norintiems pasisakyti “ne į temą“…

Rubrika įvesta skaitytojams pageidaujant.

Idant turėtumėte vietą bendriems, “ne į temą“, “šiaip apie ką nors“ komentarams bei pasisakymams.

Netgi, galbūt, kasdieniniam tarpusavio pabendravimui ir replikavimui.

Vienas komentaras apie “norintiems pasisakyti “ne į temą“…

  1. Pažiūrėjau, kad Radzichovskis panorėjo pašnekėti apie nepažįstamus žmones palankiai. Daugumai komentatorių tai nepatiko. Nes jie, matyt, internete tik ir ieško tokių vietų, kur kas nors iš ko nors tyčiojasi.

  2. Apie tą Grybauskaitės paminėtą lietuvių meilę kiniečiams.
    Yra toks Lietuvos plėtros agentūros paregtas filmukas apie Lietuvą. Ten Rumšas jaunesnysis gražia anglų kalba pasakoja, kas ta Lietuva. Yra įrašas Youtube, galima pažiūrėti. Verta, nes įdomu. Taiva: pirmiausia pranešama, kad lietuviai kalba įvairiomis užsienio kalbomis: anglų, rusų, lenkų, vokiečių (berods) ir… kiniečių 😀

  3. Jausmas po to filmuko toks… hm. Nors suprantu, kad girtis reikia. Kas šuniui uodegą pakels, jei ne jis pats.
    Bet ir graudžiai juokingos kai kurios vietos to filmuko.

    Vėl tie gyrimaisi krepšiniu.
    Gyrimaisi “pasauliniais mokslo pasiekimais“.

    O ypač prajuokino “there are three international airports“.

  4. O trečiasis tarptautinis oro uostas atrodo taip:

    Vieną sykį skridau per jį iš Berlyno. Kadangi dauguma keleivių buvo vokiečiai, skrendantys į Nidą, tai tuomet dar egzistavusio FlyLalo lėktuvėlis nusileido Palangos Tarptautiniame Oro Uoste, visi buvome išvaryti iš mažyčio SAABo, vokiečiai kažkur nukeliavo išėjimo link, o mes – pora moteriškių ir kinietis, – nuvaryti į Vilniaus Kalvarijų gatvės kebabinės (ar kibininės?) dydžio paviljoną. Ten turėjome laukti, kol mūsų lėktuvėlis bus paruoštas tolimesniam skrydžiui į Vilnių. Po nykaus sėdėjimo ant plastmasinių kėdžių, galų gale buvome nuvaryti į lėktuvą. Viskas pėsčiomis, panašiai kaip nuotarukoje, tik buvom trys keleiviai.

  5. Na nezinau, man tas filmukas truputi juokingas. Ypac kai pradedama aiskinti, kad zodis Lithuania yra sunkus istart. Kiek as klausiau visokiu anglakalbiu tai jie neturi jokio vargo istart ir net is klausos parasyti teisingai Lithuania.
    Dar labai juokingai atrodo visokie minties suoliai, kai prisokama ir aiskinama jog visos investicijos yra 100% saugios nes mes esame NATO nariai ir pan. Mokslo pasiekimai atrodo idomiai, ypac kai kalbama apie pasiekimus nanotechnologijoje 🙂 ir prisimenant kaip zymus dabartiniai nanotechnologai kratesi sio zodzio kai juos pirma karta isgirdo.
    Kinieciu kalbos paminejimas tai toks anekdotas 🙂 taip ?

  6. Greičiau visas šis siužetas yra anekdotas, ypač apie krepšinį… 😉
    Bet esu tikra, kad pinigai, suploti už to klipo pagaminimą, yra visai nejuokingi. Ir neišsprendžiamas klausimas: ar geriau gražiai meluoti visiems praeiviams, tikintis, kad kas nors susidomėjęs prieis arčiau ir gal net pamils – ar ne taip daro visa gyvūnija, kai bando susirast partnerį?- , ar sąžiningai nuobodžiai išpasakoti, kad yra pas mus korupcija, bet labai brangiai nekainuos, tinkamai “patepus“ paskui galima daryti ką tik nori.
    Anglakalbiams gal ir nebaisus tas pavadinimas, bet pati girdėjau visokių prancūzų ir belgų skundus, kad sunku įsiminti tokį pavadinimą.

  7. Patiko toks komentaras, kurį aptikau Alfoje. Gaila būtų jam leisti paskęsti tame portalų informacijos krioklyje, todėl perkeliu čia:

    dar PLATONAS kalbėjo… 2009-09-23 16:32

    …“o PALŪKININKAI vaikščioja susiguže, tarsi jų (valdžios vyrų) nematydami, – jie domisi kitais ir, radę kurį nuolaidesni, sužeidžia suleisdami jam gylį – pinigus- ir lupdami už paskolintus pinigus palūkanas, kurios daug kartų viršija paskolą, pagausina valstybėje tranų ir elgetų“…

    Platonas “Valstybė“, parašyta apie 370-360 m. pr. Kr.

    P.S.
    ..deja nieko naujo po šia Saule…

  8. Aš apie tas Nobelio premijas.
    Kadangi šioji savaitė yra Nobelio premijų savaitė, o iš visos žmonijos pagrįstai išskirti 5-10 žmonių yra neįmanoma, tai savaime aišku tos premijos sukels daugiau klausimų nei atsakymų.

    Bet pakalbėkime ne apie žmones (nors malonu matyti medicinos premijos laureatų tarpe LDK-baltarusišką pavardę Šostak 🙂 ), o apie kriterijus.
    Štai pirmoji – medicinos premija. Už ką ji buvo suteikta? Net nieko nenutuokiant medicinoje galima spėti, kad bus pagerbti mokslininkai, tiriantys vėžio arba AIDS problemas.
    Nes tai yra įvardinta didžiausiomis žmonijos rykštėmis, ir visi nori pažangos šioje srityje, o ne kokių nors daunų gydymo atradimų. Kai ligonių kontingentas platus, tai ir pripažinimas garantuotas.
    Betgi šįmet naujiena. Vietoj AIDS paminėta dar aktualesnė turtingos visuomenės liga – senėjimas. Labai logiška, kad kitais metais Nobelio premiją gaus senėjimo ir nutukimo problemas nagrinėję mokslininkai. Vartotojiškai visuomenei duokit gerą formą, kad galėtų suvartoti daugiau.

  9. “Ekspertų komisija paskelbė 5 suaugusiesiems skirtas lietuvių autorių knygas, iš kurių skaitytojai rinks Metų knygą.

    Į Metų knygos titulą knygos suaugusiesiems kategorijoje pretenduoja:

    1. Jaroslavo Melniko „Tolima erdvė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) – fantastinis romanas apie visuomenę, valdomą Kontrolės ministerijos.

    2. Sigito Parulskio „Murmanti siena“ ( Baltos lankos) – romanas, kuriame pasitelkus XX a. Lietuvos istoriją nagrinėjami šiuolaikinio jos gyventojo tapatybės klausimai.

    3. Paulinos Pukytės „Netikras zuikis“ (Apostrofa) – trumpos esė, kurių herojė atviromis akimis stebi ją supančią kasdienybę ir dažniausiai ironiškai ją komentuoja.

    4. Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ (Baltos lankos) – istorinis pasakojimas, nukeliantis į barokinį XVII a. Vilnių bei dvarų Lietuvą.

    5. Renatos Šerelytės „Mėlynbarzdžio vaikai“ (Alma littera) – romanas apie socialiai apleistus vaikus ir tėvus, pasakojamas pačių herojų balsais.“

    Norėčiau paprognozuoti. Geriausia knyga bus paskelbta Sabaliauskaitės “Silva Rerum“.
    (O juk neskaičiau nė vienos, nors dvi iš jų net turiu namie. 🙂 )

  10. Aha. Mačiau šiandien ryte televizoriuje Drazdauskienę spindint. Dar nusistebėjau truputį, seniai nebematęs jos. Tada išgirdau, kad kalbama apie penketukus. Supratau.
    O paskui pamiršau smulkiau pasidomėti.

    Ką gi, matau, kad man nė viena knyga neskaityta, tai balsuoju už Parulskį.
    Už Sabaliauskaitę balsuoti negaliu, nes Tu už ją jau pabalsavai. Reikia įvairovės.

  11. Ne, ne, aš dabar pabalsavau už Pukytę. Patinka man jos rašliavos “7 meno dienose“ ir pirmoji knygelė apie gyvenimą Londone.
    Aš tik išpranašavau, už ką balsuos dauguma 🙂

  12. Cha, tęsiu Nobelio premijų dalijimą.
    Fizikai labai smarkiai triūsia, kad vartojanti visuomenė gyventų kaip galima patogiau. Žinoma, su atomine energetika gavosi ir perlenkimai, bet vis tiek jos teikiama nauda lieka daugelio svajonė (jau nebe Maximos, bet atsiras kiti).
    Šį kartą Nobelio premijas gauna ypatingos šiuo laikotarpiu svarbos darbų autoriai:

    Ch. K. Koa apdovanotas už svarbius atradimus kuriant optinius kabelius, kurie naudojami sparčiam duomenų perdavimui.

    „Už novatoriškus pasiekimus optinėje komunikacijoje perduodant šviesą įvairiomis skaidulomis“, – Nobelio fondo tinklalapyje trumpai pranešama už kokius pasiekimus premija skirta kinų mokslininkui.

    W. S. Boyle`as ir G. E. Smithas įvertinti už indėlį kuriant grandininį puslaidininkį, (CCD) skirtą vaizdo gavimui, esantį kiekviename skaitmeniniame fotoaparate.

    Visuomenė, kuri nesujungta tinklais, yra ne visuomenė, o tik paskiri žmonės, kurie kaip atskiri ir nevaldomi subjektai yra niekam nereikalingi, o gal ir pavojingi. – Čia tokia mano įtariama “aukso“ mintis, kurią turėtų propaguoti koks nors Centrinis Žmonių Reikmių Valdymo Centras (toks a la Didysis Brolis).

  13. Apie knygas.

    Balsuoti lyg ir neturėčiau dėl dviejų priežasčių. Pirma – neperskaičius visą penketuką rinkti geriausią – nerimta. Antra – anot, Fantos, galima balsuoti tik neskaičiusiems. O aš dvi skaičiau. Parulskį ir Šerelytę. Balsavau už pastarąją. Nors jos knyga ir niūri, bet tikroviška. Skaudžiausi ir baisiausi momentai pasakojami netiesiogiai, o puse lūpų ir tas siaubas labiau susikuriamas – kiekvienam skaitančiam paliekama plati erdvė fantazijai. O ji, kaip sakoma, priklauso nuo mūsų sugedimo laipsnio… 🙂
    O Parulskis suerzino įpainiodamas į siužetą žinomus politinius veikėjus. Pigus triukas, kaip šaukštas deguto visame romane.

  14. “anot, Fantos, galima balsuoti tik neskaičiusiems. “

    Taigi dėl juoko čia tas užrašas, šiaip. Bajeris, atseit, toks.

    Tamsta tai supratai, žinau, bet dėl visa ko dar parašau apie tai, o tai gal dar kas nors nedrįs balsuoti.

    (Nors koks skirtumas, čia tų balsuotojų daugiau nelabai ir atsirastų, o ir šiaip žaidimas visai neprasmingas. Tikrajam balsavimui juk yra kita vieta, ten privalote eiti.)

  15. Man šis balsavimas prasmingesnis, nes bent jau kai kurie paaiškina, kodėl balsuoja už vieną ar kitą knygą. O tas oficialus balsavimas tai visiškai neįdomus, nebent už tai laimėtum pakvietimą į Knygų mugę. Kažkada, dar pačioje pradžioje, kai balsuojant reikėjo nusiųsti el. laiškelį, tai balsavau vien todėl, kad tame laiškelyje pasakyčiau savo nuomonę apie geriausiąją knygą, kodėl jai atiduodu pirmenybę prieš kitas. O dabar – paprastas knopkės paspaudimas, niekam net neįdomu, ar tą paspaudimą padarė ne katė, užlipusi ant klaviatūros.

  16. Šiandien (kažkur po 14 val. mūsų laiku) bus paskelbtas Nobelio Literatūros laureatas. Per radiją vis girdžiu spėliojimus, kam atiteks. Minimas kažkoks prancūzas, kažkoks turkų ar egiptiečių poetas, dar kažkas… (Meluoju begėdiškai, painioju, turbūt, nes nelabai įsiklausiau)

  17. By Igor Gedilaghine (AFP) – 3 hours ago

    STOCKHOLM — This year’s Nobel Literature Prize could go to a poet for the first time since 1996, Swedish literary circles say as speculation hits fever pitch ahead of Thursday’s announcement.

    A Spanish language author has not won the prize since 1990, so it could be time for Peru’s Mario Vargas Llosa to clinch the coveted distinction — or it could go to Romanian-born German writer Herta Mueller or Israel’s Amos Oz, both mentioned as possible winners for years, experts in Stockholm note.

    In line with tradition, the Swedish Academy which awards the prize has kept mum. No list of candidates ever leaves the Academy’s walls, and its members are sworn to secrecy.

    But its choice will be revealed Thursday at 1:00 pm (1100 GMT).

    On the eve of the announcement, the culture pages of Sweden’s newspapers’ were full of literary names.

    “A lot of people are saying it’s time for a poet. Maybe it will be a poet this year,“ Stefan Eklund, culture editor at Swedish daily Svenska Dagbladet, told AFP.

    The most recent poet honoured with the Nobel was Wislawa Szymborska of Poland 13 years ago.

    Eklund cited Swedish poet Tomas Transtroemer, as well as Adonis, the pseudonym of Syrian-born poet Ali Ahmad Said as possible winners.

    The manager of the Hedengrens bookstore in central Stockholm, Nicklas Bjoerkholm, agreed, saying: “They might want to give it to (Swedish poet) Tomas Transtroemer at last.“

    At the same time, he predicted the winner would “definitely be (someone from) outside Europe,“ after last year’s award went to French author Jean-Marie Gustave Le Clezio.

    Haakan Bravinger, an editor at Swedish publishing house Norstedts, also agreed it was “time for poetry.“

    “An American female poet would be great, but I don’t know who,“ Bravinger said.

    While nationality doesn’t play a role in the Academy’s choice, “the language will have a role,“ Bjoerkholm said, noting that “it’s been a long time since a Spanish“ language writer won the prize.

    When it comes to those, one name is mentioned more than others: “I always hope for Vargas Llosa,“ Bjoerkholm said.

    Yet his first choice for this year would ideally be Canadian short story writer Alice Munro, even though the Nobel Literature Prize has “never gone to a short story writer.“

    Munro won the 2009 Man Booker International Prize for her body of work.

    And then there are the big favourites whose names turn up every year amid the Nobel buzz.

    They include Israel’s Amos Oz, US authors Philip Roth, Joyce Carol Oates and Thomas Pynchon, Canadian writer Margaret Atwood, South Korea’s Ko Un, Japan’s Haruki Murakami, Algeria’s French-language novelist Assia Djebar, Claudio Magris of Italy, Australia’s Les Murray and Albania’s Ismail Kadare.

    The leanings of the Academy are especially hard to predict this year, since it has a new permanent secretary, Peter Englund.

    Meanwhile, online betting site Ladbrokes gave the lowest odds for Amos Oz and Herta Mueller, at 3-to-1, while the top poet was Adonis with 9-to-1 odds and the top Spanish-language writer was Mario Vargos Llosa, with the same odds.

    Copyright © 2009 AFP. All rights reserved

    Related articles:

    http://blogs.wsj.com/speakeasy/2009/10/07/handicapping-the-nobel-prize-announcement-roth-murakami-dylan/

    http://www.google.com/hostednews/ap/article/ALeqM5gn-_m0gOLDlyXymX2CJHcV5HexsgD9B6CG400

    http://www.earthtimes.org/articles/show/289043,philip-roth-amoz-oz-tipped-for-nobel-literature-prize.html

  18. Aišku, kad bus Amos iš Izraelio arba Adonis, kilęs iš Sirijos.

    Nors tikrai pritarčiau, kad M. Vargas Llosa vertas tokio pagerbimo (būtų pirmas nobelistas, kurio kūrinių pakankamai daug skaičiau 🙂 )

  19. Herta Mueller wins 2009 Nobel literature prize

    (AP) – 1 hour ago

    STOCKHOLM — Romanian-born German writer Herta Mueller has the won the 2009 Nobel Prize in literature.

    The Swedish Academy, which has picked the winner annually since 1901, said Thursday that Mueller “who with the concentration of poetry and the frankness of prose, depicts the landscape of the dispossessed.“

    The prize includes a 10 million kronor ($1.4 million) prize and will be handed out Dec. 10 in the Swedish capital.

    THIS IS A BREAKING NEWS UPDATE. Check back soon for further information. AP’s earlier story is below.

    STOCKHOLM (AP) — Americans Joyce Carol Oates and Philip Roth join Israel’s Amos Oz at the top of the buzz surrounding the Nobel Prize in literature, especially after the most prominent judge broke from his predecessor and said U.S. writers are worthy of the coveted award.

    True to tradition, the secretive Swedish Academy won’t even reveal who has been nominated ahead of the announcement Thursday.

    To avoid leaks academy members avoid discussing candidates in e-mails or in public. When they must — such as when they dine out together — they use quirky code names, like “Chateaubriand“ for last year’s winner, Jean-Marie Le Clezio of France.

    Britons Doris Lessing and Harold Pinter, winners in 2007 and 2005, were “Little Dorrit“ and “Harry Potter,“ while Orhan Pamuk — the 2006 winner — was simply dubbed “OP,“ initials that Swedes associate with a domestic brand of liquor.

    “It’s sometimes when we meet in public spaces and public environments and then we have to resort to code words but it isn’t that frequent,“ Peter Englund, the academy’s permanent secretary, told The Associated Press in an interview.

    Academy members have also been known to use fake covers to camouflage their books whenever reading in public.

    Sometimes even those feints aren’t enough. The academy suspected a leak last year when Le Clezio surged to No. 1 in Nobel betting a day before the announcement.

    “We have taken a number of measures to see that it isn’t repeated this year,“ said Englund, who used to work in military intelligence. He declined to describe the measures.

    This year British betting firm Ladbrokes is giving the lowest odds to Oz, German writer Herta Mueller and a trio of Americans: Oates, Roth and Thomas Pynchon.

    The academy keeps nominations secret for 50 years but nominators — language professors, former Nobel laureates and members of literature academies worldwide — sometimes make their submissions public.

    This year, Danish literature professor Anne-Marie Mai revealed she had nominated Bob Dylan because she was upset about Englund’s predecessor’s critical remarks about American literature.

    Before last year’s prize announcement, outgoing permanent secretary Horace Engdahl said the U.S. was too insular and ignorant to challenge Europe as the center of the literary world.

    Englund struck a different tone, telling AP Tuesday that in most language areas “there are authors that really deserve and could get the Nobel Prize and that goes for the United States and the Americas, as well.“

    On Thursday Englund will announce the winner at the academy’s headquarters in Stockholm’s Old Town.

    The last American winner was Toni Morrison in 1993. No writer from South America has won since Gabriel Garcia Marquez in 1982. The last North American writer was Canadian Saul Bellow, who won in 1976 and was a resident of the United States for much of his life.

    Dylan is believed to have been nominated several times before, but doesn’t quite fit the profile of a Nobel literature laureate. Besides primarily being a songwriter, his mass following could also be considered a minus by the Swedish Academy, which often chooses writers who are unfamiliar to the everyday reader.

    However, Dylan is considered by many prominent literary critics to be a major poet, his song lyrics worthy of serious study.

    Dylan’s literary merits aside, Nobel watchers note that anyone can be nominated for the six Nobel awards in medicine, physics, chemistry, literature, peace and economics, but that doesn’t mean they have any chance of winning.

    The list of unsuccessful peace prize nominees includes dictators Joseph Stalin, Benito Mussolini and Adolf Hitler.

    “There are some completely crazy nominations,“ said Mans Ehrenberg, who sits on the chemistry prize committee. He said occasionally committee members get e-mails “from people who think they should get the prize.“

    That violates a key Nobel rule: you can’t nominate yourself. New Zealand literature professor J.M. Brown tried to get around that rule in 1905, when he nominated Godfrey Sweven, which turned out to be his own pseudonym.

    British wartime leader Winston Churchill missed out on the peace prize despite two nominations, but his oratory and his works of historical scholarship earned him the literature prize in 1953.

    Spanish poet Angel Guimera y Jorge was nominated for the literature prize 17 consecutive years, but never won.

    The Swedish Academy receives hundreds of literature nominations every year, whittled down to a shortlist of five names by May. Those authors are studied carefully before a winner is selected in a majority vote.

    Known in Swedish as “De Aderton“ — the Eighteen — the academy members are Swedish writers, book critics, linguists and literature professors.

    Right now there are only 15 active members. One seat is vacant and two members have boycotted meetings since the 1990s because of internal disputes, including over whether the academy should condemn death threats against British writer Salman Rushdie.

    Englund said there usually is animated discussion between academy members before the vote, though they try to keep things civil.

    “There are never sort of cutthroat debates and people getting really angry and storming out of the room,“ he said.
    On the Net:

    * http://www.svenskaakademien.se/web/en.aspx

    Copyright © 2009 The Associated Press. All rights reserved.

  20. Na ką galiu pasakyti? Graudu. Graudžiau net už Pinterio apdovanojimą. Vargšė Čiaušeskaus nuskriausta vokiečių mažumos atstovė rašė romantinius pasakojimus apie rumunišką kaimelį, kuriame kalbama vokiškai. Tas pats, jei koks Tomaševskis pradėtų rašyti graudžius pasakojimus apie skriaudžiamus Šalčininkų gyventojus…

  21. Jeigu Tomaševskio kūrinių kokybė būtų tokia, kaip Kanovičiaus arba Romain Garry- kodėl gi ir ne.

    Juokingai susišaukia šia tema vienu metu pasirodę beveik vienodi virkavimai Tamstos ir pono Troy. Tik niuansai skiriasi: pas jį- seksistiniai, pas tave- fašistuojantys. 🙂

  22. Pažiūrėjau dabar, kad šios premijos svarbiausias kriterijus yra idealistinė literatūra. Idealistinei priskirčiau Milošą ir Šymborską, nes jie ne nacionalistai. Ir mūsų Venclovą priskirčiau. Ar taip yra su rumunijos nelaimingų vokiečių vaizduotoja, nežinau, nežinau ar ji ne nacionalistė, neskaičiau.

  23. Sveiki visi ir visos,

    labai apsidžiaugiau aptikęs tamstos blogą. iš dalies todėl, kad ar ne prieš metus skaitydavau forumą, kuriame buvo kalbama apie daugelį dalykų, tame tarpe ir filmus.

    daug vandens nuo to laiko nutekėjo, įkūrėm sukūrėm tokį dalyką kaip Šiaulių kino klubas (www.skk.lt). Atrodytų kas mus sieja, tai viena vertus niekas, kita vertus, tų gero kino mylėtojų taip nedaug, kad tiesiog jaučiu pareigą ką nors parašyti.

    gal iš jūsų (pažįstamų) kas nors šiauliečiai yra? būtų smagu sulaukti pas save svečiuose. beje, šiandien rodome T. Hiroshi filmą “Moteris smėlynuose“, gal kam įdomu?

  24. Taigi, nedaug kino mylėtojų, o norinčių kalbėti apie jį – dar mažiau 🙂
    Šiauliai tolokai, o televizorius – arčiau. Siūlau atkreipti dėmesį, kad Fanta užveisė dar vieną blogą, jau visiškai specializuotą – apie galbūt vertus pažiūrėti filmus per TV. Bet atrodo, kad dalintis įspūdžiais nori vis mažiau internautų… 🙂 Gal ir teisingai: filmus reikia aptarinėti klubuose, žybsint akimis bei mosikuojant rankomis ar bent vyno taure 😉
    Ir visgi nurodau ir čia to blogo adresą:
    http://manotv.wordpress.com/

  25. o, Vilnie, gaivini mano širdį..

    Taip, klubas auga, plečias ir po truputį bręsta. Turim tokią skiltį “Minčių srautas“, jaučiu inmesiu Fantos blogo nuorodą, gal kas ir be manęs susidomės. Jei niekas ne prieštaraus..

  26. Kaip ir reikėjo tikėtis, mūsų lokaliame knygų penketuko reitingavime pirmauja “Silva Rerum“.
    Šiaurės Atėnuose antrame puslapyje, tame, kur seniau vyr.redaktorius S.Parulskis tardavo savo žodį, jau kelintą kartą atrandu Giedrės Kazlauskaitės tekstą. Net pasitikslinau, ar nepasikeitė Šiaurės Atėnų redaktorius. Ne, ta pati tylioji J.Visockaitė, o vedamąjį rašo Giedrė. Ji, beje, sugeneravo knygų penketuką tokį, koks jis būtų, jei tą penketuką išvardintų skaitytojai. Žinoma, kad ten būtų knygos apie Džordaną Butkutę ir Radži 🙂
    Bet norėjau apie kitą laikraštį – “Atgimimą“. Kadangi priklausau tai mažumai, kuri skaito tą laikraštį, tai norėčiau truputėlį paskleisti tokį kaip ir anonsą, žinoma, be vilties, kad kas nors susidomėjęs puls prenumeruoti tą laikraštį ar bent nusipirkti prekybos centre. Šiaip, gal paskui pastebėsite tuos tekstus Delfi portale.

    Pirmiausia apie tą kiaulių gripą. Mūsų žurnaliūgos ir farmacininkai dabar gali mėgautis išgalvotomis vampyriškomis istorijomis, o nežinia gąsdina visus. “Atgimime“ randu sukomplektuotą informaciją apie įvairius aspektus, įdomiausi man atrodo šie “messages“:
    1) per artimiausius kelerius metus naujuoju H1N1 gripu, mutavusiu iš kiaulių gripo, persirgs visi Lietuvos gyventojai. Tačiau simptomus – pakilusią temperatūrą, kosulį – pajus tik trečdalis gyventojų, o kiti net nežinos, kada sirgo ir kada įgavo imunitetą.
    2) būtent todėl, kad gripu perserga visa populiacija, H1N1 gripui yra labiau atsparūs vyresni nei 50 metų žmonės. “Vyresnio amžiaus žmonės yra ne tokie imlūs, nes jie susidūrė su tuo virusu kažkada jaunystėje, kai cirkuliavo panašus H1N1 virusas. Yra nustatyta, kad grupėje nuo 50 metų sergamumas yra mažesnis, o iki 50 metų – didesnis. Matome, kad didžiausias sergamumas Europoje yra nuo 0 iki 15 metų amžiaus grupėje“, – sako epidemiologas.

    Pradedu dar labiau tikėti, kad toji šlykšti sloga ir gerklės skausmas, nuo kurių kankinausi praeitą savaitę, ir buvo tas gripas, nors ir be temperatūros. Kai apkrėčiau šituo savo namiškį, tai paguosdama jau tada sakiau: “ko gi mums bijoti to kiaulių gripo, mums, lietuviams, vaikystėje augusiems kartu su kiaulėmis, mes juk pripratę“ 🙂

    Kitos, ne tokios svarbios temos “Atgimime“:
    Boguslavas Gruževskis sako: “Neteisinga, kad dėl šio sunkmečio apraiškų kaltinama ši Vyriausybė. Visi tie santykiai, kurie generavo šiandienį mūsų skurdą, susiklostė prieš dešimt penkiolika metų, nes mūsų žmonės yra tinginiai“.

    Turistinis Daivos Repečkaitės žvilgsnis į Haifos, Akros ir Ein Hodo miestus.

    Radaktoriaus vedamajame Indrė Makaraitytė garsiai pasako tai, apie ką daugelis nutylėjo: “Supraskite vieną kartą – būti Seimo nariu ar ministru yra svarbiausia profesija, o būti bibliotekininku – toli gražu. Štai kodėl bibliotekininkams reikės grąžinti kelis šimtus litų atgal į biudžetą, o ministrams ir Seimo nariams tūkstančius už lexusus – ne.“

    Pabaigai – viena kultūrinė žinutė iš Rasos Gečaitės. Ji vis pasidalina įspūdžiais apie perskaitytas knygas. Nėra tas atvejis, kad reiktų ja pasitikėti besąlygiškai, kartais pas ją būna keistų nukrypimų į melodramą. Bet pasidomėti galima, ypač, jei bibliotekoje ta knyga pasipainios. Tom Rob Smith “Vaikas 44“. R.G. pila tokius pagyrimus: “Privalote perskaityti šį romaną. Nobelio premijos verta knyga ir jos autorius. Nors tai labai jauno rašytojo debiutas. Įspūdinga sovietinio siaubo anatomija nekaltu grožinės literatūros pavidalu“. Ir pan. Išleido leidykla “Alma littera“ – tai dar vienas man abejonę sukeliantis faktorius, nes ta leidykla dabar leidžia tik bobiškas knygas. Na, bent pavartykim 🙂

  27. Peržiūrėjau per savaitę pasipildžiusius kelis įdomesnius blogus. Uagadugu bloge, kuriame visada randu protingų pastebėjimų, tik gaila, kad ne visada įdomiomis temomis (nes lnk ar tv3 produkcijos lyginimas man primena tik svarstymus, kas skaniau – žemės ar smėlis? 🙂 ) šį kartą nustebino vienas komentaras. Temoje, kurioje Uagadugu pasišaipo iš LRT tarybos davatkiškumo (kai tie ponai, vietoj to, kad pasidomėtų gariūninės bobos Butkevičienės morale ir kas už ką jai moka pinigus, verčiau išranda tragediją, kad kažkokia panelė pareklamavo dantų pastą), komentaruose vienas LRT tarybos narys, kaip visada pasipūtęs, kad teisus tik jis, o ne kiti žmonės, išrėžė:
    “Aliau, skirtumas tas, kad A.Čekuolis, su visa pagarba jam, jau seniai nebe žurnalistas, o A.Stonyte minėtoje reklamoje prisistato kaip žurnalistė“.
    Mane apėmė didelis nustebimas. Pirma: o kas dabar yra Čekuolis, jei jau NEBE žurnalistas? Pensininkas? Šoumenas? Valstybės veikėjas? Antra: pagal kokius kriterijus žmonės pavadinami žurnalistais? Aš suprantu, kad kai kurie jaunuoliai, atradę Lietrytyje S.Parulskio tekstuką ir komentaruose to tekstuko autorių vadindami žurnalistu tikrai nėra mums pavyzdys, tačiau kaip vadinti žmogų, kuris savo pavarde skelbia laikraščiuose ir žurnaliukuose kažkokius sukompiliuotus tekstus ar juos perpasakoja TV laidoje, taip suteikdamas informaciją žiūrinčiai ar skaitančiai visuomenei? Įdomu, negi minėtasis LRT tarybos narys įsivaizduoja, kad žurnalistu galima vadinti tik tuos žmones, kurie tekstus parašo patys pagal savo pačių surankiotą informaciją? Tada Lietuvoje iš viso yra gal du ar trys žurnalistai.

  28. O pasirodo, tasai LRT tarybos narys bent save tai ramiai pavadino žurnalistu. Keista, neprisimenu nė vieno jo žurnalistinio produkto. Tik daug pasakojimų apie savo nuomonę. Kad moka negražiai kandžiotis ar apšaukinėti kitus žurnalistus mirusiais vien todėl, kad tie apsisprendžia darbą dirbti, tai juk galima tokį pavadinti šunimi, bet juk ne žurnalistu.

  29. Nesikoliok. Priminei “baiką“, kurią man vaikystėje vis mėgdavo kartoti vienas dėdė. Apie primuštą vaiką, verkiantį kieme: “Sobakie tu, sobakie…, kada aš tave šunim vadinau??“

  30. Lrt tinklapyje randu “LRT pranešimą spaudai“. Skamba iškilmingai, laukiu kokių nors reikšmingų pareiškimų. O perskaitau štai ką:
    Šeštadieniais, po „Triumfo arkos“, Lietuvos televizija rubrikoje „Savaitės filmų filmas“ rodo išskirtinius filmus. Šį savaitgalį LTV rodys trims “Oskarams“ nominuotą amerikiečių nuotykių dramą “Apokalipto“ (Apokalypto). Filmo režisierius – Melas Gibsonas.

    Net susijuokiau. Nors tas Apokalypto man net patiko, kai žiūrėjau, – nepaisydama, kad režisierius Melas Gibsonas, – tačiau taip sureikšminti tą filmą kultūros misija pasipuošiusioje televizijoje nedrįsčiau. Komercinės televizijos jau visos, turbūt, tą filmą parodė, tai dabar atėjo laikas kultūringiems LRT žiūrovams? 😉
    Šiaip, jei LRT iš tikrųjų bent kiek domėtųsi kultūra, tai gal klykautų ne apie komercinių filmų viršūnę – Oskarų prizus, o nuosekliai bandytų supažindinti žiūrovus su įvairių šalių kinu ar bent jau atkreiptų dėmesį, kad Amerikoje yra ir nepriklausomas kinas.
    Ta proga pranešimas ne spaudai, o kino mėgėjams:
    Paskelbti Spirit Awards nominantai, žr. http://spiritawards.com/

  31. Man tai tas Apokalipto visai nuobodus buvo. O Spirit Awards mane sudomino, reiks pastudijuot labiau tuos filmus, nors visai neturiu laiko ju ziuret.

  32. Vienas iš Spirit Awards nominuotų filmų yra Last Station apie paskutines Tolstojaus dienas (na, bent mes tai tikrai esam girdėję apie senuko pabėgimą iš namų, pasibaigusį jo mirtimi nuo persišaldymo). Filmą pastatė vokiečiai lyg ir su rusais, aktoriai kalba angliškai, o Andrejus Plachovas nuoširdžiai baisisi:

    И все же наши потенциальные партнеры не сдаются и даже создают немецко-российскую академию киноискусства. Похоже, они хотят сотрудничать с русскими тем больше, чем больше трудностей встречают на своем пути. Их не пугает ни кризис в нашем кинопроизводстве, ни опасность надвигающегося госзаказа. Они готовы вкладываться в самые разные проекты — от арт-хаусных до высокобюджетных. Их подход остается при этом скорее романтическим: бизнес бизнесом, но к России их влечет какой-то другой, метафизический и, я бы даже сказал, мазохистский интерес.

    Его природу наглядно проиллюстрировал показанный в рамках фестиваля фильм “Последняя станция“ (The Last Station) — о финале жизни Льва Толстого и его уходе из Ясной Поляны, снятый по-английски режиссером Михаэлем Хоффманом в копродукции России и Германии. Жанр картины обозначен как драма, но скорее она напоминает философическую комедию. В основе роман Джея Парини, сюжет которого — столкновение богатства и славы, которыми окружен Толстой, с его идеями отрицания частной собственности, материальных благ и удовольствий. Толстовцы во главе с Чертковым видят в нем пророка и освящают его именем эксперимент по созданию чего-то среднего между колхозом и коммуной хиппи. Они затевают интригу с целью убедить Толстого завещать права на свои романы-бестселлеры народу, сделать их общественным достоянием. Что означает — разорить свою семью во главе с Софьей Андреевной, прожившей с графом Толстым в браке 48 лет и родившей ему 13 детей.

    Толстого изначально должен был играть Энтони Хопкинс, его жену — Мерил Стрип. В конечном итоге главного героя сыграл Кристофер Пламмер (некогда снимавшийся в роли Веллингтона в “Ватерлоо“ Сергея Бондарчука), а Софью Андреевну — Хелен Миррен, которая, что называется, steals the show, по-нашему — перетягивает одеяло на себя. Толстой показан эксцентричным чудаком, его супруга — комической старухой, которая лезет на балкон, чтобы сорвать планы толстовцев, и пытается соблазнить мужа их старой любовной игрой в курочку и петушка. Параллельно идет другая линия: секретарь Толстого Валентин Булгаков разрывается между идеями толстовства и симпатией к Софье Андреевне, к тому же он нарушает закон целомудрия и заводит роман с красавицей Машей. Простые чувства побеждают завиральные идеи — даже если они родились в голове гения.

    Этот премилый фильм было тем страннее смотреть в Коттбусе, что англоязычных артистов для местного проката дублировали на немецкий, а в наушники, выданные фестивальным гостям, шел обратный перевод на английский. И хотя в качестве российского партнера в титрах фигурировала студия Андрея Кончаловского, ничего русского не было даже в аккуратных пейзажах, целиком отснятых в Германии. Таковы неисповедимые пути копродукции: в них есть звезды и иногда даже есть качество, но все-таки странно слышать, как Хелен Миррен говорит: “Valentin Fiodorovich“ — и дальше по-немецки просит Булгакова проводить ее до Ясной Поляны. Ну чистая шизофрения.

    (žr. http://www.kommersant.ru/doc.aspx?DocsID=1276373&NodesID=8)

  33. Pamanykit… Tiems rusams bile kudakuot. Mūsų lietuviškame filme “Getas“ visi kalba angliškai, nesvarbu, ką jie vaizduoja: žydus, vokiečius, ar dar ką nors. (Lietuvių kaipo tokių tame lietuviškame filme, berods, aplamai nėra). Kai padarysime filmą “Zhalgiris: The Iron Day“, jame taip pat, be abejo, commander Vytautas karaliui Jagiello raportuos šiuolaikiškam žiūrovui įprasta ingliš kalba: “Mes suspardėme jiems užpakalius, ser!“

  34. Mini, kaip manai, kada galėsime pažiūrėti tai, ką kolegos seniai pažiūrėjo?
    Mane kartais apima toks mažas žėlius, bet gal tai nieko blogo – žiūrėsime tik greia jų užreitinguotus, rinktinius filmus. 🙂

  35. Sveikas, VyneTu, nezinau kada, bet manau, kad ir Lietuvoj galima tuos filmus gauti nesunkiai. As tai taip tingiu ieskot, bet uzsisakau per Netflix ir man pastu atsiuncia viska (na beveik viska). Bet kaip rasiau, laiko ziurejimui nera, tai tenka kartais laukti ilgiau ir daznai paziuriu filmus panasiu metu kaip ir Jus visi. O daznai nepaziuriu is viso.

  36. Girdžiu kaip per TV žinias žurnalistas Europos Sąjungos prezidentą vadina Rompėjumi. Taip, kai Valatkos vadovaujami rašliavų žurnalistai pasigerino sau sąlygas ir nebesivargina aiškintis, kaip tariama viena ar kita užsieniečio pavardė, tai kalbantiems žurnalistams darosi tik sunkiau.
    O juk jei prenumeruotų Šiaurės Atėnus, tai žinotų, kad “tarimas yra „Rompioj“ – kaip lietuviškame žodyje „klampioj“ (pvz., „klampioj pelkėj“).
    žr. http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=967&kas=straipsnis&st_id=17245

  37. Vėl truputį apie spaudą, kurią ne visi skaito. Beje, atrodo su tuo, atrodo, jau susitaikė ir tos spaudos leidėjai. “Atgimimas“ pasidarė sau ilgesnes nei moksleivių žiemos atostogas. Šiaurės Atėnai tapo panašūs studentų laikraštį studentams. O Literatūrmenio redaktorius pažėrė savo skaitytojams aiškių praktinių patarimų:
    “Šiaip ar taip, menininkai pradeda suprasti, kad jų interesų niekas be jų pačių neapgins, nesukurs jiems priimtinos socialinio draudimo sistemos, kad nebepakanka verkšlenimų, meninių akcijų ar sarkastiškų prakalbų, reikia sutarti, ko konkrečiai sieksime, ir drauge tikslingai veikti. To ir linkiu visiems 2010-aisiais.“

    Bet kartais ir žmogus iš pašalies dar gali rasti ką paskaityti tuose profsąjungų spauda virstančiuose leidiniuose. T.y. – dar ne visi autoriai šneka apie juos stekenančius mokesčius ir išnaudotojus kaptalistus – Kultūros ministeriją. Tokį tekstą atradau Literatūrmenio pirmajame numeryje – pokalbyje su Giedra Radvilavičiūte. Labai rekomenduoju ir jums jį paskaityti, nes ramina:
    http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3265&kas=straipsnis&st_id=15846

  38. Uoliai plušėjau, skaičiau. Beveik nepraleidau, gal tik kelis sakinius, kai jau visai klimpdavau, tokia klampi man ta jūsų išgarbintoji Giedra, negaliu aš jos skaityti niekada, bet iš pagarbos jums ir norėdamas įsiteikti, o gal dar būna atvejai, kai vėl pamėginu dar kartą save išbandyti tąja panele Giedra- gal jau suaugau, gal priaugau iki jos niūriųjų supratėjų lygio. Ne, kiekvieną kartą gaunu atsakymą. Dar ne. Dar ne mano nosiai tas klampumas.
    Bet argi ginčijamasi dėl skonio, žinom, kad ne. Mušamasi kartais, taip. Betgi ne ginčijamasi.
    O, kaip klampiai parašiau. Beveik kaip Rrradzivilavičiūtė.

  39. DAbar dar pagalvojau: o ką, kažin, ponia V. norėjo pasakyti žodžiais “rekomenduoju ir jums jį paskaityti, nes ramina“?

    Ramina. Cha. Vietoje “Migdo“- gražus terminas “ramina“. Na, taip. Be abejo. Ramina, tuos, kurie bando skaityti iki galo- marina, kuriuos gal net numarina…

  40. Tai ŠA spausdins tik studentus ir Kazlauskaitę, o Radvilavičiūtės jau turbūt ne, nes nesimatė ten jos jau seniai?
    Nauja knyga gerai, pirmą retsykiais atskirais tekstais vis paskaitinėju.

  41. Man buvo idomu perskaityti ta interviu. Nors kazkodel vis atrode, kaip monologas. Taciau idomi ir tokia fraze:

    Ko gero, žmonėse labiausiai mėgstu skirtumus, būtent jie skleidžia pasaulį, o ne pasakojimai, kaip teigė U. Eco.

    Si fraze man pasirode idomi tuo, kad kazkodel jauciausi beveik skaitas savo mintis, t.y. jauciausi labiau panasus nei skirtingas.
    O ramina tekstas tuo, kad toks jausmas yra jog si moteriske tokia arciau zemes, nesikelianti i kazkokias padanges del to, kad raso. Nepazistu as daug menininku, bet kai kurie atrodo per daug elitiski pasidaro, kai paragauja pripazinimo. Zinoma, visokie interviu ir viesi minciu isdestymai nebutinai buna tiesa, greiciau poza, bet si karta man ji patiko. Dekui Vilnie.

  42. LRT Taryba vakar sukurpė raštelį, kuriame daug paryškintų žodžių, tokių kaip: demokratinė Europa be išlygų smerkia skubotai, neprofesionaliai, be rimtos teisinės ir profesinės analizės.
    Vienu žodžiu šedevras, net sunku nustatyti jo autorystę, nes yra daug biurokratinių klišių – tai jau būtų pono Ilgūno kompetencija, bet nuotaikos aiškiai valatkiškos, bo jam tikrai kyla grėsmė prarasti patogią manipuliavimui vietelę, į kurią jį nudelegavo LR Prezidentas – reiktų suprasti JE Grybauskaitė? Ar čia dar iš tų laikų, kai prezidentavo Brazauskas?
    Ko bijo Valatka ar Jokubaitis – aišku, taip pat aišku ko bijo tokios daržovės kaip Martinaitis ar Pranskūnienė, o dar labiau aišku, ko nebijo Račas, kuris turbūt vienintelis nepasirašė tos rašliavos. Bet kai šitą pliurpalą pasirašo Vyskupų delegatas ponas Darius Chmieliauskas, tai mane tikrai pradeda imti šėtoniškas juokas 🙂
    P.S. Visas kūrinys čia: http://www.lrt.lt/new/downloads/structure//LRT.doc

  43. Įdomus blogas, net nustebau radusi keletą tikrai gerų ir ne taip gerai žinomų filmų 🙂
    O dar labiau nustebau perskaičiusi įrašą apie filmą “Meduzot“. Negi paprastam lietuviui įmanoma jį rasti internete, ar aš tiesiog negabi ieškotoja?

  44. Du atsakymai Dovilei:

    1. -“…net nustebau radusi keletą tikrai gerų…“

    – truputį užgaulus pareiškimas; kodėl mes negalėtumėm žiūrėti gerus filmus- ką mes, kvailiai kokie, ar ką… 🙂
    (Prašome užsukti į http://manotv.wordpress.com/ ir įsitikinti, mes kartais būnam gudresni net už Ūbį.)

    2. -“…apie filmą “Meduzot”. Negi paprastam lietuviui įmanoma jį rasti internete…“

    -Išeina, kad įmanoma… (Nors dabar tikrai neatsiminčiau, iš kur aš jį tada traukiau. Gal iš torentų, gal iš kokio hub’o. )

  45. Dovile, reikia ir dar kaip traukti juos per dantį.
    Užsižaidė čia dramblio kaulo bokšte, kai Lietuvoje siaučia gripas, krizė ir nedarbas. Ir dar prezidentė dzūkiška pavarde.

  46. Dar vienas įdomus tekstas lrt svetainėje. Tolerancijos žmogus T.Venclova, paklaustas nuomonės apie pedofilijos bylą, atsako:
    “Tačiau nesiimu nieko sakyti – Lietuvoje negyvenu, tokie dalykai manęs taip jau baisiai nejaudina. “
    (žr. http://www.lrt.lt/news.php?strid=2838146&id=5401982 )

    Tada Tolerantiškojo žmogaus žurnalistė paklausia: “Sakykite, kuo gyvenate, kas Jus jaudina?“
    Atsakymas:
    “Aš gyvenu savo asmeninį gyvenimą, šeimos gyvenimą. Pastaruoju metu mane turbūt labiausiai jaudina mano anūkai, kurių turiu jau keturis. Visai neseniai vienas gimė Rusijoje, Sankt Peterburge. Galvoju, kad ten reiktų nukeliauti, bet ten reikia vizų, kurios nėra taip jau lengvai gaunamos. “

    Ar teisingai suprantu tolerantiškumo receptą: gyventi savo asmeninį gyvenimą ir jaudintis tik dėl buitinių problemų. Kitomis temomis nesijaudinti, būti abejingu?

  47. Ne tik LRT giriasi. Račas irgi džiūgauja, it geležėlę radęs.
    “Mus apdovanojo. Sveikinu!!!”

    Matyt, chebra turėjo malonų tūsą, tai šiandien maloniai prisimena. Nepavydėkime. 🙂

    (“Už draugystę – televizijoms TV3 ir LNK, kurios draugiškai dalinasi laidų formatais ir auditorijomis. “ …. )

  48. —-“Ar teisingai suprantu tolerantiškumo receptą: gyventi savo asmeninį gyvenimą ir jaudintis tik dėl buitinių problemų. Kitomis temomis nesijaudinti, būti abejingu?“

    -Neteisingai supranti. Atrodo, kad nematei tv reportažo apie premijos įteikimą. Būtu mačius, būtum pastebėjus svarbiausią ceremonijos šmėžuotoją- poną prof. L.D.
    Ir neklausinėtumei naiviai dabar. Ir neapsimetinėtumei, kad nežinai, jog svarbiausias tolerantiškumo kriterijus yra būti geruose santykiuose su L.D.

  49. Bet o koks teisingas turėtų būti Gerbiamo T.Venclovos atsakymas apie pedofilijos bylą??
    Nenorėčiau, kad Jis prisiimtų sau tokius įgaliojimus, kaip mano nemėgiama Prezidentė, sakydama, kad imasi daryti daugiau nei jai priklauso.

  50. Beje, kuo wordpress’as pranašesnis už blogspot? Žinoma būtų miela, jei paaiškintumėt, bet jei tokius dalykus išmano net trečiokai, tai tada baisiai nesibarkit:)
    Ačiū:) – kaip sako toks vienas įkyruolis on TV:))

  51. Na, iš tikrųjų vienoje vietoje jis atsakė ir tinkamai, ir jei tuo būtų pasitenkinęs, tai nebūtų man rėžę ausies keisti samprotavimai apie tai, kas jį gali jaudinti.
    Vertu atsakymu galėjo būti vienintelis sakinys iš visos pastraipos:
    “Jeigu būčiau informuotas tikriausiai irgi susilaikyčiau nuo sprendimo, kadangi šį klausimą turi spręsti teismas.“
    Sprendimas – jau skamba iškilmingai, bet galėjo tai įvardinti ir taip, kad nuo komentarų norėtų susilaikyti, kol…

  52. “Beje, kuo wordpress’as pranašesnis už blogspot? … būtų miela, jei paaiškintumėt,…“

    Nelabai rimtas atsakymas galėtų būti citata iš vieno tokio straipsnio apie internetą:

    “Blogger: Fast way to start blogging; training wheels for WordPress.“
    ( http://www.guardian.co.uk/technology/2009/dec/09/best-websites-internet )

    O jei pagal savo asmeninius įspūdžius, tai pasakyčiau: niekuo ypatingu ne pranašesnis. Blogspot’u naudotis paprasčiau, jis lengviau prieinamas “namų šeimininkėms“. WordPress truputį sudėtingesnis, bet suteikia daugiau galimybių pačiam tvarkytis. Pvz., sudėlioti paveikslėlius tekste ten, kur nori. Ir kt. įvairios smulkmenos. Nėra tai labai svarbu, bet…

    Beje. WordPress labai paprastai importuoja blogą iš Blogspot’o, automatiškai perkeliama visi įrašai su visais komentarais. Tai ir susigundžiau pabandyti. Iš pradžių nepatiko. Kol nerasdavau to ir ano, nesusigaudžiau, kaip tai veikia. Dabar jau nebenorėčiau grįžt į Blogspot’ą, nes anas, atseit, primityvokas, “stabdis“, kartais pakimba, ir pan.
    Bet šiaip jau tai nėra svarbu.

  53. Atrodo, kiek galima? Kiek galima eilinį kartą patikėti žurnaliūgų rašliavomis, net jei tai pateikiama kaip interviu ir duodančiam interviu žmogui į lūpas negalima įdėti svetimų minčių.
    Bet puikiausiai galima ištampyti atskirus sakinius iš konteksto. Taip ir buvo padaryta Savukyno redaguojamame lrt portale paskelbtame interviu su Venclova, kurį čia aukščiau citavau. Šiandien per “Kultūros savaitę“ gavau progą išklausyti visą interviu. Visai kitoks vaizdas.

    Visada man kyla klausimas: ar jaunas žurnalistas tiesiog nemoka koncentruotai raštu perduoti interviu ir nesuprasdamas, nepagaudamas pašnekovo sakytos minties atsitiktinai išpešioja jam atrodančius įdomius sakinius, ar rašytinį variantą apdoroja redaktorius, siekdamas įteigti savo interpretaciją?
    Manau, kad veikia abu variantai. Prisideda ir jauno žurnalisto neatsakingas požiūris (pvz. prisimenu, kaip pridejavo M.Širvinskas, kai Lietuvos žinios prispausdino su jo pavarde tai, su kuo jis, atseit, nesutiko. O paklaustas, kaip tam prieštaravo, atsakė: taip, kaltas, nepasidomėjau, kaip atrodė spausdinimui parengtas straipsnis).
    Na, o redaktoriai niekada neatsilaiko pagundai pamanipuliuoti skaitytojais ir įpiršti jiems norimą nuomonę. Ypač toks Savukynas, juk jo vedamose laidose mes visada sužinome jo paties interpretacijas, o pašnekovams leidžiama pasakyti “tik labai trumpai“ 🙂

    Taigi, labai siūlau paklausyti viso Venclovos interviu, kai tik šios dienos “Kultūros savaitės“ įrašas atsiras lrt archyve.
    Mano aukščiau cituoti dalykai buvo pateikti nekorektiškai. Į klausimą “kas jums rūpi“ Venclova ilgai kalbėjo apie poeziją, knygas ir pan. O apie šeimą ir anūkus jis pašnekėjo atsakydamas į kitą klausimą, kai jo ir klausė apie asmeninį gyvenimą. Apie nesidomėjimą pedofilijos byla irgi nebuvo, jis kaip tik sakė, kad tokiais atvejais negali būti jokios tolerancijos, tik šios konkrečios bylos atveju jis per mažai žino. Na, mes, gyvenantys Lietuvoje lyg ir žinome daugiau, bet kad tas žinojimas tėra tik žiniaslaidos peršamos žinios, už kurių kokybę, kaip jau teko ne kartą patirti, žiniasklaida jokios atsakomybės nejaučia, o jaučia tik norą įpiršti vienokį ar kitokį supratimą.
    Beje, dėl abejingumo jis atsakė atvirai: abejingumas tolerancijai tinka 🙂

    Dar “Kultūros savaitėje“ išvardino Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto paskelbtą geriausių metų knygų dvyliktuką. Su populiarinamų knygų penketuku visai net nesikerta. Bet man tai patinka, nes manau, kad šįmet knygų penketukas labai silpnas, pritarčiau Amliw, kad vienintelis Šerelytės romanas geresnis. Tiesa, tas LLTI dvyliktukas (http://www.llti.lt/failai/PS_LLTI%20isrinko%20kurybiskiausiu%20knygu%2012tuka.doc ) sudarytas beveik vien iš poezijos knygų. Dar pora knygų su apsakymais ir viena apysaka. Ir vienas romanas – Marko Zingerio. Skaičiau jo ištraukas, berods, Šiaurės Atėnuose, reiktų pasigriebti jį iš bibliotekos. (Dar sąraše yra įtartinas Martinkaus “istorinis romanas“, bet į tokią lektūrą aš žiūriu labai įtariai 🙂 )
    O Lauros Sintijos knygutę nusipirksiu Knygų mugėje ir dar autografo paprašysiu 🙂
    Galvojau, kad šįmet jau tingėsiu ten eiti, juk Donskis Briuselyje. Ne, bus ir penktadienį, ir šeštadienį. Tai iškart sukilo ūpas, noras ir nuotaika, susitvarkiau, kad už darbą vasario 15-16 dienomis turėčiau išeigines penktadienį-šeštadienį. 🙂
    Juk Kubiliaus vyriausybė ne tik visaip skriaudžia knygų leidėjus, bet per knygų mugę užtaisė šeštadienį darbo dieną. Kad ir daug savų filologų prisirenka tose mugėse, bet juk būdavo ir daug paprastų darbo žmonių, kurie ir padarydavo didžiausius pirkinius. O dabar jie sėdės darbe, lieka jiems tik galimybė Šeimos sekmadienio renginiuose.

  54. Aš irgi girdėjau šiandien tą pokalbį su Venclova, irgi galvojau tą patį: kažkaip kitaip skamba, negu tada Vilnis pateikė. Irgi taip pat nusprendžiau: gal spausdintas tekstas buvo trumpesnis, sakiniai išrankioti. Nors nebuvau tikras, nes neatsiminiau- o gal mes patys tada taip perskaitėme.
    Dabar jau, kai perskaičiau Tavo pasipiktinimą, jau tikiu, kad buvo Savukynas taip pateikęs. 🙂 Žodžiai tie patys, sakiniai ne visi. Pateikti taip, kad būtų, atseit, “įdomiau“.

  55. Sveikas Fanta,

    Jau susirgai laikrastomanija ? pradejai savo asmenini laikrasti leisti 🙂 Na, ka mokykloje mes taip pat sita zaisdavom, tik po kurio laiko uzknisdavo viska ranka perrasinet. Siais laikais patogiau – kompiuteris viska padaro 🙂 Sekmes naujam ivaizdziui 🙂

  56. “Jau susirgai laikrastomanija ? pradejai savo asmenini laikrasti leisti “>>>>>>>>>

    Čia toks baajeris. 😛

    1. Pavydu pasidarė, žvalgantis po internetą: kur pažvelgsi- vien Vyr Redaktoriai, jų priviso daugiau, negu laikraščių, o laikraščių (bei žurnalų) priviso NEĮTIKĖTINAI daugiau, nei skaitytojų. Vienam skaitytojui- 1,5 laikraščio, vienam laikraščiui- 1,5 vyr. redaktoriaus. Toks įspūdis. Pagalvojau: o mes kuo blogesni?
    (buvau paskutiniam sakiny parašęs “negrai“, bet ištryniau, tausodamas Tavo politkorektiškus jausmus, norėjau vietoj to rašyti “ryži“, bet kažkaip kvailokai skambėjo, tai lieka taip, kaip lieka…)

    2. Kadangi popieriniams laikraščiams šiaip ar taip šviečia galas, tai kodėl nepajuokavus ta tema.

    3. Ir- last but not least– skubinuosi nugvelbti užrašą “Laikraštis bajorams“, kol jo nenugvelbė Trojus. 🙂

    4. O jei rimtai- tai tiesiog pasipainiojo po ranka tokia išvaizdos tema, tai ir pabandžiau, kaip atrodo.

  57. Už “Vyr. tinklaraštininką“ rizikuoji savo kailiu labiau, negu aš už “Vyr. redaktorių“. 😛

  58. Beje, mielas kolega. Turiu tamstai gerą pasiūlymą. Galėčiau retkarčiais priimti vieną-kitą tamstos straipsnelį, jeigu nori. Žinoma, patikrinčiau, ar tinkamas, ištaisyčiau klaidas ir patalpinčiau. Honoraro negarantuoju, bet pasirašyti galėsi gražiai. Pvz., “3 rango jaunesn. red. Troy“.

  59. Ką jūs vadinate BETVARKE?
    Vaikšto, įžeidinėja žmones, ir vadinasi Nuomone. Irgi, mat.

  60. Tamsta Fantocijau Urvini pasiskelbei, kad esi vyr. redaktorius – gerai, bet kur rasti Tamstos ar redakcijos adresą, kad galėtume rašyti laiškus ar siūlyti savo straipsnius į laikraštį?

  61. Kitur žmonės džiaugias kad kas konstruktyviai pakritikuoja,o aš net pagyriau,bet vis tiek nepatenkintas visas:):):)

  62. Nors persiplėšk – ir tą vieną straipsnį, kurį galiu parašyti, užsimaniau talpinti ne idant, o čia! Matyt, reitingai šios vietos aukštesni, instinktyviai jaučiu! 😀

  63. Man tai seniai vieną klausimą norisi užduoti p.Donskiui: kokias dar šovinistines pop grupes arba alikėjus, be Liube, jis dar galėtų pateikti pavyzdžiu? Sektor Gaza, Gazmanovas, Kobzonas, Leščenka… ???
    Teko girdėti Liube dainas, ne visas aišku,bet I.Matvijenko rašo stiprius buitinius-patriotinius tekstus apie Rusiją motinėlę ir kuriuos labai mėgsta dalis rusakalbių ir rusiškai suprantančių žmonių. Gal vailokiškai kurtokas esu, kad ten nieko šovinistiško, mano vertinimu, negirdžiu?!

  64. Veikiausiiai, Vilnie. Arba mažai ką iš repertuaro jų girdėjau, o tame ką girdėjau – negirdėjau kitataučių menkinimo ar niekinimo. Bet, matyt, čia vėl kurtumo pasekmė.

  65. Papildysiu, kad aiškiau būtų. Man jų dainos – militaristinės ar šovinistinės, perdėtos-seilėtos apie Tėvynės motušėlę, akivaizdžios įtakos neturi. Tačiau filosofo teigiama, jei gerai supratau Donskį, kad tokia koncertinė politika nėra atsitiktinė, o paremta rusijos politinės valdžios kryptingai kuruojama strategija, kuri nematoma bambagysle palaiko dalies LR žmonių mentalinį ryšį su Rusija per jos popkultūrą.
    Žodžiu taip, esu auka, nesupranatnti, kad esu auka.
    Gerai, kad kurtokas, maž jiems neišdegs, su manimi. 🙂

  66. Fanta, galėtum, kaip intelektualams skirtas laikraščio redaktorius nepalikti neapkalbėtos temos apie Kanų kinofestivalį.
    Kol kas matau tik paskelbtus konkursinės proagramos filmus ir Didžiausią Įvykį – į programą įtraukė N.Michalkovo «Утомленные солнцем-2: Предстояние».
    Dar, kaip visada, keletas rytiečių: Lee Chang-dong, Im Sang-soo, Takeshi Kitano, kritikų kažkodėl išgarbintas Apichatpong Weerasethakul. Žinoma, iranietiškas filmas (Abbas Kiarostami), žinoma, Pietų Amerikos įžymiausiasis Iñárritu. Iš prancūzų meistrų šįmet kilimas patiesiamas Bertranui Tavernier, dar iš europiečių bus Mathieu Amalric, Daniele Luchetti ir Xavier Beauvois. Iš anglų – mano mėgstamas Maikas Leigh.
    Kas lieka? Aha, reiks pasidomėti: Fair Game, rež. Doug Liman.

  67. Prieš metus tokia vilnis čia rašė:
    “Nors tikrai pritarčiau, kad M. Vargas Llosa vertas tokio pagerbimo (būtų pirmas nobelistas, kurio kūrinių pakankamai daug skaičiau )“

    Galiu nudžiuginti, kad jos lūkesčiai galų gale išsipildė 🙂

  68. Manau, kad skaičiau tik dvi jo knygas.
    Ir, turbūt, mačiau tik vieną filmą iš septynių, padarytų pagal jo knygas.
    “Miestas ir šunys“ mačiau. O daugiau, turbūt, nieko. Tetulės Chulijos mums, turbūt, nerodė? Arba neatsimenu. Įdomu būtų pažiūrėti, kas per daiktas yra Ožio Šventė. Apie Dominikos diktatorių Truchilją. Mus gi domina visokie politiniai filmai.

    Perskaičiau, kad Marijus Vargas Ljoza ir režisieriaus duonos yra bandęs. Kartu su José María Gutiérrezu režisavo 1975 m. filmą “Pantaleón y las visitadoras“. Pats vėliau buvo labai blogos nuomonės apie tą filmą, aiškino spaudai: “Filmas baisus, ir tai visiškai dėl mano kaltės. Norėčiau, kad tas epizodas nebūtų minimas mano curriculum vitae“.

  69. Ne. Turbūt, reikia prisipažinti, kad suklydau dėl filmo “Miestas ir šunys”. Būsiu supainiojęs su kitu kažkokiu. Pažiūrėjau paveikslėlius ir gabaliuką Jūtūbėje, atrodo nepažįstamai, gal vis tik nemačiau.

  70. Bjaurios diedovčinos vaizdai. Gal todėl sovietai leido tą knygą, kad sovietinis jaunimas įsitikintų, kad kitur armijoje ar karinėje mokykloje dar blogiau 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s