Mirtis vienija, laidotuvės- skiria.

Panašu, kad lenkai vėl ketina daryti istorinę klaidą.
Prezidentas Kačynskis net ir miręs sugeba kiršinti. Tiksliau, šį kartą jau nebe jis, o jo partijos “blatas“ su kunigais. Tris dienas pasaulis lenkų gailėjo ir užjautė. O dabar vėl juoksis.

Kardinolas Dziwisz priėmė sprendimą: Lechas Kačynskis bus laidojamas Vavelyje, kur guli šventieji ir karaliai.
Šv. Stanislovas ir šv.Jadvyga, Jogaila, Kazimieras Didysis, Vladislovas Lokietka, Žygimantas Senasis ir Žygimantas Augustas, Steponas Batoras, Janas III Sobieskis, kunigaikštis Juzefas Poniatovskis, Tadas Kosciuška, Adomas Mickevičius, Julius Slovackis, gen. Sikorskis…

Ir maršalas Juzefas Pilsudskis. Atskiroje kriptoje. Maršalas buvo išdidžiai vienišas savo kriptoje, dabar turės draugiją. Prezidentą Lechą su žmona.

Karaliai, beje, buvo laidojami be žmonų. Bet tada, žinoma, buvo kiti laikai.

---

Iš laikraščio “Rzeczpospolita“ portalo:
Paweł Lisicki. Żałoba i kicz pojednania

Paweł Lisicki. Gedulas ir susitaikymo kičas.

Jei ne katastrofa prie Smolensko, tikriausiai šiandien skaityčiau komentarus, kad be reikalo Lech Kaczyński skrido pagerbti kritusiųjų Katynėje. Nejaugi prieš tai surengtų iškilmių neužteko – girdėčiau klausimus. Ir be to – įrodinėtų žinovai – užtenka tos prakeiktos lenkiškos  martyrologijos. Palikime mirusiems mirusiųjų laidojimą, gyvieji lai žvelgia į ateitį.

Jei ne lėktuvo avarija, Lech Kaczyński būtų startavęs kampanijoje. Greičiausiai būtų gavęs palaikymą, kuris būtų leidęs jam išeiti į antrąjį turą, be jokių betgi šansų pergalei. Sunku man patikėti, kad būtų galėję būti kitaip. Eiliniai ekspertai būtų tvirtinę, kad turi per daug negatyvaus elektorato, pastoviai daro klaidas, nesugeba prasilaužti pro abejingumo mūrą. Pats būčiau laikęsis tokios nuomonės.

Iš kur tada tos minios? Iš kur tas visuotinis raudojimas? Iš kur neviltis ant tiek veidų? Kaip atsitiko, kad to politiko mirtis staiga iššaukė sprogimą tokios didelės tautos užuojautos? Tie milijonai verkiančių, liūdinčių? Iš kur tiek žmonių, panirusių į maldą? Lydinčių prezidentą paskutiniame kelyje iš aerodromo į Prezidento rūmus? Iš kur jie visi ėmėsi?

Tikriausiai juos sujaudino neišsakoma tragedija pačios mirties. Jos visiškas netikėtumas. Tas siaubas, kurį visada iššaukia tai, kas nelaukta. Nemažiau svarbi yra, turbūt, šios dramos simbolika. Prezydentas, jo žmona, artimiausi bendradarbiai žuvo, norėdami atiduoti pagarbą kritusiems Katynėje. Ta simbolika veda kartais iki pernelyg drąsių palyginimų, iki žodžių apie sąmoningą auką. Ką gi, skausmas ir neviltis turi tokią teisę. Galbūt, dar viena priežastis tokio tautos susijaudinimo yra ir pasijutimas našlaičiais. Žmonės išsigando, kad iš  valstybės ir tautos buvo atimta jos galva. Nieko nuostabaus, kad tokią minutę žmonės nori būti kartu.

Bet yra, ko gero, dar viena šito gėlos ir liūdesio sprogimo priežastis: nevisai švari sąžinė. Ar  įmanoma, kad tas žmogus, kurio mirtis minima su tokiu atsidavimu ir skausmu, buvo tas pats beveik groteskiškas vadovas? Yra kažkokia baisi disproporcija tarp šiandieninio beveik visiško sutikimo  (nežiūrint kai kurių protestų), kad Lech Kaczyński būtų palaidotas Vavelyje tarp didžiausių Lenkų ir to dar ką tik buvusio jo asmens niekinimo ir paniekos. Tarp sutikimo su visokeriopomis patyčiomis  ir  šiandienine jo apoteoze. Taip, galvoju, kad tai, kas veda tiek žmonių į gatvę, yra gilus supratimas skriaudos, kuri buvo Kaczyńskiui  daroma.

Reikia apie tai kalbėti. Reikia apie tai priminti. Taip, Lenkijai reikia vieningumo. Bet nebus gerai, jeigu Lecho Kaczyńskio prezidentavimas nuskęstų visuotinio susitaikymo kiče. Reikalinga garbinga diskusija apie tai, kas yra verta  pagarbos, o nepelnytai buvo iš to tyčiojamasi, taip pat kaip ir apie tikrąsias silpnas vietas. Netgi jei dėl to bus padraskomos žaizdos.

---

Laikraštis “Rzeczpospolita“ visada buvo labiau prijaučiantis Kačynskių partijai PiS (“Tvarka ir teisingumas“), specialiai ėmiau straipsnį iš ten. Kitur žodžiai skamba kur kas aštresni. A. Michniko “Gazeta Wyborcza“ taip nevynioja į vatą (“nežiūrint kai kurių protestų“). Protestai ne “kai kurie“, pasipiktinimo daug.
Bet kažin, ar galima tikėtis sveiko proto tais atvejais, kai lemiamą žodį turi kunigai ir tautininkai. Kai mirtis, kai laidotuvės. Lyg ir nepatogu pernelyg garsiai protestuoti, pernelyg smarkiai ginčytis. Nepadoru, atseit.
O laidoti šalia karalių- padoru. Nes taip, atseit, pageidavo šeima. Brolis.

Mums belieka tikėtis, kad kardinolas Bačkis nenuspręs kada nors paguldyt kurį nors Lietuvos prezidentą Katedroje šalia šv. Kazimiero. Šeimos prašymu, partijos pageidavimu.