Įdomu, ar 2090 žmonės dar mokės skaityti?

Klausimas, kuris nėra labai svarbus nei reikšmingas. Tiesiog smalsu įsivaizduoti, kaip atrodys ateitis. Kuri mūsų, po teisybei, neliečia, nes joje mūsų nebebus.
Dalykai ir daiktai nueina į praeitį, išnyksta, netgi žodžiai praranda prasmę.
Pavyzdžiui.
Paklauskite Gūglio, ką reiškia žodis “skaitytuvai“.

(Nagi. Nepatingėkit, paklauskite, tai juk nesunku.)
Visokius dalykus. Tik ne tą daiktą, kuriuo mūsų jaunystės laikais naudojosi visos pardavėjos, buhalterės, sandėlininkai.
Tik aštuntame paveikslėlių puslapyje šiaip taip pavyko rasti paveikslėlį. Talpinu jį čia, bet neaiškinsiu smulkiai, kaip tas daiktas būdavo naudojamas. Tegu jaunimui lieka paslaptis.

Žinoma, kad nesvarbu. Daiktas nuėjo į praeitį, žodis liko jam nebereikalingas, galima tuo žodžiu dabar vadinti kitus daiktus. Gūglis tą ir daro, teisingai nurodydamas visokius tokius:

Tačiau aš norėjau pasamprotauti ne apie skaitytuvus. (Ir ne apie aritmometrą ir logaritminę liniuotę, nors apie  tuos daiktus man irgi dažnai knieti nostalgiškai paplepėti). O apie skaitymą.

Nes skaitymas, man atrodo, irgi jau pradeda likti praeities dalyku. Nueina po truputį, palieka sceną.

help writes: laaabai prasau pagalbos 😉 per si savaitgali turiu perskaityt Viktoro Hugo “Paryziaus katedra“, bet su laiku visai striuka.. Ieskojau audio knygos, nes tik ji mane isgelbetu, bet vis neradau.. jei kas galit, laaabai prasau, padekit ja surast.. ziauriai ziauriai reikia 😉 aciuuu :)“

Ne, aš žinau, kad ši panelė (kodėl man atrodo, kad tai panelė? turbūt, iš balso atpažįstu…) moka skaityti. Tikiu, kad ji ir tikras popierines knygas skaito. Kartais. Momentais, kada nevairuoja automobilio, minutėmis, kada neturi rankoje telefono. Kai nestriuka su laiku.

Dar vienas įdomus dalykas, kurį sužinojau tame audioknygų tinklapyje: dauguma įrašų, kuriais jie ten dalinasi, yra specialiai pagreitinti. Kaip tai skamba, negirdėjau, nes man jų nereikia (automobiliu nevažinėju, lėktuvais neskraidu, o kitos priežasties, dėl kurios man reiktų tokio “knygų skaitymo būdo“, šiuo metu dar  neįsivaizduoju. Gal kada nors, jeigu apaksiu). Bet supratau, kad, turbūt, pagreitintas “perskaitymas“ šiame amžiuje gali būti tikrai populiaresnis. Iš tikrųjų, ką ten ilgai terliotis su Žemaite ir Hugo, svarbu sužinoti esmę.

Patogu, žinoma: tu vairuoji, sėdi autobuse, eini gatve, ar valgai sriubą, o ta Žemaitė tau tuo metu pagreitintu būdu kraunasi į smegenis. Arba Prustas, Šliogeris, Donskova. Ir laiko negaišti, ir nauda.

Bet man kyla ir vienas papildomas įtarimas. Aš pats skaitau greičiau akimis, negu suvokiu tekstą  ausimis. O jie, jaunimas? Gal jiems skaitymas yra lėtesnis procesas, labiau varginantis? ir klausytis pagreitinto skaitymo yra tiesiog lengviau ir patogiau?

Po tokių pamąstymų atsiranda noras įsivaizduoti: ar aplamai tokia nesąmonė- skaitymas- išliks? Ar bus būtinas toks mokėjimas?

Oi, tik nepagalvokite, kad seniokiškai piktinuosi ar dūsauju. Man nesvarbu. Nemanau, kad tas dalykas- literatūra, rašliava visokia, knygos-  yra tokia šventa  karvė, be kurios žmonija prapultų. Juk apsieiname be skaitytuvų. Ar daugybos lentelę dar mokytojai priverčia mokinukus pirmoje klasėje atmintinai iškalt? Aš nežinau, gal dar. Bet nenustebčiau, jeigu ir nebelabai kas ją bemoka. Šiais laikais, kai kiekvienas nešiojasi telefoną su kalkuliatorium- kuriam galui mokėt skaičiuoti mintyse? Kalkuliatorius greitesnis ir tikslesnis.

Taip ir su skaitymu-rašymu. Buvo laikai, kai toks informacijos fiksavimo-perdavimo būdas buvo patogiausias. Bet jie nueina. Ir sunku nuginčyti argumentą, kurį kažkada perskaičiau vieno jauno žmogaus komentare: skaitymas žmogui nėra natūralus (įgimtas) informacijos priėmimo būdas. Natūralūs informacijos priėmimo būdai yra regėjimas ir klausa. Video ir audio. Ir informacija turi būti pateikiama vaizdais ir garsais.

O raštas buvo sugalvotas tik todėl, kad tuo metu žmonija neturėjo  būdų fiksuoti ir perteikti vaizdinės ir garsinės informacijos. Dabar tie būdai yra, ir kasdien tobulėja. Tai ar ateityje dar bus reikalingas raštas? Visos tos raidės, ilgi sakiniai su kableliais. Ir dar skirtingomis kalbomis. Ar tai būtina? Gal bus būtini skaičiai. Gal piktogramos kai kurioms sąvokoms pažymėti. Kaip kelio ženklai, kaip ženklas WC, kaip smailikai.

Na, kol kas man dar nevisai aišku, nevisai įsivaizduoju viską. Kažkas juk turės tas “audioknygas“ skaityti, kažkas privalės tiems filmams ir vaizdams scenarijus rašyti. Gaunasi, kad gal turės likti tokia profesija- mokėti raštą. Kažkiek siauro profilio specialistų, įvaldžiusių egzotiškus įgūdžius. Bet tai nereiškia, kad tie mokslai bus būtini visiems. Juk ir dabar ne kiekvienam būtina žinoti lotynų kalbą, chemijos formules, matematikos lygtis.

Dar kartą pasikartosiu nuobodžiai, bet tai svarbu: čia ne dūsavimas. Nemanau, kad žmonija be rašto ir knygų bus būtinai kvailesnė. Galbūt, mums šiandien gali taip atrodyti. Galbūt, mes Šekspyro laikų žmonėms irgi atrodytumėm velniškai primityvūs ir kvaili, nes nemokame pakinkyti arklio, užtaisyti muškietos, ir  nesugebame netgi rašyti žąsies plunksna. Bet mes turime lėktuvus, kompiuterius ir atomines bombas. O anie gal nemokės skaityti, bet sugebės dalykus, kurių mes dabar dar net neįsivaizduojam.

P.S. Atsiprašau už per ilgą tekstą. Parašiau tiems, kurie dar moka lengvai skaityti… 😉

Reklama

7 komentarai apie “Įdomu, ar 2090 žmonės dar mokės skaityti?

  1. Scenarijams rašyti tikrai nereiks raštą mokėti 🙂 Juk galima į diktofoną įkalbėti savo įsivaizdavimus, scena po scenos. Skaitmena leis, kur reikia pakoreguoti, įtrepti, kur reikia – išmesti kokį gabalą. Filmo statytojai išklauso ir verčia įkalbėtus vaizdinius į audio vaizdinius. Net dialogų įkalbėti nebereiks, nes kino menas irgi vystosi ta linkme, kad arba aktoriams leidžiama plepėti kas ant seilės užeina, arba išvis gali tylėti ( žr. Džarmušo “Kontrolės ribos“).
    Na ir tegu, man irgi nerūpi, kad jaunuomenė vis mažiau skaito. Buvo geras tekstas Šatėnuose apie dėl interneto besivystantį nemokėjimą skaityti ilgesnių tekstų. Iš pradžių – ilgų tekstų, po to – trumpų, o dar vėliau mobiliakų gamintojai nuims nuo knopkučių raides, o pridės visokių paveikslėlių. O ką, juk kiniški hieroglifai irgi neatitinka mūsų skaitymo-rašymo proceso, gal kaip tik hieroglifų paveikslėliai ir gausybė reikšmių kiekvienam hieroglifui (priklausomai nuo tarimo, intonacijos) artimesni žmogui nei raidės 🙂

  2. Bet kaip gerai ateityje išsispręs w ir x raidžių rašymo lietuviškuose pasuose problema: nebus rašmenų, nebeliks ir problemos, ir gyvensim draugiškai su lenkais ir kitais užsieniečiais 🙂

  3. Pasai bus, tik jie bus įsiūti į ausį kaip mažytis čipas, kuriame bus ne tik piliečio DNR formulė, bet ir žemėlapis su pažymėta Lietuvos vieta. Va 🙂

  4. Nu nepaišykim velnio baisesnio negu yra in real – daugybės visokių rakandų muziejuose vaizduojamų nepažįstam ir nepasigendam. Tam ir mokomės ir vaikus spaudžiam mokytis, kad dar ką nors gudresnio sugalvotų:)

    L.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s