Vilnius, kurį “praradome“.

Užtikau straipsnį, pasakojantį apie Vilnių, kuris galėjo būti.

Pasiėmiau sau čia jį ne visą, o tik gabalus, kurie man buvo informatyviausi. Visa kita- ideologinius išvedžiojimus (įžangą išvadas), išnašas, šaltinų sąrašus ir t.t., galite mėgint rasti čia. Kol veiks nuoroda…

Stalininis „penkmetis“: Vilniaus viešųjų
erdvių įprasminimo darbai 1947–1952 m

Rasa Antanavičiūtė
Vilniaus dailės akademija

Ministrų Tarybos rūmų projektas. Iš: "Švyturys", 1952, nr. 13

Ministrų Tarybos rūmų projektas. Iš: “Švyturys“, 1952, nr. 13

Vilniaus centras: tarybų aikštė ir pergalės paminklas

1945 m. birželį žurnale Jaunimo gretos Architektūros valdybos viršininkas Jonas Kumpis rašė: „Miesto architektų pagamintas pirmas generalinio plano schemos variantas jau buvo apsvarstytas vietinių įstaigų atstovų ir atvykusios iš Maskvos architektų ir akademikų brigados. Bendri generalinio plano pagrindiniai dėsniai buvo pripažinti ir tik smulkmenose buvo padaryta keletas nurodymų plano patobulinimui“. Pripažintasis generalinis planas numatė ne tik atstatyti karo metu smarkiai sugriautą miestą, bet ir rekonstruoti jį pagal sovietinius miestų planavimo principus. Nutarta, kad Vilniui reikalingas naujas sovietinis centras, atspindėsiantis naują respublikos vystymosi etapą. Po neilgų svarstymų centrą buvo nuspręsta perkelti iš Pilies (dab. Katedros) aikštės į apytuštę Tarybų (dab. Lukiškių) aikštę. Oficialiai sprendimas buvo grindžiamas miesto plėtros į vakarus tendencija ir būtinybe organiškai Gedimino gatve (dab. Gedimino prospektu) susieti naująjį miesto centrą su senuoju. Panašu, kad sprendimą lėmė pragmatiškumas – Gedimino gatvė buvo bene vienintelė į bulvarą panaši tiesi gatvė Vilniuje, suformuota ideologiškai priimtiniausiu neoklasicistiniu stiliumi carinės
Rusijos imperijos laikais. Pastatų mastelis šioje gatvėje taip pat labiausiai atitiko numatomų statyti architektūrinių ansamblių mastelius. Pasirinktame centro plėtros rajone beveik nieko nereikėjo griauti, tad ir investicijos turėjo būti nedidelės.
1948 m. vyriausiojo Vilniaus architekto V. Mikučianio ir Vilniaus architektūros dirbtuvių užbaigtas generalinis miesto planas galutinai išplėtojo naujojo centro viziją: „Tarybų aikštė bus administracinis miesto centras, o kartu ir pagrindinis architektūrinis ansamblis. Aikštės gilumoje stovės Vyriausybės rūmai. Taurakalnyje bus pastatytas Pergalės paminklas. Jis bus pastatytas ant Tarybų aikštės pagrindinės ašies tąsos. Tuo būdu pradedant nuo Černiachovskio [Žaliojo] vardo tilto su krantine bei Revoliucijos muziejumi ir baigiant Tarybų aikšte su Vyriausybės rūmais iki pat Taurakalnio su Pergalės paminklu nusitęs jungtinis architektūrinis ansamblis“. Galimybės Sovietų sąjungoje plėtoti didelius ansamblius architektams urbanistams atsivėrė įteisinus valstybinę žemės nuosavybę. Prisidėjo ir karo padaryti nuostoliai. Todėl kompleksinis miestų planavimas ir centrinių architektūrinių ansamblių projektavimas bei įgyvendinimas būdingas sovietiniams miestams. Būdingas jis ir kitoms totalitarinių užmojų XX a. pirmojoje pusėje turėjusių šalių sostinėms – Hitlerio Berlynui, Mus-
solini Romai, Franco Madridui ir Atatürko Ankarai. Vis dėlto Sovietų sąjungoje ši tendencija apėmė kone visus miestus bei miestelius ir išaugo iki visuotinės praktikos. Populiariausias pokario sovietinės urbanistikos laimėjimo pavyzdys buvo Stalingradas, šiek tiek anksčiau surengti Kijevo ir Minsko centrų suplanavimo konkursai.
1946 m. maskviškė Architektūros reikalų valdyba prie SSRS Ministrų Tarybos paskelbė
uždarą konkursą, kurio dalyviai turėjo detalizuoti monumentalų centrinį Vilniaus ansamblį.
Anot Jono Kumpio, konkurse dalyvavo „žymūs Maskvos ir Leningrado architektai-meistrai, taip pat jauni Lietuvos architektai“. Natūraliai ar organizuotai konkursas susilaukė nemenko atgarsio. Šia tema iš karto imta rašyti mokslinius darbus. Išsamiausiai konkurso sąlygas ir eigą aprašė Maskvos Visuomeninių ir pramoninių pastatų architektūros instituto studentas L. Bogdanovas. Savo studijoje apie Rygos, Talino ir Vilniaus centrų rekonstrukcijas jis rašė, kad centriniame Vilniaus ansamblyje turėjo atsirasti Vyriausybės rūmai, Aukščiausiosios Tarybos rūmai, LKP(b) Centro Komiteto rūmai, kelios ministerijos ir Pergalės paminklas. Vertinimo komisija svarstė administracinių statinių išdėstymą, jų tūrių ir siluetų sprendinius, susisiekimo klausimus, pastatų architektūros ryšį su istoriniu miesto charakteriu ir vietos Per-
galės paminklui parinkimą. Nors nebuvo siūlymo, kuris visiškai atitiktų vertinimo komisijos reikalavimus, konkurse išryškėjo svarbiausi centrinio Vilniaus ansamblio akcentai: Pergalės paminklas ir Pergalės parkas ant Tauro kalno bei Vyriausybės rūmų dangoraižis Tarybų aikštės gilumoje, kurio fasadas nukreiptas į Gedimino gatvę. Įgyvendintas toks architektūrinis kompleksas būtų smarkiai pakeitęs tiek Vilniaus siluetą, tiek charakterį ir priartinęs Vilnių prie didžiųjų Sovietų sąjungos miestų.
Centrinio Vilniaus ansamblio konkurso metu buvo teikiami ir idėjiniai pasiūlymai dėl
Vyriausybės rūmų pastato, sprendžiama, kaip teigiama V. Bogdanovo studijoje, sunkiausia rūmų ir architektūros paminklo Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios suderinimo problema. 1951 m. įvyko Vyriausybės rūmų Tarybų aikštėje projekto konkursas. Pasiūlymus teikė Maskvos, Leningrado ir LSSR architektų grupės. Po svarstymo Architektūros reikalų valdyba pavedė Respublikos architektūros dirbtuvėms tobulinti Vyriausybės rūmų projektą atsižvelgiant į pateiktus pasiūlymus. 1952 m. spaudoje aptariamas būsimųjų rūmų ir Mokslininkų namų suderinamumas, straipsnis iliustruojamas LSSR Architektų sąjungos nario Vladimiro Afanasjevo rūmų projektu. Greičiausiai šis Maskvos Tarybų rūmų projektą (aut. Borisas Iofanas) mėgdžiojantis pasiūlymas ir buvo išrinktas geriausiu (priešais rūmus matyti mažytis tik ką pastatyto Lenino paminklo siluetas).
1947 m. antroje pusėje įvyko Architektūros reikalų valdybos organizuotas Pergalės pa-
minklo konkursas, o 1947 m. gruodį surengta  konkursui pateiktų projektų paroda. Konkurse dalyvavo vietiniai menininkai ir autoriai iš Maskvos, Leningrado bei kitų SSRS miestų.
Spaudoje žadama, kad vos tik vertinimo komisija išrinks tinkamiausią projektą, bus pradėti parengiamieji paminklo statybos darbai. Deja, komisija nerado pirmosios ir antrosios vietos vertų pasiūlymų. Trečiąją vietą užėmė Leningrado architektų-dailininkų kolektyvas, o Architektūros reikalų valdybai ta pati komisija pasiūlė skelbti Pergalės paminklo projekto konkursą iš naujo. Pergalės paminklo konkurso medžiagos nepavyko rasti, tad galima tik spėti kodėl komisija nerado tinkamo pasiūlymo. Tikėtina, kad paminklų projektai buvo žemo meninio lygio, be to, tikėtina, kad „lietuviškai“ komisijai ne visai aiškūs buvo ir tokio svarbaus socrealistinio projekto vertinimo kriterijai.
1948 m. pabaigoje įvykęs uždaras Pergalės paminklo konkursas irgi nebuvo sėkmingas.
Kadangi konkurse buvo sprendžiamos architektūrinio ansamblio problemos, jame dalyvavo tik architektai: trys vietinių architektų „brigados“, viena – Leningrado ir viena – Maskvos.
Pirmosios vietos negavo niekas, o antroji paskirta neseniai į Vilnių atvykusių V. Veselovskio, Levo Kazarinskio ir Anatolijaus Kolosovo komandai. Komisija palankiai įvertino jų pasiūlytą iš trijų pusių „architektūrinių masyvų“ apsuptą obeliską, raudonarmiečio ir lietuvės figūrinę kompoziciją jo viršuje ir ovalinę aikštę, jungiančią paminklą su Jono Basanavičiaus gatve.

pergale
Projektas atspindėjo primityvią politinės valdžios įsiteisinimo logiką: sąjunga išreikšta lietuvaitės ir raudonarmiečio apsikabinimu, o galia – masteliu. Ne veltui visuose straipsniuose apie paminklus pabrėžiamas jų aukštis tiksliai nurodant jį metrais.
1949 m. rudenį V. Veselovskis dar tobulino Pergalės parko planą, tačiau projektas toliau
nebejudėjo. 1947–1952 m. buvo ir daugiau suplanuotų, aukštesnės ar žemesnės valdžios patvirtintų, tačiau neįgyvendintų reprezentacinių projektų. Pavyzdžiui, 1947 m. buvo surengtas Vinco Mickevičiaus-Kapsuko, Karolio Požėlos, Juliaus Janonio, Žemaitės, Liudo Giros, Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos ir Onos Sukackienės biustų bei paminklų kūrybos konkursas, liudijęs, kad pagaliau baigtas rengti vietinių revoliucinio judėjimo herojų sąrašas ir pradedamas įgyvendinti lietuviškasis monumentaliosios propagandos planas. „Pirmo tokio masto konkurso mūsų skulptūros istorijoje“ dalyviais tapo beveik visi Vilniaus skulptoriai. Šis konkursas taip pat nedavė rezultatų – konkursui pateikti projektai nebuvo įgyvendinti. Artėjant dešimtosioms Sovietų Lietuvos metinėms LSSR Ministrų Taryba nutarė pastatyti Vilniuje šių veikėjų biustus, greičiausiai sukurtus 1947 m. konkursui. Tačiau miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Kareckas pareiškė, kad lėšų paminklams neturi ir jų statyti neketina. Biustams ir paminklams teko laukti geresnių laikų. 1951 m. Vilniaus miesto vykdomasis komitetas nutarė Dailės muziejaus (Rotušės) aikštėje pastatyti Maksimo Gorkio biustą, o 1952 m. Komjaunimo sode (buv. Bernardinų sode, dab. Sereikiškių parke) – Stalino skulptūrą. Nei vienas, nei kitas numatytose vietose neatsirado.
Iš tiesų visą aptariamąjį laikotarpį lydi planuoti, bet neįgyvendinti ir neplanuoti, bet įgyvendinti projektai. Tai liudija keletą dalykų. Pirma, vietinė valdžia įvairiomis iniciatyvomis uoliai stengėsi įrodyti savo lojalumą sovietiniam centrui, o tvyrojusi politinė įtampa vertė galvoti, kaip pademonstruoti savo ištikimybę ir „išnešti sveiką kailį“. Antra, sistema neveikė sklandžiai, buvo daug nesusikalbėjimo ir akligatvių. Trečia, Lietuva ir jos sostinė nebuvo aukščiausios valdžios dėmesio centre, nes neprilygo, pavyzdžiui, Ukrainai bei jos miestams nei savo ekonominėmis galiomis, nei masteliu. Ir ketvirta, pokario ekonominė situacija buvo tokia prasta, kad net reprezentaciniams projektams dažnai pritrūkdavo lėšų. Kaip tik pastariesiems veiksniams, manau, turime būti dėkingi už tai, kad visi stalininio „penkmečio“ sumanymai nebuvo realizuoti.

Dešimtosios sovietinės Lietuvos metinės ir Stalino paminklas

Dešimtosios sovietų valdžios paskelbimo Lietuvoje metinės 1950 m. buvo išties reikšmingiausia stalininės Lietuvos reprezentacinės išvaizdos kūrimo darbų data. Ta proga sunaikintas Kauno istorijos muziejaus sodelis, Kaune pastatytos Stalino ir Lenino figūros, iškilo vietinių ir sąjunginių herojų paminklai kituose Lietuvos miestuose. Prieš pat iškilmes patvirtintas sovietų Lietuvos himnas. Ypač susirūpinta šventine Vilniaus išvaizda. Iki liepos 21-osios buvo užbaigti „Vilniaus“ (buv. Šv. Jurgio) viešbučio dalies atstatymo darbai, tvarkomas Komjaunimo sodas, nudažyti Didžiosios, Pilies, Gedimino, Komjaunimo (buv. ir dab. Pylimo) gatvių fasadai, surengta respublikinė jubiliejinė dailės paroda. Tų pačių metų gegužės–birželio mėnesį susprogdinti Antano Vivulskio Trys kryžiai, nugriautos Katedros frontono skulptūros, sunaikintos Jeruzalės Kryžiaus kelio koplyčios. Buvo ketinama jubiliejaus proga atidengti jau trejus metus kuriamą paminklą generolui Černiachovskiui, bet dėl įvairių vėlavimų iškilmes teko nukelti. Vietoje to Stoties aikštėje visai neplanuotai iškilo „visų tarybinės liaudies pergalių įkvėpėjo ir organizatoriaus, geriausio lietuvių tautos bičiulio didžiojo Stalino“ monumentas.

Laikas tokiam žingsniui tikrai buvo pribrendęs: respublikiniai laikraščiai nuolat pranešdavo apie Stalino paminklų atidarymus didesniuose ir mažesniuose SSRS miestuose. Tuo tarpu Vilnius – respublikos sostinė – vis dar nebuvo „paženklintas“. Neįtikėtinai vėlai, tik 1950 m. birželio 28 d., likus mėnesiui iki iškilmių, Vilniaus miesto Vykdomasis komitetas priėmė nutarimą „Dėl centrinio skvero Stoties aikštėje sutvarkymo ir bronzinio monumento I. V. Stalinui pastatymo“. Nutarime numatoma pastatyti pusketvirto metro aukščio skulptūrą ant granitinio postamento. Pasirašant nutarimą skulptūra dar nebuvo išlieta. Pirmoji žinutė spaudoje pasirodė liepos 13 d. – likus savaitei iki jubiliejaus.

Mikučianis prisimena, kad „ruošiantis pažymėti tarybų valdžios Lietuvoje dešimtmetį, susigriebta, jog reikėtų pastatyti Vilniuje paminklą“. Originalios skulptūros sukūrimui nebuvo nei laiko, nei pinigų, nei reikalo. Pasirinkta kartotinė Stalino skulptūra. Kartotiniai paminklai buvo plačiai paplitę SSRS. Vien Tomskio realizuotų darbų sąrašas byloja, kad tokios pačios skulptūros buvo statomos visoje SSRS teritorijoje. Kaskart statant oficiozinius, propagandinius paminklus nebuvo tikimasi originalaus meninio sprendimo. Pavyzdžiui, Tomskiui pirminėje, originaliojoje, Stalino statuloje pavyko įkūnyti partijos kuriamą Stalino, Sovietų sąjungos tėvo ir globėjo, įvaizdį. Tiražuojamas šis įvaizdis virto emblema, arba ženklu. Ženklas, tarsi plakatas ar transparantas, tarnavo tik propagandai. Be to, monumentalioji sovietinė propaganda turėjo politinio švietimo bruožų – tik lietuvių kalba iškalti vaizduojamų personalijų vardai liudijo, kad paminklai skirti vietinei bendruomenei ugdyti.

Skubiai prireikus Stalino paminklo Lietuvos vyriausybė kreipėsi į tuomet triskart stalininės premijos laureatą Tomskį, kuris vilniečiams buvo žinomas iš 1947 m. vykusio Černiachovskio paminklo Vilniuje konkurso. 1945–1951 m. Tomskis sukūrė tris pagrindinius kartotinės Stalino statulos variantus. Itin išpopuliarėjo 1948 m. parodoje „30 metų sovietų karinėms pajėgoms“ eksponuota bronzinė figūra, kuri ir atsirado Vilniuje. Kariškai apsirengęs Stalinas tvirtai stovi ir iš aukšto tėviškai žvelgia į miestą. Viena ranka būdingai užkišta už atlapo, kitoje – susuktas dokumentas. Tokia pat Stalino skulptūra tarp 1948 ir 1953 m. buvo pastatyta Taline (1950), Stalingrade, Jaltoje, Poliarnij mieste, Karagandoje, Stavropolyje, Sestrorecke ir Maskvos metro stotyje „Kurskaja“. Skulptūra taip pat buvo eksponuojama Tretjakovo galerijoje, Rusų muziejuje ir Centriniame karinio jūrų laivyno muziejuje Leningrade.

Taigi Vilniaus Stoties aikštėje iškilęs paminklas toli gražu nebuvo „bet koks“ – tai buvo patikrintas ir palaimintas reprezentacinis sovietinės stalininės valdžios ženklas.

Stalino figūra (3,5 metro aukščio) buvo užkelta ant granitinio pjedestalo (5 metrų aukščio). Tai buvo pirmas realizuotas reprezentacinis objektas mieste, jei neskaitysime Jaunimo stadiono Gedimino gatvės gale ir pavienių pastatų šioje gatvėje, kurie turėjo ne tiek propagandinę, kiek praktinę paskirtį. Dabar ištuštėjusi geležinkelio stotis pokariu buvo svarbiausi miesto vartai. „Gyvosios“ valdžios iniciatyva reprodukuojami jos pačios atvaizdai virto „gyvais“ valdžios atstovais: pasitinkantis atvykstančius prie vartų ir palydintis išvykstančius Stalinas prižiūrėjo ir kontroliavo, neleido užsimiršti ir ženklino teritoriją.

Po 1956 m., pasikeitus politinei valdžiai ir Stalinui tapus neigiamu sovietinio panteono herojumi, jo skulptūra iš Stoties aikštės dingo. Šiuo metu ji eksponuojama Grūto parke.

Černiachovskio įamžininimo ženklai: aikštė, paminklas ir tiltas

1945 m. vasario 18 d. fronte žuvo Ivanas Černiachovskis. Kadangi iš Ukrainos kilęs generolas pasižymėjo vaduojant Vilnių, propagandos ir patogumo sumetimais, nepaisant tuomet žinotų higienos reikalavimų, buvo nuspręsta jį palaidoti miesto centre. Laidojimo vieta pasirinkta Elizos Ožeškienės (dab. V. Kudirkos) aikštė, kuri 1944 m. virto žuvusiųjų sovietų armijos karių kapinėmis. Tarpukario Vilniuje tai buvo viena svarbiausių miesto aikščių – svarstyta joje pastatyti paminklą Adomui Mickevičiui. Dar anksčiau, carinės Rusijos laikais, aikštėje stovėjo Šv. Aleksandro Nevskio koplyčia-paminklas rusų kariams, žuvusiems malšinant 1863 m. sukilimą.

Ant generolo kapo 1945 m. pastatytas laikinas medinis obeliskas pagal Vilniaus vyr. architekto V. Mikučianio eskizą. Jam ir architektui Kaziui Biševskiui patikėtas skvero suplanavimas. Tvarkant skverą eilinių karių palaikai buvo perkelti į Antakalnio karių kapines, o tų pačių metų gegužės 9-ąją – Pergalės dieną – medinio obelisko vietoje pastatyta taip pat laikina granitinė stela, skveras pavadintas Černiachovskio vardu. Stelos vietoje netrukus turėjo atsirasti paminklas. Nors paminklo konkursas paskelbtas nedelsiant, jis buvo pastatytas tik 1950-aisiais.

Meno reikalų valdybos prie SSRS Ministrų Tarybos kuruotas Černiachovskio įamžinimo projektas prasidėjo 1946 m. paskelbus visasąjunginį konkursą generolo paminklui Vilniuje. Konkursą laimėjo Tomskis. 1947 m. pabaigoje jis pristatė baigtą paminklo maketą ir tikėjosi jį pastatyti iki ketvirtųjų Lietuvos išvadavimo metinių, t. y. 1948 m. liepos mėnesio. Tačiau, greičiausiai dėl lėšų ir laiko stokos, paminklo statyba ir aikštės sutvarkymo darbai vis strigo.

Po dvejų metų tylos spauda pranešė, kad visus paminklo pastatymo darbus numatyta baigti iki dešimtojo sovietinės Lietuvos jubiliejaus – 1950-ųjų liepą. Po kiek laiko data nukelta į 1950 m. lapkričio 7 d. (33-iosios Spalio revoliucijos metinės). Ir tik 1950 m. lapkričio 21 d. Tiesa lakoniškai pranešė, kad paminklas Černiachovskiui baigtas statyti. Atidengtas jis tų pačių metų gruodžio 10 d. – matyt, laukti kitos garbingos datos nebebuvo galima.

Vilniuje pastatytasis Tomskio paminklas Černiachovskiui literatūroje apibūdinamas kaip vienas geriausių šio skulptoriaus darbų ir viena ryškiausių sovietinių karvedžių figūrų apskritai. Vienplaukis Černiachovskis stovi apsisiautęs vėjo plaikstomą apsiaustą. Ryžtingas ir išdidus. Net ir ant kapo pastatytas paminklas vaizdavo ne tiek patį žuvusįjį, kiek oficialiai tipišką sovietinės armijos herojų-nugalėtoją. Nepaisant apmaudo, kad karvedys žuvo paskutiniaisiais karo mėnesiais, ir skausmo dėl netekties, gedului čia nebuvo vietos. Generolo paminklas Vilniuje tarnavo kaip sovietinės karinės galios ir pergalės Antrajame pasauliniame kare ženklas.

Jį pastačius nebebuvo taip svarbu pastatyti Vilniuje Pergalės paminklą. Galbūt kaip tik dėl to pastarasis planas nebuvo įgyvendintas.

Užrašas lietuvių kalba „Armijos generolui Černiachovskiui I. D. nuo lietuvių tautos“ ir išvaduotojus pasitinkantys dėkingi lietuviai, pavaizduoti paminklo postamentą puošiančiuose bronziniuose reljefuose (architektas Levas Golubovskis), turėjo demonstruoti naują hierarchinę tvarką užkariautoje teritorijoje ir simboliniais ženklais rašyti sovietinę Vilniaus istoriją. Dėkingumas, nusižeminimas ir paklusnumas buvo svarbus leitmotyvas, turėjęs pastatyti naująsias Sovietų sąjungos nares į joms deramą jaunesniosios sesės vietą.

Šiek tiek vėliau Neries krantines apimantį Vilniaus centro ansamblį papildė geležinis Černiachovskio vardo tiltas. 1947 m. vietoje sugriauto Žaliojo pastatytas laikinas medinis, o vietoje šio Leningrado inžinieriai suprojektavo metalinį tiltą per Nerį. Jo architektūrinis apipavidalinimas buvo patikėtas Vilniaus architektui Anikinui. Mikučianis prisimena, kad buvo parengta daugybė eskizų, išbandyti heraldikos motyvai, vėliavos, obeliskai ir kita, tačiau nepavyko rasti tinkamo sprendimo. Jį pasiūlė į talką pakviesti skulptoriai, ir 1950-ųjų dailės parodoje, skirtoje sovietinės Lietuvos dešimtmečiui, buvo eksponuojami keturių skulptūrinių grupių, stosiančių ant naujojo tilto atramų, eskizai: „Mokslo jaunimas“ (J. Mikėnas ir J. Kėdainis), „Taikos sargyboje“ (B. Pundzius), „Žemės ūkis“ (B. Bučas ir P. Vaivada) bei „Pramonė ir statyba“ (pradžioje vadinta „LTSR sostinės atstatytojai“, V. Vyšniauskas). Tai – tipiškas stalininės architektūros skulptūrinio dekoro pavyzdys. Iliustratyvios propagandinės kompozicijos puošė ir SSRS paviljoną 1937 m. pasaulinėje Paryžiaus parodoje, ir Maskvos Tarybų Rūmų projektą, ir LSSR paviljoną 1954 m. Visasąjunginėje žemės ūkio parodoje Maskvoje. 1951 m. Žaliojo tilto figūrines kompozicijas labai gerai įvertino speciali vietinė komisija, o 1952 m. pabaigoje skulptūros jau stovėjo savo vietose.

Černiachovskio vardo tiltas tapo vieninteliu stalininio Vilniaus objektu, kurį buvo patikėta įprasminti vietiniams skulptoriams. Geriausi Lietuvos skulptoriai jau turėjo pakankamai patirties dekoratyvinėms tipinių sovietinių studentų, kareivių, statybininkų ir valstiečių figūroms sukurti. Asmenybę niveliuojančios, plakatiškos, bet profesionaliai atliktos socialistinio realizmo stilistikos skulptūros vaizdavo atletišką, jauną ir ryžtingą sovietinį pilietį – socialistinės respublikos ateitį – ir demonstravo svarbiausias sovietinės valstybės plėtros kryptis: švietimą (arba propagandą), žemės ūkį (valstietiją), pramonę (darbininkiją) ir kariuomenę.

Reikia pripažinti, kad lietuviai „išlaikė socrealizmo egzaminą“. Stalino laikais plačiai propaguotas kolektyvinis menininkų darbas eliminavo autorystę, individualų braižą ir originalumą, paversdamas pačius dailininkus beasmeniais atlikėjais.

Individualus braižas ir originali kūryba net ir vienetinėse skulptūrose nebuvo svarbu. Svarbu buvo sukurti ideologinius rėmus atitinkantį, visų sovietinių piliečių vienodai perskaitomą propagandinį ženklą.

Lenino paminklas ir Stalino prospektas

1948–1952 m. Tiesa uoliai ruošė skaitytojus Lenino paminklo statyboms Vilniuje. Bene kas mėnesį pasirodydavo vieno sakinio pranešimai apie Lenino paminklus, atidengtus įvairiausiose Sovietų sąjungos vietovėse. Anuomet tokios žinutės turėjo skambėti kaip gyvi priekaištai – paminklas Leninui pastatytas Kustanajuje, Kurske, Kislovodske, Charkove, Slonime, Tartu, Užgorode, Vitebske, Machačkaloje, Derbente ir t. t., o Vilniuje jo vis nėra. Situaciją „imta taisyti“ 1950-aisiais. Metų pabaigoje laikydamasis protokolo Vilniaus vykdomasis komitetas išsiuntė LSSR Ministrų Tarybai oficialų prašymą leisti komitetui 1950–1951 m. pastatyti Vilniuje „paminklą Sovietinės valstybės įkūrėjui V. I. Leninui“. Prie prašymo buvo pridėta numatomo pastatyti paminklo nuotrauka. Savo prisiminimuose Mikučianis nurodo, kad buvo svarstytos dvi galimos paminklo pastatymo vietos – Pilies aikštė, kuri buvo geriau sutvarkyta, arba Tarybų aikštė. Vis dėlto 1951 m. birželį LSSR Ministrų Taryba patvirtino Tomskio ir Mikučianio parengtą Lenino paminklo Tarybų aikštėje projektą.

Iniciatyvai turėjo būti pritarta aukščiausiu lygiu, tad liepos mėnesį projektą patvirtino SSRS Meno reikalų valdybos sušaukta Meno ekspertų komisija. Šis paminklas, kaip ir visi kiti, buvo statomas už Lietuvos SSR lėšas. Aikštės sutvarkymo projektą taip pat parengė Mikučianis, neseniai sėkmingai įgyvendinęs Černiachovskio aikštės rekonstrukciją. 1952-ųjų pavasarį spauda džiaugėsi būsima gražiausia miesto aikšte: įrengiamos plačios alėjos, sodinami nauji želdiniai, asfaltuojamos gatvės. Liepą Mikučianis pristatė nuveiktus darbus: „<…> rausvi, plytmilčiais išpilti takeliai. Į centrą eina plati alėja, kurios viduryje įrengiamas gėlių kilimas. Iš įvairiaspalvių gėlių bus išausta kūjo ir pjautuvo emblema, o aplinkui – lietuviški ornamentai“.

Vilniuje pastatytoji Tomskio Lenino skulptūra buvo nedaug modifikuota dar 1940 m. sukurto paminklo Voroneže kopija. Tokia pati Tomskio skulptūra iki šiol stovi Irkutske. Anot Mikučianio, ta pati skulptūra buvo pastatyta ir Leningrade. Kartotinės skulptūros pasirinkimą ir vėl lėmė laiko trūkumas, riboti finansiniai ištekliai bei nepakankamai aukštas vietinių skulptorių statusas. Be to, kaip minėta, kartotinių paminklų praktika buvo visiškai įprasta pokario Sovietų sąjungoje.

Pasiruošimą šventei užbaigė liepos 19 d. priimtas miesto Vykdomojo komiteto nutarimas pakeisti gatvių pavadinimus: nuo tada Tarybų aikštė ėmė vadintis Lenino aikšte, o Gedimino gatvė – Stalino prospektu. Liepos 20 d., sovietų valdžios paskelbimo Lietuvoje dvyliktųjų metinių išvakarėse, paminklas Leninui buvo atidengtas. Kitą dieną Stalino prospektu judėjo šventinis darbo žmonių paradas. Sovietinio miesto veido tvarkymo darbai tuo tarpu buvo užbaigti.

vilnius47pergale2

Reklama

6 komentarai apie “Vilnius, kurį “praradome“.

  1. Teisingai, ačiū Liutaurui už papildymą. Aš ėmiau google kopiją, nes man tuo metu to pdf nenorėjo duoti. Pamaniau, kad nebeprieinamas. Gal tiesiog buvo prastas ryšys.

  2. Ar tikrai sereikiškių parke nebuvo stalino paminklo? čia lyg ir jis, nors ir iš nugaros..nes ir ta betikslė alėja einanti už vartų skirta būtent tautų tėvui.

    https://www.google.lt/search?q=cerniachovskio+paminklas&bav=on.2,or.r_qf.&bvm=bv.47244034,d.Yms&biw=1024&bih=509&um=1&ie=UTF-8&hl=en&tbm=isch&source=og&sa=N&tab=wi&ei=Kj-nUfXTHszktQbJi4DIAg#um=1&hl=en&tbm=isch&sa=1&q=stalino+paminklas+jaunimo+sode&oq=stalino+paminklas+jaunimo+sode&gs_l=img.3…85708.95408.2.96048.32.31.1.0.0.0.152.2443.25j6.31.0…0.0.0..1c.1.15.img.Yjg6mrGoQKQ&bav=on.2,or.r_qf.&bvm=bv.47244034,d.Yms&fp=abed1e03f3fc0e30&biw=1024&bih=509&facrc=_&imgrc=Y47ioWOjiKRrKM%3A%3BWD5OosEb29oNXM%3Bhttp%253A%252F%252Ffoto.terpe.lt%252Finkelti%252F20130221%252Fi51_Image0021.JPG%3Bhttp%253A%252F%252Fwww.miestai.net%252Fforumas%252Fshowthread.php%253Fp%253D710345%3B714%3B585

  3. kažko nenusikopijavo normaliai, bet kuriuo atveju, įvedus “stalino paminklas jaunimo sode“ nuotrauką galima rasti.

  4. taip, tai aš apie tą:) tik kad visur ta pati nuotrauka, iš nugaros, tai sunku šimtu proc pasakyt, bet visi sako, kad Iron Man ten buvo:) ir čia dar viena priežastis, kodėl aš džiaugiuos parko rekonstrukcija, bent jau, kad atsikratytume nebesančio “paveldo“:)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s