Kas mes būsim, kai numirsim.

Komentaras, kurį norėjau palikti po įrašu Antakalnio karo ligoninė (1809-1993 m.) Walentinos bloge, bet jis man gavosi nepadoriai ilgas, todėl atsitempiau jį čia. Nes tai, po teisybei, ir neturi tiesioginio ryšio su Antakalnio karo ligonine.

Photobucket

Čia (komentaruose) žmonės sako, kad nuotraukų kokybė prasta. O aš apie kitką pagalvojau, jas žiūrėdamas: štai žmonės, kurių seniai nebėra, bet jie išliko nuotraukose. Žmonės, jų pozos, žiūrėjimas, apranga- anų laikų gyvenimo trupinukai. Nespalvotose išblukusiose nuotraukose, subraižytose prastos kokybės filmų juostose. Tik trupiniai. Bet nors jie liko, ir mes juos galime pamatyti.
O kas ir kiek liks po mūsų, kažin?
Skaitmenos, kurios dabar mums atrodo tokios geros kokybės, nesenstančios, teoriškai amžinos. Bet kurias TAIP LENGVA ištrinti, pamesti.
Anie žmonės fotografuodavosi nedaug, labai iškilmingai, ir todėl savo nuotraukas saugojo, vertino. Mes dabar per vieną dieną galim “prifotografuoti” daugiau, negu anie per 10 metų- tai ir saugoti neįmanoma, neįdomu, prasmės nėra. Tai viena priežastis, dėl kurios man kyla įtarimas, kad po 100 metų žmonės netyrinės mūsų veidų. Kita priežastis- dabartinių “įsiamžinimo” būdų laikinumas. Jie taip sparčiai tobulėja, standartai keičiasi, nauji būdai keičia senus. Ką jūs, pvz., darote su skaidrėmis, kurios dar taip neseniai buvo madingiausias fotografavimo būdas? Vakarais įsijungiate projektorių ir žiūrite jas ant sienos?
Ar jau visas nuskanavote, pavertėte skaitmenomis ir įrašėte į CD? Aš tai prisižadėjau sau, kad darysiu, žadu toliau, jau greit bus 10 metų, kaip žadu. Įtariu, kad jau ir tos mažos dalies atlikto darbo, tų jpg failiukų, gal neberasčiau, į kurią direktoriją nukišau. Žinau dar, kuriame kompe, žinau dar, kad tas kompas dar nebuvo nulūžęs, dar neformatinau jo disko, reiškia, failai dar yra. Bet nebus amžinai, aišku.
O ar CD būtų- “amžinai”? O gal DVD- “amžinai”? Juokingai skamba pats klausimas. Aišku, kad ne. Nesiimu spėlioti, po kiek metų išnyks CD ir DVD grotuvai, nueis į muziejų, kaip nuėjo gramofonai ir senoviniai kino projektoriai. Bet kad tai būtinai bus- neabejoju.
Taigi, žmonės, amžinkitės ant popieriaus, jei norit, kad anūkai galėtų žinot, kaip jūs atrodėte. Jei manote, kad jiems dar bus smalsu, kaip jūs atrodėte.

Man nelabai svarbu, kad po manęs nieko neliks. Nesimanau esąs toksai vertingas asmuo. Ir kai sakau “išnyksime”- kalbu ne apie save. O apie pasaulį, kuriame mes šiandien gyvename.
Mūsų pasaulis daug laikinesnis už anų, kurie gyveno iki mūsų.

Laikini ne tik mūsų filmai, nuotraukos, mūsų muzika. Siaubingai laikina atrodo ir mūsų architektūra, lyginant su protėvių statiniais. Ar įsivaizduojate,kaip atrodys mūsų šiuolaikiniai statiniai po 200 metų?
Aš suprantu, kad bažnyčios ir namai, kuriuos mes matome išlikusius nuo Napoleono laikų- toli gražu ne viskas, kas ir kaip buvo tada statoma. Gausybė anuometinių statinių irgi buvo labai laikini dalykai: sudegė, supuvo, buvo nugriauta. Išliko gražiausi, stipriausi, vertingi. Bet bėda tame, kad aš nesugebu įsivaizduoti, kas išliks iš dabartinių statinių, dar sunkiau įsivaizduoju, kas iš jų kada nors skaitysis gražu, vertinga.

Prašau tik negalvoti, kad aš dėl to dejuoju. Čia tik plepėjimas apie dalykus, kurie nėra kokie nors labai svarbūs.
Ypač turint omeny, kad tikrai svarbių dalykų išvis nebūna, ir aplamai viskas yra laikina. Skaitykit Ekleziastą, kuris dabar mūsuose nebe Ekleziastas, o Koheletas pasidarė, o tai reiškia, kad net ir Biblija gali būt laikinas, kintantis dalykas…

“Kur mes eisime šįvakar, kur mes eisime rytoj,

kas mes būsim, kai pasensim, kas po šimto metų būsim?”

Advertisements

6 komentarai “Kas mes būsim, kai numirsim.

  1. Geras komentaras 🙂 Kaip minėjau, atsakydama į pastabą apie nuotraukų kokybę, vertinų ne ją, o pačios nuotraukos būvimą. Sutinku, kad skaitmeninis amžius paverčia daugelį dalykų beverte tuštybe. Ir palaikau idėją, kad reikia “amžintis ant popieriaus”. Manau, kad dauguma mūsų veidų išnyks, jeigu… nepaikeisime požiūrio ir neišmokysime savo vaikų vertinti praeitį. Tradicijos nebūvimas – štai, mano nuomone, Sovietmečio palikimas mums. Juk nebeturime ryšio su praeitim. Tai skatina masišką vartojimą, mėgdžiojimą. Kaip mes dekoruojame savo namus? kuo rengiamės? ką ir kaip valgome? Ar turime skonį? ir panašūs klausimai išnyktų, jeigu būtų tradicijos tęstinumas. Turiu beveik visas savo protėvių nuotraukas, visokios kokybės. Pasidariau savo giminės medį ir vertinu tuos dalykus 🙂 Net tėvų partinius bilietus saugau, nes tai – epochos išraiška, tai mano istorijos dalis 🙂 O jeigu žmogus praeities nevertins, tai jam nesvarbu, ar Jus amžinatės ant popieiriaus ar skaitmeniniu pavydalu, jis jus tiesiog ištrins 🙂

  2. O viskas vėl tame – tradicijoje, ar tau reikia kad būtų virš tavęs vėliava, kuri sako, kad mūšyje joja su tavimi visos protėvių vėlės?
    O aš savo jubiliejui visas skaidres nutariau suskaitmeninti.
    Pavedžiau užduotį vyriausiai dukrai, daro jau mėnesį… UAB “Lietuvos kine”. Turiu ten tokio pigaus Henriko telefoną jei ką…
    Jei po smerties būsi garsenybė, tai koks snarglėtas istorikas ir pavartys archyvą.

  3. Aš buvau pavedęs užduotį jauniausiai. Darė, kažkiek gal padarė, gal ne. Pabėgo į Balkanus. Visose pasakose teisingai sakoma, kad jauniausioms galima patikėti ką tik nori- net karalystę, bet ne užduotis.
    Man nereiktų pigaus Henriko,turiu namie brangų skanerį. Deja, trūksta brangaus noro ir pigios kantrybės…

  4. Pradėjau skaitmeninti ir aš… kurfa cyfrowa, skeneris griežtai reikalauja, kad tik jis tebūtų prijungtas prie USB, tai visų išorinių įrenginių (HDD, printeris, flatbed skeneris) atjunginėjimas-prijunginėjimas užknisa. Ale reiks kada vėl susikaupti “brangaus noro ir pigios kantrybės”…

  5. O koks skirtumas po žeme – liko kas nors ar neliko, prisimena kas nors ar niekas neprisimena. Nutarėm su girnapusium daugiau nebesifotografuoti. Nebent jis laikinai įamžintų savo smauglį, o aš – savo kates.

  6. O koks katėms skirtumas, liko kas nors ar ne? 🙂
    Čia kiekvieno reikalas, tačiau ryšis su istorija (tradicija) daug svarbesnis visai bendruomenei (valstybei), negu gali atrodyti…
    Aš noriu, kad mane prisimintų, taip kaip aš prisimenu savo giminaičius. Manau, jie to verti. Tiesiog aš nekišu niekam savo prisiminimų, o kam įdomu – suranda ir paskaito 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s