Veikiantieji asmenys ir įvykiai- neišgalvoti

/ Ištrauka iš straipsnio: D O M I N I N K AS B U R B A
P A P R O T YS P A L E I S TI P A S M E R K T Ą J Į P R A Š A NT M E R G I N A I .
1 7 69 M. Į V Y K IO V I L N I U JE A N A L I ZĖ
. LIETUVOS ISTORIJOS M E T R A Š T I S. 2 0 08 METAI, 1. VILNIUS, 2 0 09 /

Apklausoje, kuri vyko saugant Vilniaus įgulos pareigūnams, M. Daškevičiūtė pa­sakojo, kad jos motina gyveno Vilniuje ir tuo metu vertėsi siuvimu bei skalbimu, tė­vas tarnavo pas Zabielas. 1769 m. rugsėjo 22 d. pagal Vilniaus pavieto pilies teismo sprendimą buvo nuteistas mirti M. Bočkovskis. Tuo metu kažkoks pažįstamas miestie­tis Jaworowskis, sutikęs M. Daškcvičiūtės motiną, pasakė jai, kad įmanoma išgelbėti pasmerktąjį. Jis žinojo, kad M. Daškevičiūtė pažįsta nuteistąjį. Anot miestiečio, reikia užmesti skarą ant žmogaus tada, kai pasmerktasis bus vedamas į mirties bausmės vietą, ir jis bus išlaisvintas bei privalės vesti savo išgelbėtoją. Tai išgirdusi motina tiesiog atbėgo pas dukterį ir pranešė šią naujieną. Dukra sutiko gelbėti žmogų ir pasiėmusi iš namų skraistę išėjo į miestą laukti procesijos. Priešais Šv. Jono bažnyčios krucifiksą ji pamatė į bausmės vietą vedamą pasmerktąjį ir norėjo mesti skraistę ant M. Bočkovskio, bet lydintys kareiviai neprileido merginos arčiau, mesta skara nenukrito ant pasmerktojo. Kareiviai suėmė M.Daškevičiūtę. Nelaisvėje ji buvo trumpai. Kunigai, lydėję nuteistąjį, atvyko pas ją į namus ir paaiškino, kad toks paprotys egzistavo pago­nių laikais, o dabar jo nėra ir bausmės panaikinti neįmanoma. Elgeta, matyt, sužinojęs apie iš pažiūros kilnius M. Daškevičiūtės siekius, pinigus, surinktus paskelbus nuos­prendį, – 1 auksinį ir 25 grašius atidavė merginai, kad melstųsi už nuteistojo sielą

Tačiau pas M. Daškevičiūtę atėjo motina ir už tuos pinigus nutarė pirkti degtinės. Jos nuėjo pas Kankevičovą (Kankiewiczowa) ir Tamošovą Ornatkevičovą / Ornotovską (Tomaszowa Ornatkiewiczowa / Ornotowska). Anot apklausiamosios, jos prikal­bėjo merginą bei ten buvusią Kristiną Bykovską (Krystyna Bykovvska) eiti į bausmės vietą ir ten paimti mirusiojo kraujo. Tačiau šis planas nebuvo įgyvendintas, nes įgulos kareiviai jas suėmė ir uždarė į pilies kalėjimą.


Tačiau kitų dviejų to įvykio dalyvių pasakojimas buvo kiek kitoks nei M. Daške­vičiūtės. Vilniaus mieste iš skalbimo amato gyvenusi T. Ornatovičova teigė, kad nie­ko neskatino paimti kraujo iš nukirsdintojo. Vėliau ta pati K. Bykovska apklausoje .teigė , kad iš tikrųjų paėmė kraujo iš nukirsdinto M. Bočkovskio, kai jo kūnas karste buvo vežamas pro Šv. Mikalojaus bažnyčią ir ten laikinai pastatytas. Tada ji paėmė ir į skraistę (spreiduchą) su smėliu susėmė kraujo. Apklausoje moteris teigė, kad jos nie­kas nekurstė, o kraują ji ėmė ne dėl burtų, o dėl to, kad norėjo pranešti tuo metu suimtai įgulos M. Daškevičiūtei apie pasmerktojo mirtį (matyt, atnešti kaip į rodymą )

Siekiant kuo išsamiau išnagrinėti šį įvykį, būtina išskirti du probleminius aspek­tus – M. Daškevičiūtės poelgį ir kelių moterų bandymą paimti kraujo iš nukirsdintojo.
Sužinojus, už kokį nusikaltimą buvo nuteistas mirti minėtasis M. Bočkovskis, situ­acija tapo aiškesnė. Iš pat pradžių buvo kilęs klausimas, galbūt minėtasis M. Bočkovs­kis buvo nusikaltęs M. Daškevičiūtei, tarkime, ją išprievartavęs. Trečiojo Lietuvos Statuto 11 skyriaus 12 straipsnis iš tikrųjų numatė, kad jei mergina sutiktų ištekėti už skriaudiko, už ištvirkavimą skirta bausmė kaltininkui turi būti atleidžiama. Tačiau 1769 m. byla nebuvo tokio pobūdžio. Išlikęs teismo sprendimas ir M. Bočkovskio apklausos nurodė, kad jis nužudė savo poną Stanislovą Paškevičių (Stanislaw Paszkiewicz) po to, kai su juo susiginčijęs, kur nakvoti – karčemoje ar lauke. Apklau­soje, rastoje LDK Vyriausiojo Tribunolo einamųjų reikalų protokolų knygoje, galima pasekti visą neilgą M. Bočkovskio gyvenimą. Suimtasis pasakojo, kad jis yra 27 metų amžiaus, bajorų luomo žmogus. Jis kilęs iš Gardino pavieto, tėvai – Michalas ir Katarzyna Boczkowskiai. Būdamas pusantrų metų j is neteko tėvo ir paaugęs ėmė tarnauti kitiems ponams. Pirma jis septynerius metus tarnavo pas Zarasų kleboną Baranowskį, vėliau trejus metus pas miestietį Hrymowicziu. Vėliau ėmė tarnauti Motiejui Paškevi­čiui (Maciej Paszkiewicz) ir išvyko į Rusiją. Po dvejų metų tarnybos jis perėjo tarnauti Kamajų klebonui Klikowicziui ir šiame miestelyje išbuvo pustrečių metų. Vėliau pus­trečių metų tarnavo Mykolui Norvaišai (Michal Norwoysz) Ukmergės paviete, ö po to Ukmergės pavieto taurininkui Antanui Janavičiui (Antoni Janowicz). M. Bočkovskis po 1769 m. Velykų pradėjo tarnauti pas poną S. Paškevičių, kuris keliaudavo po kraštą prekiaudamas galanterijos dirbiniais bei knygomis. Šis žmogus buvo bajorų luomo, nors ir vertėsi prekyba. Tų pačių metų naktį iš birželio 22 į birželio 23 d. kilo konfliktas. Keliaudami per Livoniją netoli Pasienės (Latgala prie Ludzos miesto) dominikonų vienuolyno jie apsistojo, arklius paleidę į arimus. M. Paškevičius buvo smarkiai išgėręs. Kaltinamasis nužudė lauke miegantį savo poną tris kartus stukteldamas jam per galvą kirvio rankena. Nužudytąjį jis nuvilko per keliasdešimt žingsnių nuo nusikaltimo vietos ir apdengė žole, ten lauke jis paliko ir savo bekešą, kuris buvo visai sukruvintas. Iš nužudytojo pasiėmęs 200 talerių, knygas ir galanterijos prekes bei arklius M. Bočkovskis pasišalino. Netrukus jis pasiekė Drujos miestą Breslaujos pa­viete, paliko daiktus pas miestietį Federavičių (Fiederowicziu), sudėjęs juos į skrynią. Pardavęs audinius (galbūt irgi vogtus) nusikaltėlis nusipirko kitą arklį, suži­nojęs, kad yra įtariamas ir sekamas, iš Drujos patraukė į Kamajus. Į Vilnių jis patraukė tam, kad pasislėptų ir tartųsi dėl vedybų (sic). Jis apsistojo Kašico (Kaszyc) mūriniame name. Vilniuje jis per kelias dienas sužinojo, kad M. Paškevičiaus giminaičiai žino, jog jis žudikas, ir todėl, palikęs visus daiktus ir arklius, pėsčias patraukė į Kamajus. Pamatęs, kad jį seka M. Paškevičiaus giminaičiai, pasibalnojęs vieną ten paliktą arklį, pabėgo iš Kamajų. Bet Vyžuonų dvaro pavaldiniai, kurie buvo perspėti, pastebėjo ir pagavo jį Narkučių kaime, pristatė į dvarą, priklausiusį Ukmergės pavieto paseniūniui Kušelevskiui (Kuszelewskiui). Vėliau suimtasis buvo pristatytas į Kamajus ir atiduotas Paškevičiams, kurie jį atvežė į Vilnių, kur vyko LDK Vyriausiojo Tribunolo sesija.
Tribunolo pareigūnai perdavė žmogžudį Vilniaus pavieto pilies (įgulos) sargybai, o jo bylą pilies teismui, kuris netrukus priėmė sprendimą.

Teismas pripažino M. Bočkovskį kaltu ir nuosprendis buvo griežtas. Jam buvo paskirta mirties bausmė nukertant galvą, kurią atlikti turėjo Vilniaus miesto budelis. ­Sprendime nustatyta, jog už žmogžudystę nukentėjusio giminėms turi būti sumokėta šimto
grašių galvinė, kaip ir numatyta Lietuvos Statuto 11 skyriaus 27 poskyryje už bajoro nužudymą. Mirties nuosprendis turėjo būti įvykdytas rugsėjo .22 dieną – po 3 dienų nuo teismo sprendimo.

Teismo dieną M. Bočkovskis dar sykį .apklaustas. Anot žmogžudžio, poną jis nužudė ne (kirvio) rankena, kaip teigta prieš tai
buvusioje apklausoje, o tiesiog susimušus. M. Bočkovskis teigė, kad ponas sudavė pirmas , o jis davė atgal, S. Paškevičius susiėmė už žaizdos, o M. Bočkovskis trenkė jam taip, kad šis krito ant žemės. Vėliau M. Bočkovskis paėmė pono rimbą ir juo pribaigęs S. Paškevičių pasitraukė iš žmogžudystės vietos

­Sunku nustatyti pasmerktojo socialinę ir turtinę padėtį, tačiau akivaizdu, kad jis priklausė bajorų luomui. Net ir bausmės specifika aiškiai rodo, kad M. Bočkovskis buvo bajorų kilmės žmogus. Dažniausiai tik bajorams buvo kertama galva, o neprivilegijuotųjų luomų atstovai dažniausiai karti,
Juolab, Lietuvos Statuto 11 skyriaus 9 poskyris nurodė, kad už savo pono nužudymą buvo skiriama mirties bausmė ketvirčiuojant, o ne nukirsdinant. Tiesa, nežinia ar M. Bočkovskis buvo deklasuotas, ar tiesiog nuskurdęs (galbūt bežemis ar mažažemis),
turtingesniam tarnavęs bajoras.

Būtina svarstyti klausimą, kas galėjo paskatinti merginą tokiam poelgiui. Iš ap­klausos teksto aiškėja naivus jaunatviškas siekis išgelbėti pažįstamą žmogų. M. Bočkovskio apklausoje minėta, kad j is į Vilnių atvyko ir pasitarti dėl vedybų. Taigi visai įtikima versija, kad M. Bočkovskį ir M.Daškevičiūtę siejo artima draugystė, o gal net­gi meilė. Kita vertus, trūksta duomenų, patvirtinančių, jog M. Bočkovskis siekė vesti būtent M. Daškevičiūtę, nes apklausose nei pati M. Daškevičiūtė, nei jos pažįstamos merginos to konkrečiai neįvardijo. Antra vertus, gali kilti ir kitokių hipotezių. Viena jų – galbūt tarnaitės duktė tikėjosi pakeisti savo socialinį statusą. Santuoka su bajoru, kad ir skurdžiu, o gal netgi deklasuotu, suteiktų galimybę merginai pagerinti socialinį
statusą, nors, kaip ir minėta, tai tik hipotezė.
……………
Beje, abejotina, ar tikrai minėtosios moterys nesiekė panaudoti nuteistojo mirties
bausme kraujo burtams. K. Bykovskos versija, esą ji norėjusi duoti žinią pažįstamai
apie mirties bausmės įvykdymą, nelabai įtikima. Žinant šio įvykio epochos kontekstą,
galima konstatuoti, jog moterims pasisekė, kad jos nebuvo apkaltintos raganavimu.
Vis dėlto XVIII a. antroje pusėje raganų teismai LDK jau nebebuvo dažni ir 1776 m.
buvo galutinai panaikinti seimo sprendimu
………………….
…………………..

. 1753 m. Vilniaus pavieto pilies teismas sprendė Vilniaus pilies (įgulos) kalėjime įkalinto bajoro
Jono Domanskio (Jan Domariski) bylą. Pastarasis buvo kaltinamas daugpatyste. Iš pra­džių jis susituokė ir gyveno su Darata Biechovska Domanska (Dorota z Biechowskich
Domanska), susilaukė dukros Marijonos (Maryana), bet po to pabėgo nuo sutuoktinės ir vedė Daratą Novembrovską (Dorotą z Nowembrowskich). Teismas jį pripažino kaltu ir pagal Lietuvos Statuto 5 skyriaus 22 straipsnį už poligamiją nuteisė mirties bausme nukertant galvą

Žmogaus jau laukė ešafotas, bet paliktoji žmona ir jos tėvas kreipėsi .į teismą, teigdami, kad atleido kaltininkui. Teismas sutiko paleisti J. Domanskį su są­lyga, kad pasikartojus neištikimybei jis bus iškart nuteistas mirties bausme.

.

Advertisements

3 komentarai “Veikiantieji asmenys ir įvykiai- neišgalvoti

  1. Suprantu Mylistos pasibaisėjimą. Tavęs nebūtų gelbėję, ubagų surinkti pinigai būtų buvę pragerti be Tavęs, o su smėliu sumaišytas Tavo kraujas būtų panaudotas alijošiaus palaistymui. 😛

  2. Jei jau atleido paliktosios žmonos tėvas, tai tikrai, vadinasi, draugiškas žmogus buvo tas Domariski.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s