mickevičiaus kūrinius. Vedęs Eleną Daugirdaitę, susilaukė keturių dukterų, viena vėliau ištekėjo už dvarininko Stanislovo Narutavičiaus, 1918, vasario 16, Nepriklausomybės akto signataro, Lenkijos pirmojo prezidento Gabrieliaus Narutavičiaus brolio. Jonas Bilevičius išspausdino atsiminimus iš Žemaičių krašto, Grigas Bilevičius 1863 metų sukilimo dalyvis“.

Juzefo Pilsudskio senelis iš motinos pusės – Tadas Bilevičius, Telšių apskrities dvarininkas, didžiuodavęsis savo garbinga gimine ir labai užpykęs ant rašytojo Henriko Sinkevičiaus, kuris nepakankamai pagarbiai atsiliepęs apie Bilevičių giminę – esą joje nebuvę senatorių… Senelis parašęs repliką į Varšuvos „Slovo“ laikraštį, išvardydamas savo giminės Žemaitijos kašelionų, starostų (seniūnų), teisėjų ir koligatų.

***

Apie maršalą Juzefą Pilsudskį plačiau esu rašęs straipsnyje „Vilnius po maršalo skeptru“ (1990m. „Švyturys“, Nr. 1 ir „Voruta“ 1995 m. Nr. 34-36). Prisiminsiu tik trumpai.

Juzefas Pilsudskis (1867-1935), kilęs iš senos Lietuvos sulenkėjusios bajorų giminės. Kaip rodo jo pavardė, jo protėvis greičiausiai buvo pilies teisėjas (sūdžia). Etnografė C. Boduen de Kurtenė pabrėžia, kas J. P. buvo iš kraujo ir kaulo lietuvis, sąžiningai pažinojęs savo giminės geneologiją. „Girdi, – Giniot nuo vieno 47 Lietuvos ponų ir bajorų, paminėtų Horodlės unijos 413 metų akte“. Pažymėtina, kad šį pavardės priešdėlį J. Pilsudskis vartojo tik savo veiklos pradžioje, kol kovojo dėl unijos atgaivinimo arba federacijos su Lietuva.

Jo tėvas iš Žemaitijos, pažangus agronomas, stengėsi moderninti ūkį ir smulkiąją pramonę (malūną, karšyklą, spirito, terpentino varyklą), įgijo daug mašinų, įsiskolino, be to, gaisrai privedė prie bankroto, visus dvarus prarado. Iš varžytinių Tenėnų ir Adamavo dvarus įgijo caro valdžios premjeras garsusis Stolypinas. Dvarai atiteko svetimiesiems, nusipelniusiems caro valdžiai, o buvę šeimininkai liko benamiai. Tai lėmė Juzefo likimą, jis tapo revoliuciniu kovotoju. Dėl to buvo pašalintas iš Charkovo universiteto medicinos pirmojo kurso. Liko savamokslis.

S. Giedgaudas, gyvenęs Kaune, išleido J Pilsudskio senelės įdomius atsiminimus apie senelio valdas Krakes, Pašušvį, Pajieslį Kėdainių apskrityje, senelio ir jo giminės kapus (S. Giedgowd, Wspomnienia zwązaze z mogilą w Krakaw. 1936).

Pilsudskių ir Bilevičių giminės savo šaknimis ir šakomis taip buvo susipynusios, jog Juzefas sakydavęs, jis motinai pusbrolis, tėvui anūkas, o pats sau dėdė

J. Pilsudskis nuėjo sunkų ir vingiuotą gyvenimo kelią nuo gimtojo Zlavo dvaro Švenčionių apskrityje kaip įtariamas sąmokslininkų prieš carą Aleksandrą III bendrininkas, per kalėjimus ir Sibiro tremtį iki lenkų legionininkų organizatoriaus, komendanto, atgimusios Lenkijos kariuomenės vyriausiojo vado, pirmojo maršalo. Jis remiamas Vakarų valstybių Santarvės (Antantės), sulaikė ir atbloškė nuo Vyslos Raudonąją armiją. Apgaubtas nugalėtojo, tautos didvyrio aureole, tapo nepriklausomos Lenkijos valstybės galva. Į valdžią jis atėjo kaip socialistų partijos (PPS) vadas.

Žinomas Vilnietis pedagogas istorikas Vincas Martikėnas man priminė pirmąjį J. Giniot – Pilsudskio portretą, kabojusį Daugėliškio valsčiaus raštinėje su jo pasirašytu eilėraščiu: (lietuviškai:) Eina nauji laikai, po vėliava jų rungsis darbas, Kaip anksčiau rungėsi geležis, Kaip anksčiau rungėsi kraujas (vertė P. Č.)

Iš pradžių savo bendražygių legionininkų ir lenkų visuomenės gerbėjų maršalas buvo dievinamas ir laikomas tautos išlaisvintoju, ilgai lauktu mesijumi, kurį išpranašavo poetas A. Mickevičius „Vėlinių“ III dalyje, kunigo Petro vizijoje (5scena): „tas didvyris iš svetimos motinos“.

Maršalas buvo pilnas didelių politinių užmojų. Lenkams imponavo jo didžiavalstybinės aspiracijos atkurti Lenkiją federacijoje su Lietuva, Baltarusija, Ukraina (nuo jūros iki jūros), plačiau prasimušti per Lietuvą iki Klaipėdos uosto. Tačiau lenkai kartu ir bijojo „kietojo lietuvio“ valdžios. Jam buvo nesvetimos žmogiškos aistros: išdidumas iki visagalybės, didelės ambicijos, valdžios ir garbės troškimas iki asmenybės kulto, keršto troškimas politiniams priešams, kariškos diktatūros valdymo formos. Jam teko viešpatauti tarp dviejų didžiųjų kaimyninių valstybių, kuriose brendo raudonasis ir rudasis fašizmas. Ten viešpatavo diktatoriai. Iš pat pradžių jo vidaus politika prasidėjo dramatiškai. Kodėl?

Kodėl Lenkijos dešiniosios partijos maršalo nemėgo?

Tik po jo mirties ir vėliau, po 1939 metais pralaimėto karo, imta atvirai kaltinti pilsudskininkus ir jų valdžią, atvedusią į valstybės žlugimą. Tarp daugybės piktų straipsnių dešiniųjų spaudoje išsiskyrė Boleslovo Niemčiko slapyvardžiu pasirašyta didoka brošiūra „Rachunek sumienia“ (1940 v. (Sąžinės sąskaita). Iš jos turinio, pikto stiliaus ir daug kartų girdėtų epitetų atpažinome tikrąjį autorių, mūsų gimnazijos lenkų kalbos mokytoją T. Pilzą. Jis to ir neginčijo. Išplito „juodoji legenda“ apie Maršalą, kuri atspindi dviejų lenkų autorių D. ir T. Nalenčų knygoje „Josef Pilsudski – legendy i fakty“ W., 1986, išversta į lietuvių kalbą, Vilnius, „Mintis“, 1991.

Lenkijos dešiniosios partijos ypač tautininkai endekai (Narodowa demokracija, sutrumpintai ND) ir krikščionys demokratai chendekai (Chrzescianska demokracija, ChD) pasižymėjo dideliu šovinizmu ir nepakantumu svetimšaliams (ksenofobija), J. Pilsudskio nemėgo už tai, kad jis svetimos kilmės ir netikras lenkas, nė lašo neturintis lenkiško kraujo, nei iš tėvo, nei iš motinos pusės. Jis esąs ne katalikas, o du kartus evangelikas – jo protėviai XVI a. rėmė evangelikų pradininką Abraomą Kulvietį, kuris užveisė Lietuvoje protestantizmą.Tai istorinė tiesa, bet pats Juzefas tapo evangeliku ne iš religinių įsitikinimų, bet po vedybų. Pirmą kartą jis vedė išsiskyrusią moterį, o antrą kartą pats buvo išsiskyręs. Būdamas valstybės galva, jis turėjo 3 metus gyventi Belvederio rūmuose atskirai nuo žmonos, su dviem dukterimis, kol gyveno pirmoji žmona. Tai davė pagrindą visokioms apkalboms ir šmeižtui, kaltinamas amoralumu.

Be to jis buvo socialdemokratų lyderis (PPS), o jaunystėje net marksistas. Jis – „kietas lietuvis“, diktatorius, 1926 m. gegužės mėn. kruvinu būdu užgrobęs valdžią ir žiauriai susidorojęs su opozicija. Jis grubiai įžeidžiąs lenkų tautinę ambiciją – valstybės prezidentu ir aukštais pareigūnais skiria ne tik lenkus, o sulenkėjusius lietuvius. – G. Narutavičių, švenčioniškį K. Skirmutą, ašmenietį L. Želigovskį. Tai bene svarbiausi priekaištai. Ir dar jis remiąs žydus, viešai ir Seime šmeižiąs lenkų tautą, įžeidinėjęs tautinę ambiciją… Taip buvo. Tačiau ne visi priekaištai laikyti mirtina nuodėme. Galime įsivaizduoti, kokie skaudūs tokie priekaištai buvo ambicingam Lietuvos lenkui, visa siela atsidavusiam Lenkijai.

Gerai mename 1926 metais Maršalo įvykdytą valdžios perversmą ir aštrias politines kovas su opozicija, kai 1928 m. jo įsakymu buvo suimta apie 50 opozicijos Seimo atstovų bei senatorių ir pasiųsta į Bresto prie Bugo tvirtovę. Taigi buvo už ką pykti ant žiauraus valdovo. Iš to kilo anekdotas, kad Lenkijos valdžios hierarchija tokia: prezidentas, virš jo Seimas, virš Seimo maršalas, virš Maršalo Dievas (Bog), (a nad Bugiem Brzesc) – suprask, Bresto tvirtovė prie Bresto upės yra aukščiausia Lenkijos valdžia.

Mes, Vilniečiai, mename apie jį anekdotus ir karikatūras. Jų būdavo daug bulvariniame laikraštyje „Wolna mysl iwolne žarty“. Čia pateikiame karikatūrų tik Maršalo asmeniško karikatūristo dailininko Z. Čermanskio iš jo spalvoto albumo „Marszalek Josef Pilsudski w 13 karykaturach“. Paris. (1931 išleista Paryžiuje su diplomato poeto J Lechonio komentarais).

Kas tie epigramoje paminėti šėtonai ir ko jie dejavo?

Pačiame J. Pilsudskio plano kūrimo ir valstybės reikalų tvarkymo įkarštyje atsitiko tragiškas įvykis, sukrėtęs Maršalo sąmonę ir visam laikui nulėmęs jo santykius su opozicija. Tai pirmojo Lenkijos prezidento, Maršalo svainio Gabrieliaus Narutavičiaus nužudymas 1922 m. gruodžio 16 d. antrą dieną po inauguracijos. Taip žiauriai buvo išreikšta opozicijos nepasitikėjimas „lietuvių valdžia“. Sučiuptas endekų pasamdytas žudikas Nieviadomskis pareiškė, kad ši kulka buvo skirta pačiam Maršalui. Tai labai skaudžiai įžeidė išdidųjį Maršalą.

G. Narutavičius (1865-1922) g. Brėvikiuose, Telšių aps., inžinierius, vandens jėgainių specialistas, Ciuricho politechnikos profesorius, 1920 metais Lenkijos viešųjų darbų ir užsienio reikalų ministras J. Pilsudskis jį laikė labai tinkamu ir doru, labai prašė sutikti būti prezidentu. Tai, pasak jo, labai garbingos, bet be valdžios pareigos. Ir šis po ilgų svyravimų sutiko.

Ši tragedija buvo ilgos politinės dramos pradžia. Giliai įžeistas ambicingasis Maršalas skaudžiai išgyveno moralinį smūgį, net jautė savo kaltę dėl svainio žūties. Atsisakė ir valdžios ir vyriausiojo kariuomenės vado pareigų ir atsisakė federacijos plano. Pasitraukęs į jam dovanoto Sulejuvko dvarą (netoli Varšuvos), trejus metus su šeima gyveno kaip politinis atsiskyrėlis, rašė atsiminimus ir piktus straipsnius apie dešiniąją opoziciją ir jos „šėtonišką“ veiklą. Jis niekada nepripažino savo politinės klaidos įpiršdamas Lenkijai prezidentu dorą patriotą Lietuvos lenką. Iš tikrųjų, ar maža Lenkijoje buvo į šį postą tinkamų nusipelniusių tikrų lenkų?

Tačiau dar didesnė politinė klaida buvo 1936 gegužės mėnesį. Po kruvino valdžios perversmo J. Pilsudskis ėmė tramdyti opoziciją, įvedė diktatūrą. Įsidėmėtini jo aforizmai: „Jėga be laisvės ir teisingumo yra tik smurtas ir tironija. Teisingumas ir laisvė be jėgos yra plepalai ir vaikiškumas“ (Pisma zbiorowe J. Pxt.) arba: „ Geriau vienam kitam Seime sulamdyti šonkaulius, negu išvesti į gatves pabūklus“.

Ir prasidėjo dejavimai šėtonų Seime ir spaudoje. Jiems atremti Maršalas paskyrė daug vietos savo raštuose, sukūrė daug piktų žodelių. Šėtonų jis nepamiršo ir mirdamas savo epigramoje.

Į galvą ateina poeto Vincento Polio eilės apie lietuvišką charakterį: „A Litwina kto zahaczy, to i w grobie nie przebaczy“ (O lietuvį kas įžeis, tai ir karste neatleis). Turbūt poetas teisus.

O kaip su lietuviais?

Nors su lietuviais kariavo „tiesa“, ne jis, o generolas L Želigovskis, tačiau lietuvių niekada nevadino šėtonais, laikėsi išdidžiai, ypač nepriklausomos Lietuvos atžvilgiu, neieškojo kompromiso. Svarbiausia, ignoravo augantį lietuvių tautinį atgimimą, netikėjo mūsų valdžios gebėjimu nepriklausomai, savarankiškai tvarkytis.

Tokia išdidi Maršalo laikysena nutolino jį nuo savo tautos kamieno.Net buvęs jo bendražygis Mykolas Rėmeris, jo numatytas Vidurinės Lietuvos vyriausybės premjeras, savo laiške, rašytame 1923 metais, J. Pilsudskį įspėjo, kad jis išgyvensiąs tą pačią dramą, kurią išgyvena visi sulenkėję Lietuvos bajorai: jie savo krašte nelietuviai, o Lenkijoje netikri lenkai. „Maršalo protingos ir giedros akys žvelgė iš po tankių, dabar jau istorinių, antakių, giliai įdubusios ir tiriančios pasaulį tarsi iš slėptuvės (J. Dąbrovski)“. Deja, tos akys nematė Basanavičiau „Aušros“, neskaitė Vinco Kudirkos ir Maironio „Jaunosios Lietuvos“. Jis nenorėjo matyti lietuvių tautinio atgimimo. Likimas lėmė, kad jis liko nuošalus nuo lietuvių studentų ir caro valdžios persekiojamas pasitraukė į Austrijos valdomą Lenkijos Galiciją,. Lvovą ir Krokuvą. Mūsų tautoje įsitvirtino neigiamas jo politikos ir asmenybės vertinimas, jis laikomas klastingu tautos atskalūnu. Jis atplėšė sostinę ir kėsinosi į Klaipėdos uostą, kad patenkintų Lenkijos ekonominius interesus.

Skaitydamas J. Pilsudskio raštus (Pisma zbriowe J Pilsudskiego, 10 tomų. W. 1937),tarp daugybės publicistinių straipsnių, karo žygių aprašymų ir valdžios dokumentų retai užtinki nuoširdų lietuviškos sąmonės protrūkį ar bočių šauksmą. Štai rašydamas apie 1892 m. Kražių skerdynes jis pabrėžia didelį žemaičių patriotizmą ir atkaklumą grumiantis su maskoliais, panašiai kaip 1863 metų sukilime. Šiltai ir pagarbiai žavisi Lietuvos didžiųjų kunigaikščių – Kęstučio, Jogailos ir Vytauto politika, net pasišovęs būti jos tęsėju, atkurti galingą federacinę valstybę nuo jūros iki jūros. Apie puikią Lietuvos sostinę su patosu kalba Vilniuje 1922 metais lenkų valdžios ir visuomenės aktyvui: „Brangus mylimas Vilniau, tave sostine padarė – reikia atvirai pasakyti –ne lenkiška renka, bet didžiosios pastangos lietuvių tautos, kad ji grūmėsi rūsčioje ir didžioje kovoje su visu ją supančiu pasauliu, neišskiriant nė Lenkijos. Nepaprasta valia pagoniškos Lietuvos didvyrių, kurie tada statė valstybę nuo jūros iki jūros, nuo garsiųjų Maskvos sienų iki drumstos Vyslos krantų, valia didžiųjų karžygių, didinga savo jaudinančia sandora Kęstučio ir Algirdo, taip pat didžiųjų istoriniuose ginčuose Vytauto ir Jogailos – iškėlė sienas, pastatė pamatus mūsų miesto, savos sostinės“ (D. Nalenč, T. Nalenčius „Juzefas Pilsudskis“ V. 1991, p. 248).

Kitoje vietoje, J. Pilsudskis savo raštuose pasisako, kad gimęs Lietuvoje ir jam ne tik Vilnius, Trakai, bet ir Telšiai, Panevėžys bei Ašmena artimesni negu Liublinas ir kiti Lenkijos miestai. Jis esąs natione Polonus gente Lituanus (lietuvių kilmės lenkas).

Tam tikras ir net drąsus politinis žygis buvo seniai išbrauktas iš Žečpospolitos 1794 metų gegužės 3 Konstitucijos Lietuvos vardo grąžinimas, sukuriant vidurinę Lietuvą su sostine Vilniumi. Jai buvo paskirtas Lenkijos ambasadorius M. Romanas, išleisti pašto ženklai su Vyčio herbu. Į tai nepalankiai žiūrėjo kai kurie lenkų politikai – įtarė antikonstitucinį lietuvių separatizmą. Nesusižavėjo ir lietuviai, nes tai laikė klastingu manevru – bandymu atkurti uniją su Lenkija. Visa tai turėjo įtakos ir taip jau įtemptiems santykiams su lenkais. Maršalas nemėgino jų švelninti, leido okupacinei valdžiai Vilniaus krašte savivaliauti, ypač šovinistiniams elementams, slopinti ir naikinti mūsų švietimą ir visuomenės kultūrinę veiklą, kolonizuoti kraštą. Jam, kaip lenkakalbiui, tie mūsų reikalai atrodė nesvarbūs. Kita vertus, Maršalas žinojo, kad ir būdamas diktatorius, kaip svetimšalis lietuvis Lenkijos visuomenėje neturėjo tvirtos paramos ir rėmėsi tik savo ištikimais legionininkais. Ir tarp jų atsirado jam priešiškų generolų kaip V. Sikorskis ir Šeptickis. Kartais jis pasijusdavo net opozicijos įkaitu, turėjo taikstytis su ja ir netrukdyti jai periferijoje engti tautines mažumas. Mus tik truputį pradžiugindavo, kai jis Seime uždėdavo jai apynasrį, nors aišku, ne už mūsų skriaudas. Kartais net juo gerėdavomės, kai ten jis, vadinamas mįslingu ir kietu lietuviu neprotestuodavo.

Vienintelei vilnietei visuomenės veikėjai Emilijai Vileišienei Maršalo durys visuomet buvo atviros. Šios geradarės jis ilgai nepamiršo, liko jai dėkingas už suteiktą prieglobstį nuo jį persekiojusios caro policijos, Ši filantropė sėkmingai rūpinosi kaliniais prašydavo malonės, amnestijos. Tačiau kai tik ji užsimindavusi spaudos ir mokyklų rūpesčius, Maršalas sakydavęs: „Kaltinkite Kauno valdžią, ji užsispyrusi, nenori normalių santykių“. Pone Maršale, tai dėl Vilniaus…- ji atsakydavusi.

Vilniaus byla, pasak Maršalo, – tai „psichinis mazgas“, jo didžiosios politikos būtinybė. Jis ją sprendė pagal savo strategijos doktriną, panaudodamas „staigaus užklupimo“ taktiką ir derybose – „įvykusio fakto argumentą“. Deja, praliejo brolių kraują.

Prigimtį nors ir su šakėmis nuvarytum, ji vis tiek sugrįš

Naturam expelles furca tamen usque recurret (Q. Horatius)

Ar jau visai nutrūkęs Maršalo dvasinis ryšys su savo gimtąja tauta? Pasvarstykime. Suprantama, dvilypiam lietuvių kilmės lenkui, karštam unijos šalininkui, atsidūrusiam Lenkijos valstybės aukščiausiame poste, netiko rodytis litvomanu, juolab toks jis ir nebuvo. Juk taip dažnai kildavo keblumų ginčuose su opozicija. Būdavo nepatogu jaustis savimi, tekdavo nuslėpti įgimtą sentimentą, meilę supriešintai savo tėvynei Lietuvai. Oponentai vis tiek jį laikė svetimu valdovu, lietuviu „iš kraujo ir kaulo“,be lenkiško kraujo. Šį faktą jam nuolat primindavo biografai. Jam reikėjo surasti lenkams politiškai priimtiną kalbos formą, ir jis, kaip romantikas, ją rado. Neminėdamas savo tėvynės Lietuvos vardo jis visur reiškė meilę gimtajam Vilniaus miestui. Tą miestą jis prijungė prie Lenkijos ir padarė ištikimu unijai. Poezijoje ši reiškinį pavadintum „pars pro toto“ – dalis vietoj visumos. Jis tikėjosi, kad panašiai prijungs ir visą respubliką. O lenkams teigiama, kad Vilnius – tautos didvyrio gimtinė, savotiška Meka, kurios joks lenkas neišsižadėsiąs. Vienų garbinamas, kitų nekenčiamas, Maršalas nepasitikėjo lenkais, sakydamas: „Jūs, lenkai, nesuprantate, jūs – nedėkinga tauta“ ir dar pikčiau. Jautė aplink save tuštumą, išgyveno vienatvę, net kartais Lenkijoje jautėsi svetimas nepritapęs. Pavargęs nuo politinių rietenų, atvažiuodavo pailsėti į Vilnių, Druskininkus ir Pikeliškes (jam dovanotą dvarą). Anksti ėmė senti, pasidarė irzlus, net grubus ir nevengė įžaidinėti savo oponentus, Seimo atstovus, ir juos represuoti.

Kartais nusivylimo momentais sakydavęs: „Viešpatie, kodėl davei man valdyti lenkus, kitur būčiau daug daugiau nuveikęs“. O kur kitur? Pagalvodavome, koks paradoksas! Mes čia, Vilniuje, persekiojami dėl lietuvybės ir kalbos, o jis ten, lenkų didvyris ir valdovas kentėjo dėl savo lietuviškos prigimties ir charakterio, dėl jam būdingo atkaklumo, valios tvirtumo, drąsos, ryžtingumo ir savarankiškumo.

***

Maršalo pasąmonėje glūdėjęs prislopintas bočių kompleksas, arba balsas, stipriau pasireiškė paskutiniu gyvenimo penkmečiu. Dėl didėjančios negalios jis anksti pradėjo mąstyti apie mirtį, rūpinosi amžinojo poilsio vieta ir pomirtiniu įsiamžinimu. Žinojo, kad jam, kaip valdovui, skirtas Vavelio panteonas. Tačiau jis, išdidus, patyręs nuoskaudų ir įžeidimų, pasirinko kitą kelią, prisiminė savo gimtąją Tėvynę ir pasielgė savaip. Savo tautos istorinei sostinei Vilniui jis atidavė savo įskaudintą širdį, kaip meilės simbolį, panašiai kaip anksčiau LDK seniūnas Kazimieras Pliateris 1808 metais geidęs atskirai palaidoti širdį Daugėliškio bažnyčioje ir Žemaičių J. A. Giedraitis 1838 – Giedraičių bažnyčioje (P. Čibiras, „Voruta“, 1994, Nr. 42).

Išdidus ir įsižeidęs Maršalas po mirties geidė ramesnės amžinojo poilsio vietos toliau nuo nerimstančios opozicijos „dejavimų“. Paskutinį kartą 1934 metais būdamas Vilniuje jis pareiškė: „Tegul mano išdidi širdis ilsėsis Vilniuje, prie mano išdidžios motinos kojų“ (J. Surwilo „Wilenskimi sladami J. Pilsudskiego“, V., 1992). Tai buvo jo testamentas. Jis, nenusižemindamas opozicijai, garbingai kaip didvyris atlikęs istorinę misiją, nusilenkė mylimai motinai, savo gimtam miestui. Jis išdidus, ne Henrikas IV ir Vilnius ne Kanosa (Canossa). O gal tai savotiška atgaila?

Vilniui ne tik širdį, bet ir smegenis

„Vilnius – mano gimtasis miestas, čia mano meilė čia mano mintys ir jausmai“, – tai Juzefo Pilsudskio dažnai kartojami žodžiai. Jis, kaip įsimylėjusi mergina, laisvalaikiu mėgo žaisti kortomis pasjansą, kuriam nereikia partnerio. Kiekvieno savo žygio sėkmę burdavo, prognozuodavo, tikrindavo. Taip rašė ano meto laikų spauda apie „paslaptingąjį ir mįslingąjį lietuvį“. Tiesa, jis turėjo painią meilės istoriją su dviem tragiškais įvykiais, sukėlusiais plepalų uraganą.

Jis, kaip buvęs medikas, ir šiek tiek ragavęs medicinos, domėjosi frenologijos mokslu apie žmogaus kaukolės formos ryšį su gabumais, o ypač domėjosi naujai atrandamais smegenų centrais. Jis tikėjo savo genialumu ir greičiausiai tikėjosi, kad jo smegenų jei ne dydis, tai bent struktūra turi būti ypatinga. Jau Vakaruose buvo prasidėję smegenų žievės struktūros tyrimai ir 1928 metais, jo viešpatavimo laikotarpiu, Varšuvoje buvo įsteigtas Lenkijos smegenų tyrimo institutas – po Berlyno ir Maskvos trečiasis Europoje. Jo iniciatyva 1934 m. jis buvo perkeltas į Vilnių kartu su smegenų architektonikos specialistu profesoriumi Maksimilijonu Roze (Rose) ir įkurdintas prie VU Neurologijos ir psichiatrijos katedros Vasaros g. 5, Psichiatrinės ligoninės atskirame korpuse, gerai aprūpintais nauja aparatūra, mikrotomais, mikroskopais ir fotolaboratorija. Profesorius M. Rozė buvo paskirtas instituto direktoriumi ir moksliniu vadovu. Smegenų tyrimo institutas tapo Medicinos fakulteto pasididžiavimu. Tada dar nežinojome, kodėl Vilniui tokia garbė. M. Roze žinion buvo paskirtas Kairėnų grafo Lapacinskio dvaras, kuriame jis įsteigė psichiniams ligoniams darbo koloniją. Joje su profesorium prie vaišių stalo turėjome įdomų pokalbį. Jis buvo euforijoje, pasišovęs psichiatriją išvesti iš miglų.

Primintina, kad tai ne pirmas Maršalo parodytas domesys Vilniaus universitetui. Po konflikto su opozicija 1923 m., jis pasitraukęs iš valdžios, visą savo pensiją 2 milijardus 400 milijonų markių (infliacija) paskyrė universitetui. Be to, jis rūpinosi Druskininkų kurortu tapusiu universiteto klinikų vasaros baze, teikė paramą kuriant gydomosios fizinės kultūros parką. Tuo tarpu, deja, į medicinos fakultetą buvo priimama tik po 1-2 lietuvius (numerus clausus). Visai nebuvo lituanistikos katedros, tik vienas kalbininkas prof. Janas Ofrembskis (Ofrębski) nagrinėjo tverečėnų tarmę.

Po Maršalo mirties 1935 m. gegužės mėn., jo smegenys buvo konservuotos ir atvežtos į institutą. Tuo metu buvau penktame medicinos kurse ir kartu su kitais aplankiau laboratoriją, mačiau smegenų preparatus ir nuotraukas, o po trejų metų pasirodė monografija prancūzų kalba „Mozg marszalka J Pilsudskiego“ I dalis. 1938. Mums buvo staigmena, kodėl ne vokiečių kalba, kuri anuomet vyravo medicinos moksle Europoje. Lėmė ne tiek senos simpatijos prancūzams, kiek tautiniai konfliktai ir teritorinės vokiečių pretenzijos Lenkijai. Šio veikalo pratarmėje rašoma: „Tai pirmasis atvejis, kada genialaus žmogaus smegenys atiduotos visapusiškai architektoniškai ištirti. Tai turi didelę svarbą mokslui apie individualias smegenų savybes ir psichinių savybių morfologiniam pagrindui pažinti. Jozefo Pilsudskio daug anksčiau prieš mirtį išreikštos valios įvykdymas yra nepaprastos mokslinės svarbos įvyks“.

Beje, šio fakto daugelis iki šiol nežino, ir net kai kurie rašę spaudoje klaidingai teigė, kad neva jo smegenys palaidotos Varšuvoje. Lenkų endekų spauda anuomet tas keistokas antras, net ištisus metus užtrukusias širdies laidotuves palaikė akibrokštu, ir todėl pasišaipė, jog Maršalas žengęs į Vavelį be širdies ir be smegenų, toks, koks buvo gyvendamas (Boleslaw Niemczyk „Rachunek sumienia“ 1940). Kardinolas Sapieha net nenorėjęs įsileisti, nuskambėjo „Kriptos skandalas“. Dabar Maršalo palaikai ilsisi Krokuvos Vavelio požemyje, šv. Leonardo kriptoje, šalia Jono III Sobieskio, vėliau perkelto į Sidabro Vartų kriptą.

***

Dar keletas žodžių apie ano meto medicinos garsenybę, profesorių M. Rozę (1883-1937), psichiatrą, psichoanalizės meistrą, didelį Z. Froido mokslo gerbėją.Tai buvo dar palyginti jaunas mokslininkas, puikios išvaizdos, geras oratorius ir pedagogas, jis ir Maršalo sveikatos konsultantas. Mes, jo studentai, į psichiatrijos paskaitas dažnai negalėdavome prasibrauti per auditoriją užplūdusią miesto publiką. Jo pakviesti iš Berlyno, paskaitė įdomią paskaitą ir pademonstravo filmą įžymūs mokslininkai O. Fogtas (Vogt) su žmona Celicija, abu smegenų architektonikos specialistai, jau Hitlerio pašalinti. Beje, O. Fogtas konsultavo ir Maskvoje tiriant V. Lenino smegenis. Prof. Rozė, panašiai kaip Maršalas, jautėsi kaip tikras lenkas – nei išvaizda, nei elgsena, nei kalba nepanašėjo į žydą, atrodė tikras arijas, šeimoje kalbėjo lenkiškai, o gal ir rašėsi Mozės tikėjimo lenku (jų Lenkijoje buvo Apie 3 proc.).

1937 metų rudenį,per tradicines studentų antisemitines riaušes jį ištiko širdies infarktas ir jis, būdamas 54 metų, staiga mirė. Tada supratome, kaip giliai įžeidęs universiteto Redaktoriaus įsakymas, nurodantis žydų tautybės studentams sėdėti kairėje auditorijos pusėje, kaip reikalavo maištaujantys endekai. Jo mirtis rodo, kad ir jis dar nebuvo praradęs dvasinio genetinio ryšio su savo tauta, panašiai kaip Maršalas. Ši situacija profesoriui buvo ypatingai dramatiška. Kaip jis gali skaityti auditorijoje, kurioje jo kraujo broliai vieningai susibūrė kairėje stovėdami prie tuščių suolų, dantis sukandę, protestuoja! Pabudo jo prigimtis – bočių šauksmas. Ar gali jis skaityti su įprasta emocija ir retorika, kai dešinėje pusėje susigrūdę sėdi įžūlūs endekai, visi kiti, neutralieji, ir žingeidi miesto publika. Jis pajuto, kad čia jau viešpatauja toji opozicija, kurią tik Maršalas galėjo sunkiai suvaldyti. Bet jo jau nebėra, tik jo smegenys laboratorijoje… Profesorius tų išpuolių negalėjo išgyventi, jo laukė dar didesni nemalonumai, mokslininkų laukė O. ir C. Fogtų likimas.

M. Rozė ir J. Pilsudskis – abu lenkų kultūros, bet ne lenkų kilmės fenomenai. Jie suartėjo bendrų mokslo idėjų vedami ir pakliuvo į nepalankių politinių srovių verpetą.

Dvilypės Maršalo asmenybės gyvenimo dramą lydėjo ne tik konfliktas su politine opozicija, bet ir vidinis konfliktas tarp lenkiškos sąmonės klasinių interesų ir lietuviškos prigimties, genetinio paveldo, skirtingo charakterio bei istorinės atminties. Jo valia, svarbiausioji palaikų dalis sugrįžo į savo namus, kurie mielesni už karaliau rūmus. Tokia yra žmogaus prigimtis, pasak Horacijaus, jos ir su šakėmis neišvarysi, ji vis tiek sugrįš.

Ekskursijų vadovams skirtoje literatūroje lenkų kalba yra teigiama, kad mauzoliejaus epigramos eilutės yra neva esančios Maršalo mėgiamo poeto, J. Slovackio poemų herojus, net minimi Beniovskio ir Vaclovo vardai. Ši versija klaidinga, nes tos eilės – ne citata ir ne parafrazė, o paties Maršalo sukurta, jo gyvenimą apibūdinanti metafora. Jis buvęs publicistas, jaunystėje rašęs eiles, o tapęs išdidžiu didvyriu nesinaudojo svetimomis mintimis. Tai, kad mėgo J. Slovackio poemas ir jos išugdę lenkišką patriotizmą, padėjusį kopti į „erelio gūžtą“, visai kitas dalykas. Manau teisus S. Pigonis, Stepono Batoro universiteto lenkų literatūros profesorius, kalbėjęs laidotuvių metu ir pabrėžęs, kad Juzefo herojaus prototipas yra A. Mickevičiaus Konradas natione Polonus gente Lithuanus. Jis – jo idėjų kūdikis, „jis – didvyris iš svetimos motinos“.

Maršalas tikrai turėjo lietuvišką prigimtį, atkaklų, užsispyrusį žemaitišką charakterį. Tai buvo jo „kupra“, kurios mėgino atsikratyti, bet negalėjo. Juk panašiai ir mūsų charakteris neleidžia mums pamiršti jo padarytos skriaudos mūsų tautai. O gal dabar laikysime tą skriaudą mažesne blogybe negu anuomet prievarta mums peršamą Lietuvos – Baltarusijos respubliką (Litbel SSR). Tik pasvarstykime, kas geriau ir kaip mes dabar atrodytume? Jei negailime mus engusios ir žlugusios imperijos, tai pripažinkime Juzefo Pilsudskio, Lietuvos žemės sūnaus, didvyrio, ėjusio dramatiškai išsilaisvinimo keliais, nuopelnus. Jis vienas iškiliausių XX a. karvedžių, politikų, diktatorių (J Skirius; K. 1997). Šį motinos ir sūnaus širdies mauzoliejų laikykime originaliu nesvetimu mūsų sostinės istorijos paminklu. Naujomis politinėmis sąlygomis jis galėtų ir turėtų padėti vienyti abi kaimynines tautas.

Voruta – 1998, saus. 10, nr. 2 (332)


Ir dar:

Juozas ar Juzefas Pilsudskis: lietuviǐ tautinio identiteto problema tarpukariu.

Lietuvos ir Lenkijos santykiai autoritarizmo sąlygomis

(Arūnas Gumuliauskas, Šiaulių universitetas.)

Advertisements

10 komentarų “Ir vėl apie Pilsudskį

  1. Lietuvos valstybę nuvedė į aklą šunkelį Basanavičius su Smetona. Vien dėl kalbinio-lingvistinio “tautinio grynumo” pasmerkė tautą atsisakyti savo istorinio ir kultūrinio paveldo, atsižegnoti nuo bajoriškų šaknų- pasmerkė amžinam valstietiškam provincialiam nepilnavertiškumui, tamsai, fobijoms.

    Galime ir juos apšaukti Lietuvos valstybės priešais.

  2. Lietuviai savais pripažįsta tik tikrus kaimiečius, juos garbina ir vadais vadina. Todėl Sniečkaus, Brazausko ir Grybauskaitės gerbėjų visada bus dauguma, o kiti bus vadinami Lietuvos priešais, mišrūnais ir prakeiktais inteligentais.

  3. Admin.:
    Komentatorei Vilnis įspėjimas ir papeikimas su įrašymu į asmens kortelę:
    -šiame tinklaraštyje pravardžiuoti Prezidentę
    kaimiete DRAUDŽIAMA.

  4. INFORMACIJA; Kokiu teisiniu pagrindu Jaltos konferencija atidavė paranoikui J.Stalinui visą Rytų Europą?Kokiu teisiniu pagrindu Prūsijos gyventojai,apie 1,5 milijono senių,vaikų 1944 m buvo masiškai išžudyti?Tai yra karo nusikaltimai,neturintys senaties termino.Taip ir Vilniaus okupacija,buvo J. Pilsudskio suderinta su Vokietija,mainais už Dancigo koridorių. Lenkija teisiog buvo “įspirta” į Lietuvą.J.Pilsudskis buvo Vokietijos slaptai angažuotas.J.Pilsudskio Lenkija leido vokiečiams realizuoti Dancigo koridoriaus idėją ,todėl J.Pilsudskis yra vienas iš niekingiausių Europos politikų,klastingai okupavęs Rytų Lietuvą,mainais atidavęs vokiečiams Lenkijos pajūrio sritis.
    Arvydas Damijonaitis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s