Dviračiai Kopenhagoje

Kai +Gyvenimo Stebėtojas anądien papasakojo apie savo Ku-Kū, jau knietėjo man pult pasakot apie skandinaviškus dviratininkų papročius- buvau ką tik iš Kopenhagos, dar pilnas šviežių įspūdžių.
Pirmą buvimo ten dieną porą kartų galėjau papult po dviratininkų ratais. Nes jie ten neįpratę rėkaut Ku-Kū nei automobiliams, nei pėstiesiems. Jie tiesiog važiuoja pagal taisykles, važiuoja savo takais. O aš privalėjau išmokt pėdint ne kur papuolė, o pėstiesiems skirtu taku. Jei pažymėtas dviračių takas- jis ne man. Nieks nerėkaus ir neskambins- užvažiuos, bus labai nustebęs, bet teisus.
Ketinau parašyt kada nors įrašą bloge, ėmiau kaupt paveiksliukus. Bet kur kas akivaizdžiau ir smulkiau parodyta šitam filmuke. Jeigu nepatingėsite žiūrėt.

Visi tie vežimėliai, priekabos. Kaip atrodo gatvės su dviračių takais. Neišgalvota, viskas taip ir yra. Mieste nėra atskirų juostų autobusams, bet visur yra atskiros juostos dviračiams. Dažniausiai truputį aukščiau (kartais žemiau) automobilių gatvės lygio, kad būtų aiškus jausmas, jog tai yra speciali gatvės dalis- ne mašinoms ir ne pėstiesiems.
Dviratininkai ten yra saugūs, bet ir disciplinuoti. Sustoja prie šviesoforų, tvarkingai laukia savo žalios šviesos. Netingi pakelt ranką, rodydami posūkius (dažnai tie gestai atrodo labai žaismingai ir linksmai- lyg sveikintų kitus eismo dalyvius. Bet apie danų minios taikingą ir draugišką būdą- atskira būtų kalba). Kai autobusas sustoja stotelėje- dviratininkai, važiuojantys savo taku, irgi sustoja- leidžia žmonėms išlipt-įlipt.

Dviračiai. Lietuviškas buržujus ant tokių, žinoma, nesėstų. Nesimato Kopenhagoj tokių dviračių, kaip Vilniuj- įmantriai blizgančių, su gausybe pavarų. Dominuoja senoviškai atrodantys (o kai kurie ir iš tikrųjų seni) “kolūkiečiai”.  Aišku- lygumų krašte ir negali būt madingi kalnų dviračiai su gausybe nereikalingų pavarų.  Kita priežastis- kuo “prastesnis” dviratis, tuo saugiau jį palikt nakčiai prie namų ir dieną stovėjimo aikštelėj.

Bet nemanykime, kad visi jie tokie pigūs, kaip atrodo nežinančiam. Gaminti pagal užsakymą, kai kurie iš tų “kolūkiečių” kainuoja tūkstančius.

Kodėl tai kol kas neįmanoma pas mus?

Ne tik todėl, kad Vilnius ir Kaunas- kalnuoti miestai.  (Šiauliai, Klaipėda- lygūs). Ne tik todėl, kad mūsų miestų valdžiai pertvarkyt gatves, padarant tikrus dviračių takus (ne imitacijas)- užduotis per sunki, tiesiog neįmanoma.

Ne tik todėl, kad socialistinės Danijos mokesčių sistema verčia žmones atsisakyt automobilių…  (Perkant naują automobilį, tenka papildomai sumokėt beveik tiek, kiek jis kainuoja. Kopenhagos centre parkavimo kainos užkeltos tiek, kad atmušė bet kokį norą lįst į centrą su mašina. Ir t.t.)

Dar ir dėl mentaliteto, kuris mūsuose smarkiai skirasi nuo skandinaviško.

Mes įpratę viršininką ar turtuolį pažint iš jo automobilio ir drabužių. Kuo turtingesnis, tuo stengiasi atrodyt mandriau. Mūsų moterys (o ir vyrai ne ką mažiau) itin susirūpinusios klausimu “kaip atrodau”. Ten tas klausimas neatrodo taip žiauriai svarbus.

Arba gal svarbus kita prasme. Jie ten dauguma labai sportiški. Moterys, nuo mažens ir visą gyvenimą minančios pedalus, atrodo gal mūsų akims kiek per ryškiai raumeningos (nenoriu sakyt “panašios į arklius”, bet išplerusią sutiksi retai.

Be continued.  Manau, kad dar gal čia rašysiu, nes pasakiau gal dar ne viską, kas rūpėjo pasakyt.  Prisiminsiu, pratęsiu.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s