istorija, Uncategorized

Lietuva Tironų Pančiuose VIENOS VERGIJOS PABAIGA (tęsinys iš pereito nr.)

Neliečiant visos eiles smulkių ir vietinio pobūdžio incidentų, kad ir aiškiai rodančių jog sovietų invazija buvo sutikta Lietuvių su tvirtu pasiryžimu nesiduoti greitai perbloškiamiems, reikia pažymėti kad slapto veikimo organizacijai pagrindas buvo sudarytas jau tada kai dar formaliai Lietuva nebuvo prijungta. Paleckio “liaudies vyriausybė“, pradėjus plačiu mastu “valyti“ administraciją, išmetė j gatvę per trumpą laiką didelį skaičių žmonių, pavadindama juos “smetonininkais“, “reakcionieriais“, “liaudies priešais“. Tie išmestieji ir ėmė tuoj slaptai organizuotis. Bet Liepos 12 dienos areštai išardė visą organizacijos užuomazgą.
Prijungus Lietuvą prie Sovietų Sąjungos, po Liepos 21 d., vėl susidarė naujas slaptos veiklos vienetas iš kariškių, atleistų iš kariuomenės. Buvo sudaryti du pagrindiniai slaptos veiklos centrai: vienas Vilniuje ir antras Kaune. Jie vadinosi Lietuvių Aktyvistų Fronto vardais.

Kovo 19 d. (1941 m.) vienas Aktyvistų Fronto delegatas buvo atvykęs slapta į Berlyną ir su Škirpa plačiai aptarė visus sukilimui pasiruošti budus ir jo įvykdymo galimybes. Buvo numatyta kad Lietuvos Nepriklausomybės atstatymas bus paskelbtas Vilniuje, nes galvota kad, karui prasidėjus, Vilnius galės buti išlaisvintas nuo bolševikų jau pirmą karo dieną. Mat, Vilniuje ir arti jo stovėjo “Lietuvių teritorialinio korpuso“ pulkai, kurių apie 90 % visų karininkų priklausė slaptai organizacijai.
Tai gal ir butų įvykę, jei sovietai prieš pat karą nebūtų išvežę į Maskvą apie porą šimtų karininkų iš to korpuso. Išvežimas palietė ir visą sukilimo planą, ir nebuvo laiko iš naujo sudaryti naują planą ir vėl tvarkingai pasiruošti jo vykdymui. Del šios priežasties pats sukilimas pradžioje neturėjo vieningos vadovybės ir reiškėsi gana palaidai. Bet jau kitą dieną jis perėjo į aiškesnius rėmus ir buvo nukreiptas griežčiau į savo pagrindinį tikslą.
Gi pagrindinis sukilimo tikslas buvo — aktingai dalyvauti Lietuvos išlaisvinime, pareikšti pasauliui tautos pasiryžimą gyventi laisvai, pastatyti Vokiečius prieš įvykusį faktą ir neleisti besitraukiantiems sovietams nuterioti krašto. Politinė sukilimo prasmė buvo ta kad kuo greičiausia ir be svetimųjų pagalbos bei pritarimo butų atstatyta Lietuvos nepriklausomybė. O kadangi Vokiečiai nebuvo palankus Lietuvos Nepriklausomybės reikalui tai sukilimu norėta pareikšti ir prieš Vokiečius lietuvių Tautos nusistatymas.

Vokiečiai tikėjosi pražygiuoti per Lietuvą taip greitai kad nebūtų laiko jokiam sukilimui pasireikšti ir jokiai tautinei administracijai bei vyriausybei sudaryti. Todėl norint kryžiuoti Vokiečių planus reikėjo skubiai ryškinti Lietuvių Tautos valią. Ir tatai padaryti tebuvo galima tik sukilimu, užimant pirma patiems krašto administraciją ir pastatant Vokiečius prieš faktą. Tai buvo reikalas gelbėtis nuo naujo okupanto; ir todėl esmėje sukilimas buvo nukreiptas ne vien prieš sovietų įvestą Lietuvoje okupacinį režimą, bet ir prieš Vokiečių pasikėsinimus Lietuvą pavergti. Tai buvo pirmas realus protestas Lietuvių Tautos prieš bent kokį okupantą ir pirmas partizaninis karas prieš naujai ateinantį užgrobiką.

2. Birželio 22
Pirmutiniai prasidėjusio Vokiečių-sovietų karo šūviai Lietuvos pasienyje suskambėjo Birželio 22 d. (1941 m.) 3 valandą ryto. Tai buvo šūviai iššaukusieji Lietuvos žemėje neapsakomą džiaugsmą. Karas-karas-karas!— šis žodis, sukeliąs tiek baisių vaizdų, sukeliąs tiek skausmo ir aimanų milijonų motinų, šis žodis tą dieną reiškė Lietuvių Tautai didelės laimės pranašystę. Jis reiškė ištisus metus lauktą vergijos pabaigą ir didžiai išsiilgtą pradžią nepriklausomo gyvenimo. Ir tas pirmasias džiaugsmo valandas tegalės gerai suprasti tik tas kurs visus metus drebėjo sovietiniame režime, kurs
slapstėsi urve ar daržingalyje, kurs buvo suniekintas, pavergtas, paverstas gyvuliu ir pasmerktas mirčiai. Tai buvo džiaugsmas panašus j tą kokį išgyventų kiekvienas
nuteistas mirti ir staiga išteisintas.
Pirmųjų šūvių garsas žaibo greitumu pasiekė kiekvieną Lietuvos žemės pėdą ir visiems Lietuvos sunums paskelbė kad sovietiniai pančiai jau dūžta ir kad atėjo laisvės prisikėlimo valanda. Lėktuvų dūzgesys, patrankų dundėjimas ir besikraustančių sovietų bildesiai pažadino tą rytą labai anksti visus Lietuvos žmones, pažadino su padėka Aukščiausiajam ir su sveikinimais bei džiaugsmo šūkiais. Pati gamta lyg jungėsi prie Lietuvių Tautos džiugesio, atnešdama giedrą ir saulėtą dieną. Visų veidai švytėjo ir visi sveikinosi lyg iškilmingiausioje šventėje, džiaugdamiesi kad pagaliau bus apmokėta už melą, už visas klastas, už nekaltas ašaras, ištrėmimus, kankinimus ir žudymus.  Tą laimingą rytą visa Lietuvių Tauta atsisuko pilnu vilties veidu į Vakarus, kartu gerai suprasdama jog atėjo valanda parodyti kad Lietuviai yra verti savo didžios praeities, kad
įie nesibijo aukų laisvei atpirkti ir moka įvertinti laisvo gyvenimo prasmę.
Staigus ir gerai paruoštas pirmas Vokiečių kariuomenės puolimas pirmą karo dieną nesutiko Lietuvoje jokio raudonosios armijos pasipriešinimo. Apie 50 kilometrų pasienio ruožą pražygiavo Vokiečių kariuomenė, galima sakyti, “be šūvių“, nerasdama jokios pasipriešinimo pozicijos. Sovietai bėgo galvatrūkčiais iš miestų ir miestelių Rytų kryptimi. Palaida, išgąsdinta ir pakrikus, traukėsi “raudonoji armija“, bėgo visi sovietinio režimo agentai, visi išgamos ir parsidavėliai. Viskas iškarto suiro: nei policijos, nei pareigūnų nei susisiekimo, nei saugumo…. nei tvarkos. Biurai, įstaigos
ir fabrikai pasiliko be vadovų. Krautuves apgulė minios ir vienur pirkdami, kitur grobdami stengėsi apsirupinti maistu ir kitais dalykais. Tai buvo visuotino chaoso diena; chaoso kurs tęsėsi apie 24 valandas, kol buvo susivokta kaip ir nuo ko pradėti veikti, įr kol susiorientuota kad jau reikia pradėti veikti.
Vyriausias slapto veikimo centras buvo sovietų išardytas pora savaičių prieš karo pradžią. Naujo suorganizuoti nebuvo suspėta. Tat reikėjo beveik improvizuoti ir veikti savo atsakomybe. Kiekviename mieste ir miestelyje, pasitraukus sovietinei administracijai, tuoj pat kilo klausimas kaip apsaugoti įstaigas,  sandėlius, įmones bei kitokį paliktą turtą nuo grobimų ir sunaikinimo. Apsaugai reikėjo žmonių, o žmonėms — ginklų.
Žmonių netruko, nes kiekviename miestelyje ir kiekvienoje vietoje buvo šimtai ir tūkstančiai tokių kurie tik laukė dienos kada galės bent kuo prisidėti prie “bausmės
sovietams“. Ginklų sovietai bėgdami paliko ikvaliai. Taigi, apsirūpinimas lengvaisiais ginklais nesudarė jokių sunkumų; visi kas norėjo ir kam jų reikėjo, turėjo pakankamai. Tuo budu jau pirmą karo dieną visos sritys iš kurių sovietų kariuomenė pasitraukė, buvo vėl Lietuvių rankose.

Matydami sovietų pakrikimą ir suprasdami politinį reikalingumą, Lietuviai pradėjo partizaninius veiksmus prieš besitraukiančius sovietų kariuomenės dalinius. Tatai, aišku, dar labiau dezorganizavo sovietų kariuomenę Lietuvoje ir padėjo apsaugoti įmones, vietoves, net miestus ir miestelius nuo sunaikinimo, neleidžiant sovietams
suorganizuoti gynimosi pozicijų. Partizaniniai veiksmai sovietų kariuomenės užnugaryje trukdė jos ryšius, sunkino tiekimą, blokavo pasitraukimo kelius ir sukėlė sovietuose visuotino netikrumo, o vietomis net ir panikos.
Galima lengvai išsivaizduoti “raudonosios armijos“ moralę kai ji, besitraukdama per Lietuvą, turėjo praeiti kiekvieną miestelį ir kiekvieną dengtą vietovę su tokia pat sauga kaip ir kariuomenė žygiuodama priekin priešo žemėje.
Lietuviams buvo partizaninis veikimas kaip atlyginimas už jų patirtas nuoskaudas iš sovietų. Tai buvo aiškus atsakymas į sovietinį melą, kad Lietuvių Tauta gera valia sutiko vergauti Maskvai.
Partizaninis veikimas Lietuviams buvo kaip atlygisakėme, buvo Vilnius ir Kaunas. Politinė vadovybė koncentravosi Kaune, o karinė — Vilniuje. Birželio 23 dieną Vokiečiai Kauno dar nebuvo pasiekę, bet Marijampolę jau buvo perėję. Kaune tą dieną dar buvo pilna besitraukiančios sovietų kariuomenės ir nebuvo žinoma kaip dideles jiegas sovietai turi prieš Kauną ir ar jie mėgins ginti Kauno tvirtovę…. Buvo manyta kad jei sovietai Kauną bandys ginti tai Vokiečių įžygiavimas į Kauną galėtų užsitęsti 48 valandomis. Jei negins tai vakare (Birželio 23 dienos) Vokiečiai galėtų buti jau Kaune. Tokiu atveju Lietuvos nepriklausomybės atstatymo paskelbimas pasidarytų neįmanomas, nes jis priklausytų nuo Vokiečių valios, jei tatai nebus padaryta dar prieš jų atėjimą.
Tame didžiame chaose kurs tuo metu reiškėsi Kaune, buvo labai sunku susivokti ar jau yra atėjęs laikas veikti prieš sovietus ir kartu Vokiečius. Buvo bijomasi kad gali atsitikti taip kaip vėliau atsitiko su Lenkų sukilimu Varšuvoje. Pradėsi sukilimą peranksti tai jį nuslopins sovietai; pradėsi pervėlai tai nustosi politinių kozyrių. Kadangi sukilimas savo esmėje buvo nukreiptas ir prieš sovietus ir prieš Vokiečius tai buvo bijomasi kad Vokiečiai gali sąmoningai susilaikyti nuo skubaus įžygiavimo į Kauną ir leisti sovietams sulikviduoti sukilėlius. Tat reikėjo rizikuoti, nors ta rizika buvo surišta
su labai .dideliais sunkumais ir sunkiai apskaičiuojamais
pavojais.

Birželio 22 dienos popietis pasidarė Kaune labai “tvankus“. Galvotrūkčiais kraustėsi traukiniais, sunkvežimiais ir automobiliais visokio rango bolševikai: skubėjo visais keliais sovietiniai agentai, jų šeimos ir visi kuriems Vokiečių atėjimas nebuvo prie “širdies“. Sovietų kariuomenė ištisais būriais ir kuopomis kėlėsi per Nemuną ir palaidai žygiavo Rytų kryptimi Ukmergės plentu. Visur matėsi pairimas, nebesiorientavimas ir skubėjimas. … Tai buvo ženklas kad sovietų karinė vadovybė yra pasimetus ir kad nebereikia laukti kokio rimto sovietu-Vokiečių jiegų susirėmimo prie Kauno. Pasiliko tik baimė kad atskiri sovietų daliniai, žygiuodami pro Kauną, ir sužinoję kad čia veikia partizanai, gali įvykdyti plataus masto skerdynes, gali miestą nudeginti ar kokio kito blėdžio pridaryti.
Lietuvių sakoma: bijok vilko, tai neik į mišką. Bijok pavojų tai gyvenk vergijoje — galėjo pasakyti aną Birželio dieną Lietuvos laisvės vyrai. Ir todėl nieko nelaukiant buvo pradėta veikti — veikti prieš sovietus, prieš Vokiečius ir del nepriklausomos Lietuvos.

Kauno gatvėse ir priemiesčiuose prasidėjo partizaninė Lietuvių veikla. Ji prasidėjo Birželio 23 dieną ir tuo laiku kada sovietų kariuomenės daliniai, stovėję Užnemunėje, traukėsi per Kauną. Lyg pagal sutartą ženklą civiliai mažomis ir didesnėmis grupėmis, vieni ginkluoti jau, kiti dar tebejiešką ginklo, užiminėjo įstaigas ir įmones, vienur sovietų jau apleistas, kitur dar jų saugojamas. Gatvėse prasidėjo izoliuoti sovietų karių susirėmimai su civiliais. Nežiūrint didelių pavojų, Lietuvių entuziazmas buvo tiek ryžtingas ir taip pakilęs kad dažnai vienas nuginkluodavo keletą sovietų iškarto.
Greitai susidarė įspūdis, kad Kaune kiekviena gatvė ir kiekvienas namas yra pilnas Lietuvių partizanų, labai gerai ginkluotų ir veikiančių sutartinai. Sovietų kariai leisdavosi nuginkluojami be ypatingų pasipriešinimų, kai kurie jų net patys, sutikę civilius, atiduodavo savo ginklus.
Džiaugsmas kad sovietai skubiai išsinešdins iš Lietuvos, ir viltis kad vėl prasidės laisvės gyvenimas svaigino visus Lietuvius pasiaukojimo dvasia.
Birželio 23 dienos rytą Kauno radio stotis vis tebegrojo sovietinius maršus…. (Vilniaus radio stotis buvo susprogdinta Vokiečių pirmą karo dieną.) Visa Lietuva su ilgesiu, o kartu ir su baime, laukė žinios. Bet greit nutilo Kaunas visiškai. Kol radio veikė tai vis
buvo jaustasi turint ryšį su centru jausta kontaktas ir jaustasi drąsiau.
Bet kelioms valandoms praėjus, Kauno radio prašneko — ir prašneko neaprašomo džiaugsmo kalba. Apie 9 valandą ryto gerai pažystamas speakerio balsas pranešė kad “tuoj pat kalbės Lietuvių Aktyvistų Fronto vadas Leonas Prapuolenis“. Ir šis jaunas vyrukas, su keliais jaunuoliais užėmęs Kauno radiofono būstinę, perskaitė revoliucinį sukilėlių aktą, kuriuo buvo pranešta kraštui ir visam pasauliui kad “nuo šiądien atstatoma suvereninė nepriklausoma Lietuvos Respublika su sostine Vilnium“. Čia pat buvo perskaitytas ir antras aktas, pranešant kad“ “Vyriausias Partizanų Štabas“ sudarė
laikiną Lietuvos vyriausybę šitokiame sąstate: ministras pirmininkas — Pulk. Škirpa, užsienių reikalų ministras— Adv. Skipitis, krašto, apsaugos ministras — Gen. Raštikis, vidaus reikalų ministras — Nesevičius, finansų ministras — Matulionis, švietimo — Ambrazevičius, žemės ūkio — Agr. Vitkus, darbo ir socialinių reikalų — Pajaujis, pramonės — Inž. Darnusis, prekybos — Statkus, komunalio ūkio — Žemkalnis-Landsbergis, ir kontrolierius — Vainauskas.

Nuo tos dienos ir valandos pradėjo vėl gyventi “Nepriklausoma Lietuvos Respublika“ su visomis suvereninėmis teisėmis kokias ji turėjo 1940 metais Birželio 15 dieną. Nuo tos dienos nustojo visi sovietų Lietuvoje padaryti prievartos aktai, ir prasidėjo naujas nepriklausomas valstybinis gyvenimas. Sovietų primesta vergija Lietuvai buvo formaliai tą dieną panaikinta. Tai buvo pabaiga vienos vergijos, vienerius metus išlaikiusios Lietuvių tautą nuolatinės baimės, persekiojimų ir visokiariopų naikinimų tiranijoje.
3. Laisves akimirksnis
Birželio 26 dieną jau nebebuvo Lietuvoje nei vieno sovietų kareivio. Visa Lietuvos teritorija buvo išvalyta per keturias dienas. Pasiliko tik liūdni sovietų viešpatautų metų atsiminimai; pasiliko tik žymės jų teroro, jų atneštos ubagystės ir jų sauvaliavimų. Visa Lietuva atsikvėpė giliai po tiek vargų ir dejonių ir išsitiesė naujam šuoliui.
Rūpestingai išsaugotos Nepriklausomos Lietuvos vėliavos skelbė ateinantiems Vokiečiams kad čia. prasideda gyvenimas tų žmonių kurie ištisą metą ne tik ilgėjosi laisvės, bet ir kovojo ir kentė už laisvės idealą. Skelbė kad pasibaigė bolševikų smurtas ir kad Lietuvių tauta vėl prisikėlė laisvam politiniam, kulturiniam te ekonominiam gyvenimui.
Sujudo visas kraštas ir visi jo žmonės, ir, lyg išsivalę nuo juos slėgusio purvo, galandosi nagus vėl kibti darban ir tęsti Lietuvos atstatymu ir jos kulturinimą. Jokie planai ir jokie sunkumai negąsdino anuo metu: kiekvienas žmogus, kiekvienas kiemas ir kiekviena šeima pasijuto vėl galinti dirbti, taupyti, siekti ir kovoti. Staiga visa Lietuva pritvinko energijos, pasiryžimo ir drąsos.

Bolševikų išnykimas pagimdė viltį gražesnėn ateitin. Bet kartu su nauju šuoliu ir nauju laisvės miražu pribuvo didelė krūva ir naujų bėdų. Sovietai traukdamiesi naikino ką galėjo, kad nepasinaudotų Vokiečiai. Gi Vokiečiai vėl savo ruožtu plėšė viską ką sugriebė. Po keturių dienų karo Lietuva daugelyje vietų buvo panaši į Pompėją…. Nemažas skaičius jos miestų ir miestelių pavirto į griuvėsius. Marijampolė, Vilkaviškis, Raseiniai, Jonava, Kelmė, Skaudvilė, Kražiai ir daug kitų miestelių išnyko beveik be žymės. Daug sodybų nuteriojo karo ugnis, ir daug žmonių prarado savo turtą ir savo gyvybę.
Nelengva buvo pradėti Lietuvai naują laikotarpį; bet ji stvėrėsi darbo su tokiu entuziazmu, jog visi sunkumai buvo padengti patekėjusios laisvės aušrinės. Akimirksniais griuvo sovietų administracijos ir visos kitos bolševikinio režimo liekanos. Skubiai kūrėsi buvus Nepriklausomybės laikų tvarka, pradedant nuo ten kur sovietai buvo sustabdę Lietuvos pažangą. Per kelias dienas susitvarkė administracijos centrai, policija, ir pradėjo suktis nauju tempu “Nepriklausomos Lietuvos“ ratas. Lietuvos partizanai palydėjo bolševikus-smauglius šūviais. Iš įstaigų, įmonių bei fabrikų buvo išmesti į gatvę visų Maskvos kraugerių paveikslai ir be gailesčio buvo atsiskaityta su išdavikais, pataikūnais ir budeliais. Su sovietu išvijimu atsidarė Lietuvai vėl vartai į
Vakarus; vėl Lietuvių Tauta pasijuto esanti dalyvė kultūringo pasaulio dalies, vėl galinti naudotis žmonijos pažanga ir dalyvauti kaip atskiras ir laisvas narys tos
pažangos ugdyme. Bet atsikratymas bolševikais neatnešė Lietuvai laisvės. Po vienų metų raudonosios vergijos tuoj pat atsekė trejų metų rudoji tironija. Prieš jos pradžią Lietuva teišgyveno vieną laisvės akimirksnį.
PIRMO TOMO PABAIGA.

https://chroniclingamerica.loc.gov/lccn/sn83035604/1947-01-31/ed-1/seq-4/

istorija, Uncategorized

Lietuva tironų pančiuose. (knygos ištraukos)

Dirva = Field. (Cleveland, Ohio), 1947-01-03, [p ].

  1. Vokiečių-Sovietų Karo Belaukiant.

 

  1. Tarp abejonių ir sprendimų 

Kai 1940 metais Birželio 15 dieną sovietų kariuomenė žygiavo Lietuvon tikslu panaikinti jos nepriklausomybę, Vokietija buvo visomis savo jėgomis užimta mūšiuose dėl Prancūzijos. Žinia, kad sovietų kariuomenė traukia per Lietuvą, sukėlė Berlyne labai rimto susidomėjimo ir net susirūpinimo. Tuo metu Vokietija teturėjo labai silpnas jėgas prie rytinių sienų, ir buvo baimės kad sovietai galės pasinaudoti Vokietijos kariuomenes sukaupimu Vakaruose ir be didelių sunkumų galėtų užimti net visus Rytprūsius. Sovietų Sąjungos pasielgimas su Lenkija rodė kad ji nesivaržo jokiais padorumo dėsniais ir nesigėdi užpulti iš už nugaros ir iš pasalų. Vokietijos diplomatiniuose ir kariniuose sluogsniuose buvo tuo metu gyvai aiškinamasi tikrieji Lietuvos okupacijos tikslai: visų buvo bendras įsitikinimas kad sovietai, okupuodami Lietuvą, turi labai piktus pasikėsinimus prieš Vokietiją ir kad reikia griebtis skubių priemonių nemalonioms staigmenoms išvengti. Tuo tikslu Vokietijos vyriausybė nutarė skubiai permesti iš Vakarų fronto į Rytprūsius bent vieną armiją. Liepos mėnesį tai ir buvo padaryta. Mūšis dėl Prancūzijos baigėsi nuostabiu greitumu. Sovietai nemanė, kad per tris savaites Prancūzija bus parblokšta, ir tikėjosi labai ilgo ir kieto stumdymosi Vakaruose. Tikėjosi kad mūšiuose su Prancūzija Vokietijos jėgos bus labai išvargintos ir kad tokiu atveju beveik be jokio pavojaus (panašiai kaip Lenkijoje) galės raudonoji armija atžygiuoti iki Berlyno. Gi žaibo greitumu susitvarkius Prancūzijoje, Vokietijos padėtis Rytuose prieš sovietus pasidarė tvirta ir sovietams rimtai pavojinga. Ir niekas taip baimingai neišgyveno Prancūzijos pralaimėjimo kaip sovietai: jie buvo pilnai įsitikinę kad dabar jau ateina jų eilė išmėginti savo jėgas su tiek daug gero garso paskleidusia Vokiečių kariuomene. Gi Vokiečiai irgi spėliojo kad Sovietų Sąjunga, matydama kaip greitai Vokietija gali susitvarkyti Vakaruose ir iš ten atpalaiduoti savo didžiules jėgas, nieko nelaukus ieškos priekabių karui pradėti. Manyta, kad skubus Vokiečių kariuomenės koncentravimas prie rytinių sienų galės būti sovietų palaikytas nedraugingu pasielgimu ir net galės sudaryti “ieškomą pagrindą“ karui pradėti. Tokių prielaidų ir galimybių akivaizdoje Hitleris pavedė savo maršalams paruošti planą karui su sovietais.

Vokietijos karo vadovybėje ir vyriausybės sluoksniuose buvo net nuomonių, kad tuoj pat reikia Vokietijai reaguoti ginklu į sovietų veiksmus, siekiančius labai piktų tikslų tokia skubia Pabaltijo kraštų okupacija.  Tokioje- galima sakyti “ant karo slenksčio“ — atmosferoje Vokietijos vyriausybė domėjosi Lietuviais pabėgėliais ir žymesniais asmenimis, galinčiais jiems būti naudingais karo su sovietais atveju. Nereikia pamiršti kad Lietuvos Prezidentas dar tebebuvo Rytprūsiuose — Mozūruose, Angerburge, — ir kad Vokiečiai dar tikėjosi ir juo pasinaudoti. Tik vėliau patyrę per savo agentus kad Prezidentas A. Smetona nelaiko Vokiečius Lietuvos draugais, kad jis nieko gero iš Vokiečių nesitiki ir kad jis vis dar netiki į Vokietijos laimėjimą, paliovė juo domėtis ir siūlė jam persikelti gyventi kur nors Vokietijos pietinėje dalyje arba išvažiuoti iš Vokietijos. Kaip žinome, Prezidentas Smetona pasirinko kitur vietą tęsti kovai del Lietuvos nepriklausomybės atstatymo. Ir jis sąmoningai pasirinko Šiaurės Amerikos Jungtines Valstybes, tvirtai tikėdamas kad laisvės reikia jieškoti pas tuos kurie ją gerbia, myli ir kitiems pripažysta; tikėdamas kad Wilsono tėvynėje tebėra dar gyvas šio vyro paskelbtas laisvo tautų apsisprendimo dėsnis. Rugsėjo 19 dieną Lietuvos Prezidentas Smetona išvyko iš Vokietijos i Šveicariją, tikslu iš ten vykti Amerikon. Paaiškėjus kad Lietuvos Prezidentas nesiduos išnaudojamas, Vokiečiai nusprendė  ieškoti bendradarbių Lietuvių pabėgėlių tarpe. Bet neradę sau tinkamų, susidomėjo Lietuvos įgaliotu ministru Berlyne Pulk. Kaziu Škirpa. Tuo metu Vokietijos vyriausybės abejonės kaip pasielgti su sovietais jau buvo pakeistos sprendimu: skubiai ruoštis karui su Sovietų Sąjunga,’ nelaukiant jos užpuolimo. 

 

  1. Kova del vėliavos

 

Kitoje šios knygos vietoje jau buvo kalbėta kad Prezidento Smetonos išvykimas iš Lietuvos buvo sovietams labai nepatogus dalykas. Ir skaitytojas jau žino ką reiškė anas “pabėgimas“; ir čia belieka tik priminti sovietų agento Dekanozovo pastangas Prezidentą grąžinti. Pozdniakovas ir Dekanozovas, patyrę kad Prezidento jau Lietuvoje nėra, davė tuolaikiniam ministrui pirmininkui Merkiui aiškiai suprasti kad dabar padėtis gali jau daugiau susikomplikuoti , nes nebesą vyriausio organo su kuriuo būtų galima tartis dėl naujos vyriausybės sudarymo. Merkys, manydamas kad tai yra nuoširdus sovietų atstovo galvojimas, pasiryžo dar pamėginti Prezidentą grąžinti. Kadangi Prezidentas jau buvo perėjęs Vokietijos sieną tai Merkys skubiai pasiuntė į pasienį vyriausybės delegaciją, įpareigodamas ją pasimatyti su Prezidentu ir jam išaiškinti visas “komplikacijas“ kurios atsiranda dėl jo nebuvimo Lietuvoje.  Belaukiant žinių apie delegacijos pasimatymą su Prezidentu, buvo susisiekta telefonu tarp užsienių reikalų ministerijos ir Lietuvos įgalioto ministro Berlyne K. Škirpos ir jis buvo Merkio vardu prašytas susisiekti su Prezidentu Eitkunuose ir primygtinai jį raginti grįžti atgal. Pulk. Škirpa, mažai orientuotas kas tuo metu Lietuvoje dėjosi, sutiko su Merkio motyvais ir pažadėjo padaryti viską Prezidentą prikalbėti grįžti. Po ilgų pastangų pavyko Škirpai susirišti telefonu su Prezidentu, Eitkūnuose tebelaukiančiu Vokietijos vyriausybės nusistatymo. Pasikalbėjimas buvo labai trumpas, sunkus ir neaiškus, nes telefonas veikė blogai. Bet iš pasikalbėjimo Škirpa suprato kad Prezidentas atsisako gryžti. Prieš tai dar Škirpa buvo susisiekęs su Ed. Turausku, įgaliotu ministru prie Tautų Sąjungos, kurs taip pat iškeliavo iŠ Lietuvos sovietams jau įžygiuojant į Kauną ir kurs buvo jau pasiekęs Karaliaučių. Turauskas irgi buvo prašomas paveikti į Prezidentą kad jis kuo greičiausia grįžtų Lietuvon. Bet šis atsisakė, motyvuodamas tuo kad jo asmeniniai santykiai su Prezidentu nesą tokie kurie galėtų padaryti įtakos Merkio prašoma prasme.  Škirpai painformavus telefonu užsienių reikalų ministeriją kad jis savo iniciatyva yra padaręs žygių reicho užsienių reikalų ministerijoje ir prašęs Vokiečių įstaigas nekliudyti Prezidentui vykti iš Eitkūnų toliau, jam Merkio vardu buvo perduotas vyriausybės įsakymas viską padaryti kad Prezidentas būtų Vokiečių grąžintas jėga. Kaip būtų pasielgus Vokietijos vyriausybė, gavus tokį prašymą, atsakyti yra sunku, o pagaliau ir nereikalinga. Pats toks prašymas rodo koks didelis spaudimas buvo daromas sovietų į Merkį kad jis nesidrovėjo eiti iki tokių gėdingų ir taip Lietuvos garbę žeminančių prašymų. Nors Lietuvos įgaliotas ministras Berlyne Pulk. Škirpa ir sutiko su Merkio motyvais del reikalo Prezidentui gryžti, tačiau atsisakė daryti bent kokių žygių pas Vokiečius kad jie jiega Prezidentą grąžintų. Pirmasis Lietuvos Savanoris ir Vyties Kryžiaus Kavalierius Pulk. Špirka laikė tokį žygį nesuderinamą nei su jo kaip Lietuvos atstovo garbe nei su Lietuvos valstybės geriausiais papročiais.  

Lietuvos vyriausybės delegacija, sudaryta iš tuolaikinio finansų ministro Ernesto Galvanausko, Gen. Tallat-Kelpšos, Maj. Šliogerio ir Pulk. Saladžiaus, turėjo progos kalbėtis su Prezidentu Birželio 16 d. Eitkunuose. Pirmas pasikalbėjimas įvyko viešbutyje, kur buvo apgyvendintas Prezidentas. Galvanauskas, kaip delegacijos pirmininkas, išdėstė Prezidentui visus sunkumus kuriuose dabar vyriausybė randasi. Jo žodžiais, Maskva galinti išsiaiškinti jog Prezidento išvykimas šiose aplinkybėse sudaro pavojų vidaus tvarkai ir tuo pagrindu gali panorėti pati šeimininkauti. Be to, nesant Prezidentui, nėra su kuo kalbėtis Dekanozovui del naujos vyriausybės sudarymo ir del to Maskva galinti primesti kraštui tokią vyriausybę kuri tikrai Lietuvą pražudys. Toliau: Prezidento išvykimas sukeliąs krašte didelį netikrumą ir sudarąs įspūdį jog politinė krašto laisvė bei savarankumas jau palaidotas. Ir pagaliau, pabėgimas Prezidento, tiek metų valstybei vadovavusio, esąs nesuderinamas su reikalavimu dalytis su savo kraštu ne vien laimingomis, bet ir sunkiomis valandomis.  

Prezidentas, atsisakydamas gryžti, prašė delegaciją perduoti vyriausybei atsakymo motyvus, kurie buvo šitokie: Sovietų Sąjungos vyriausybė, primesdama Lietuvos vyriausybei ultimatumo sąlygas, peržengė sutarčių ir pasižadėjimų ribas; dabar ji nori klastos budu įsteigti Lietuvoje sovietinį režimą ir tam reikalui nori panaudoti vyriausią valdžios organą-prezidentą; Lietuvoje yra palikus teisėta vyriausybė ir Sovietų Sąjunga negalinti laikyti kraštą lyg jis butų netvarkoje ir be vyriausybės; vyriausybė turi pilnus įgaliojimus kalbėtis ir tartis su Maskvos atstovu, bet, žinoma, tik jai konstitucijos suteikiamų teisių rėmuose; neramumą krašte sukėlė ne Prezidento išvykimas, o sovietų kariuomenės papildomas ir prievartingas žygiavimas; Prezidento pareiga yra ne populiarumo jieškoti, o visur ir visados pagal krašto interesus elgtis; susidariusi padėtis reikalauja numatyti toliau negu šiai dienai; jei į jėgą negalima atsakyti kita jėga tai bent teise reikia į ją atsakyti; šitaip galvodamas, Prezidentas negalįs gryžti “ir beprasmingai kišti savo galvą ir viso krašto garbę į sovietišką kilpą. Su tokiais Prezidento motyvais gryžo delegacija atgal į Kybartus ir telefonu perdavė Merkiui turėto pasikalbėjimo turinį. Tada Merkys paprašė delegaciją dar kartą pasimatyti su Prezidentu ir jam vyriausybės vardu pareikšti: jei jis atsisako tuoj pat gryžti į Lietuvą tai šiądien pat (tai yra Birželio 16 d.) vyriausybė nutars jį laikyti atsisakiusiu nuo Prezidento pareigų. Jau buvo pietų metas kai antrą kartą atvyko delegacija į Eitkunus. Pasikalbėjimas įvyko stoties restorane, kur Prezidentas pietavo. Galvanauskas pranešė Prezidentui jog vyriausybė jį įpareigojo dar kartą pasikalbėti ir vyriausybės vardu pareikšti kad jei jis kategoriškai atsisako gryžti tai jis bus laikomas atsisakiusiu nuo Prezidento pareigų.

Prezidentas tada atsakė šitaip: jis, dar kartą pagrindiniai apsvarstęs visą klausimą, randa kad jo sugryžimas galės buti naudingas tiktai sovietams, bet ne pačiai Lietuvai, ir todėl jis yra nutaręs pasilikti už Lietuvos ribų ir žiūrėti kuo baigsis Maskvos pasikėsinimas prieš Lietuvą; ta aplinkybė kad vyriausybė, matytis, sovietų spaudžiama ruošiasi paskelbti jį atsisakius nuo Prezidento pareigų, niekuo nekeičia jo nutarimo, nes teisiškai vyriausybė negali “Prezidento atstatyti“ ir toks paskelbimas prieštarautų konstitucijai. Be to, dar Prezidentas pridėjo, kad jei jau visi pasilikusieji vyriausybės nariai yra pametę galvas tai toks politikas kaip ponas Galvanauskas turėtų gerai suprasti sovietų smurto pagrindinį tikslą ir turėtų nesiduoti apgaunamas Maskvos agentų. 

Taip ir baigėsi “be rezultatų“ delegacijos pastangos
grąžinti Prezidentą. Tą pačią dieną, Birželio 16, 15 val. Merkys pasakė per Kauno radio trumpą kalbą ir pranešė vyriausybes “nutarimą“ laikyti Prezidentą atsisakiusiu nuo pareigų. Tokį nutarimą vyriausybė padarė, be abejo, neišlaikydama Dekanozovo spaudimo ir, gal but, dar tikėdamasi šiokios-tokios išeities. Deja, tuoj pat paaiškėjo jog sovietų smurtas siekia Lietuvos širdį ir jokios kombinacijos negali prailginti ‘Lietuvos nepriklausomybės gyvybės. Po mėnesio laiko patys delegacijos nariai įsitikino kad Prezidento atsisakymas gryžti buvo pilnai pagrystas ir kad jis išmintingai pasielgė išvykdamas iš Lietuvos. Po mėnesio laiko pats Galvanauskas slapta atbėgo Vokietijon, o kiti delegacijos nariai nuėjo į sovietiškus kalėjimus. Kaip įvykiai rutuliojosi Lietuvoje, skaitytojas bus jau patyręs iš kitų šios knygos skyrių. Bet kas dėjosi už Lietuvos sienų po Lietuvos vėliava?

Nuo Birželio 15 dienos iki Liepos 21 d. Lietuva darskaitėsi “nepriklausoma respublika“ ir valdėsi formaliai “savarankiškai“. Kitų valstybių atžvilgiu ji tebebuvo tas trisdešimt šešias dienas laisvas viso pasaulio valstybių bendruomenės narys. Jos įgaliotiniai ministrai užsieniuose tebesinaudojo visomis ankstyvesnėmis teisėmis ir buvo laikomi “laisvos valstybės“ atstovais.
Bet visiems Lietuvos atstovams užsieniuose rūpėjo klausimas kaip dabar reikės laikytis, žinių iš Lietuvos teturėjo labai nedaug; instrukcijų bei informacijų iš naujo užsienių reikalų ministro Prof. Krėvės-Mickevičiaus irgi beveik jokių. Tačiau visi suprato, — o kurie nesuprato tai bent nujautė, — kad kažkas dedasi su Lietuvos nepriklausomybe. Ir tokioje padėtyje visų akys nukrypo į Lietuvos įgaliotą ministrą Romoje Stasį Lozoraitį. Tatai įvyko del to kad pats užsienių reikalų ministras Urbšys, prieš važiuodamas Maskvos Birželio 11 dieną, buvo visoms Lietuvos diplomatinėms atstovybėms užsienyje
pasiuntęs telegramą su nurodymu kad tuo atveju jei atsitiktų kokia nelaimė Lietuvai tai jis skiria St. Lozoraitį visų diplomatinių atstovybių šefu. Bet Lozoraitis buvo perdaug toli nuo Lietuvos, ir jam pačiam reikėjo informuotis iš Lietuvos atstovybės Berlyne, tiksliau: iš įgalioto ministro Škirpos, kurs, būdamas arti Lietuvos, turėjo daugiau ir pilnesnių informacijų.

Škirpos, .kaip Lietuvos įgalioto ministro, padėtis žymiai skyrėsi nuo kitų ir kitur esančių Lietuvos diplomatinių atstovų padėties. Mat, jo padėties ypatingumas parėjo nuo Vokietijos santikių su Sovietų Sąjunga. Kadangi visas Lietuvos klausimas tuo metu priklausė nuo Vokiečių-sovietų santikių tai Škirpa noromis-nenoromis turėjo įsitraukti į aktingesnę veiklą, ir pačios butenybės buvo pastatytas priekyje kovos del Lietuvos laisvės.
Birželio mėnesio pabaigoje jis nuvyko pats į Kauną, turėdamas tikslą ten vietoje geriau susiorientuoti kuria kryptimi gali įvykiai rutuliuotis. Tokį jo žygį reikia vertinti kaip jo drąsos pasireiškimą arba kaip nepakankamą nusivokimą apie tai kad tas galėjo jam brangiai asmeniškai kainuoti. Mums atrodo kad visokiausiu atveju Škirpos atvykimas Lietuvon buvo labai naudingas vėlesniam Lietuvos reikalui: jis padėjo visiems musų diplomatams susiorientuoti ir pasiruošti Liepos 21 dienai, tai dienai kada “Liaudies Seimas“ nutarė prijungti Lietuvą prie Sovietų Sąjungos.
Paskelbus “Liaudies Seimo“ rinkimus, buvo galima atspėti koks bus jo pagrindinis uždavinys. Ir Lietuvos įgalioti ministrai užsienyje, nors ir palaikė išoriškai gerus santikius su nauja Lietuvos “liaudies vyriausybe“, tačiau šalia to galvojo ir tarėsi savitarpyje kaip jie turėtų pasielgti jei “Liaudies Seimas“ “nutartų“ Lietuvos prijungimą prie Sovietų Sąjungos.
Birželio pabaigoje Lozoraitis atvyko į Berlyną pasitarti su Škirpa; atvyko kaip Lietuvos diplomatinis šefas, apie tai Kaunui nieko nežinant. Buvo apsispręsta kad visi Lietuvos įgalioti ministrai užsienyje pareikš formalius protestus toms vyriausybėms prie kurių jie yra priskirti, jei “Liaudies Seimas“ padarytų nutarimą prieš Lietuvos nepriklausomybę.

Kaip žinoma, “Liaudies Seimas“ savo pirmame posedyje ir “nutarė“ panaikinti Lietuvos nepriklausomybę. Tada Lietuvos diplomatiniai atstovai, nieko nelaukdami, įteikė vyriausybėms protesto raštus, kuriuose jie išdėstė Sovietų Sąjungos vyriausybės klastą, jos sudarytų sutarčių vienašališką sulaužymą ir smurtingą Lietuvos nepriklausomybės panaikinimą.
Tokie žygiai, aišku, negalėjo patikti Lietuvos “liaudies vyriausybei“ ir ji tuoj pat atšaukė visus anksčiau Respublikos Prezidento paskirtus įgaliotus ministrus užsienyie, įsakydama jiems kuo greičiau gryžti Lietuvon.
Nei vienas jų nesutiko gryžti, ir todėl jiems visiems buvo atimtos pilietybės teisės ir konfiskuotas jų Lietuvoje esantis turtas.
Pirmutinė tokių priemonių “auka“ buvo Pulk. Škirpa Berlyne. Mat, Kaune buvo manoma kad Škirpa yra gana pavojingas Berlyne sėdįs anti-sovietas ir todėl reikia jį pirmoje vietoje sulikviduoti, išmetant iš Lietuvos pasiuntinybės rumų ir atimant jam pilietybę. Kai tik Stalinas patenkino Lietuvos “Liaudies Seimo“ prašymą prijungti Lietuvą prie Sovietų Sąjungos (Rugpjučio 3) tai tuoj pat prisistatė prie Lietuvos pasiuntinybės rūmų
Berlyne sovietų ambasados atstovai, reikalaudami jiems perduoti atstovybę su visu jos turtu. Škirpa jų vidun neįsileido, Lietuviškos vėliavos nuimti nesutiko ir atsisakė rumus perduoti Lietuvos smurtininkams. Incidentas pasiekė Vokiečių užsienių reikalų ministeriją ir paplito po visas ambasadas. Ir tik po keletos dienų, įsikišus į reikalą Vokiečių vyriausybės atstovams, Škirpa buvo priverstas iš rumų išsikraustyti, šis incidentas esmėje buvo labai smulkus, tačiau jis sudarė daug nesmagumo sovietams, nes ta proga Škirpa turėjo galimybės dar kartą užprotestuoti prieš sovietų smurtą ir supažindino visas Berlyne esančias kitų valstybių atstovybes su sovietų žemais pasielgimais.

Lietuvos atstovų protestai ir atsisakymai paklusti sovietiškai Lietuvos vyriausybei sudarė pirmutinį etapą naujai prasidėjusioje kovoje del nepriklausomybės atstatymo. Tai buvo pradžia aktingesnės kovos del Lietuvos vėliavos Pradžia kovos Europoje, nes Lietuviai Amerikoje vedė kovą atskirai.

3. Berlyno šešėliuose

Nustatyti bendrai linijai, kaip toliau reikia Lietuvos atstovams laikytis ir kaip bei kokiose formose vykdyti Lietuvos laisvinimo darbą, Rugsėjo mėn. pradžioje (1940 metais) St. Lozoraitis sukvietė į Romą Lietuvos įgaliotus ministrus Europoje pasitarimui. Tada dar buvo sunku numatyti į kokias platumas išsirutuliuos Vokietijos-Anglijos karas, ir nebuvo aišku kokios jo bus pasekmės Lietuvos laisvei. Bet viena buvo visiems aišku, būtent, kad
atsikratyti bolševikų tebus galima tada jei kils jų karas su Vokiečiais. Tai galimybei, betgi, iš anksto reikėjo pasiruošti, todėl Romon suvažiavę Lietuvos diplomatai nutarė įsteigti TAUTINĮ LIETUVOS KOMITETĄ, kurio uždavinys buvo organizuoti Lietuvos išlaisvinimo kovą ir jai vadovauti. To komiteto pirmininką turėjo paskirti Respublikos Prezidentas. Buvo nutarta tokio komiteto pirmininku pasiūlyti Prezidentui paskirti Ernestą
Galvanauską, 1924 metais buvusį Lietuvos ministrų pirmininku ir 1939-1940 metais finansų ministru.
Tuo metu kai vyko Lietuvos atstovų pasitarimas Romoje, Respublikos Prezidentas iš Vokietijos persikėlė į Šveicariją. Jis buvo painformuotas apie Lietuvos diplomatinių atstovų nuomones ir sutiko su mintimi kad reikia išnaudoti visas galimybes sovietais atsikratyti. Bet paskirti Galvanauską Tautinio Lietuvos Komiteto pirmininku Prezidentas nesutiko del to kad Galvanauskas buvo pasilikęs Paleckio “Liaudies Vyriausybės“ finansų ministru, kad jis Lietuvos krizės metu nepasirodė tvirtu ir aiškiu charakteriu ir kad savo bendradarbiavimu yra pakenkęs Lietuvos reikalui. Be to, prieš sudarydamas Tautinį Lietuvos Komitetą Prezidentas norėjo susisiekti su Amerikos Lietuvių visuomene ir tą klausimą, išspręsti visų susitarimu.

Nepavykus greitai sudaryti Tautinio Lietuvos Komiteto ir Prezidentui išvykus Amerikon, teko Škirpai Beryne tvarkytis vienam, palaikant šiokį-tokį ryšį ir su kitais Lietuvos atstovais-kolegomis. Nuo čia prasidėjo, galima sakyti, savarankiškas Škirpos veikimas Berlyne.
Škirpai pradėjus varyti platesnį darbą, susidarė pastovesnis ryšių su Lietuva tinklas. Iš Berlyno ėjo Lietuvon žinios skatinančios nenusiminti, budėti ir laukti. Ėjo taip pat instrukcijos nurodančios kaip ir ką veikti, belaukiant lemtingos dienos. Iš Lietuvos gi savo ruožtu buvo atnešamos reguliariai žinios Berlynan, kad butų galima geriau susivokti ką sovietai planuoja, ir geriau susiorientuoti kaip sėkmingiau išvystyti Lietuvių pasipriešinimą. Viena-kita brošiūra, atsišaukimai bei kitokie nurodymai galėjo tokiu budu pasiekti kraštą ir tarnauti vilties ir ryžtingumo palaikymui.
Karo dienai beartėjant, Škirpos veikla vis plėtėsi ir igavo konkretesnes formas. Vokiečiai matė kad jų planai galės sutikti rimtų kliūčių ir kad Škirpos veikla, paremta Lietuvos nepriklausomybės šūkiu, galės sudaryti nemažų sunkumų jų politikai Lietuvoje. Todėl apie Kovo mėnesį (1941 m.) Vokiečiai pradėjo Škirpai ir kitiems Berlyne gyvenantiems Lietuviams “aiškinti“ kad Lietuvos nepriklausomybės siekimas yra “nerimtas daiktas“,
kad tai yra “tuščia kai kurių inteligentų fantazija“ ir kad
dabartinėse Europos sąlygose reikia buti Lietuviams “realistais“.

Dirva = Field. (Cleveland, Ohio), 1947-01-10, [p ].

Vieną dieną Škirpa buvo pakviestas pas vieną aukštą Vokiečių policijos valdininką, kurs ištisą valandą mėgino “mokyti“ jį kad Lietuvai bus daug geriau jeigu ji galės brangiai pardavinėti Vokiečiams savo kiaules ir sviestą, negu kad ji turės nepriklausomybę Praeitis, girdi, parodžius kad Lietuviu tautai jos nepriklausomybė perdaug brangiai kaštuoja. Tik “saujelė inteligentų“ svajojanti apie nepriklausomybę, masė gi norinti tik
gerai gyventi ir apie jokias nepriklausomybes negalvojanti…. Tai buvo Vokiečio “policininko“ kalba, paimta iš Hitlerio “Mein Kampf“, kur ir jis panašiai šneka
apie labai lengvą ir greitą Lietuviškos žemės sugermaninimą, paverčiant Lietuvių tautą “labai naudingu mėšlu“ Vokiškiems laukams tręšti. Tas pats valdininkas patarė
Škirpai “gerai pergalvoti“ visą Lietuvos nepriklausomybės reikalą ir “nesimaitinti iliuzijomis“, kad vėliau nereikėtų turėti nemalonumų. Tai buvo oficialus įspėjimas
ir nurodymas kaip Vokiečiai žiuri į Lietuvos Nepriklausomybės atstatymą.
Po tokio Vokiečių “demaršo“ dar labiau paaiškėjo kokių galimų žygių reikia laukti iš Vokiečių pusės prieš Lietuvos nepriklausomybės atstatymo paskelbimą ir kaip
svarbu yra visokiais atžvilgiais nepriklausomybės atstatymą paskelbti ir Vokiečius pastatyti prieš įvykusį faktą.
Tegul jie tada nauju smurto aktu ją ir panaikintų, bet pasaulineje opinijoje jie pasirodytų dar kartą smurtininkais, o Lietuvių Tautai tuoj pat paaiškėtų kad sovietus pakeitė naujas okupantas, šiuo motyvu Škirpa, o ir kiti Lietuviai Berlyne, manė kad reikia ir toliau atkakliai siekti Lietuvos valstybės atstatymo paskelbimo. Taip nusistačius, darbas ėjo toliau.

Jau beveik karo su sovietais išvakarėse Vokiečiai griebėsi paskutinių įspėjančių priemonių kad joks politinis aktas nebūtų Lietuvoje paskelbtas.  Birželio 14 dieną pas Škirpą atvyko vienas geštapo agentas ir pranešė jam tokį geštapo įsakymą: Škirpa paskutinį kartą įsakmiai yra “prašomas“ jokios vyriausybės nesudaryti ir jokio politinio akto Lietuvoje neskelbti. Toks įspėjimas, susietas su grasinimais, negalėjo, žinoma, padėties bepakeisti: viskas jau buvo padaryta kas, negalint veikti Berlyne, butų veikiama Lietuvoje.
Bet ir po šio policijos įspėjimo Škirpa nekapituliavo: Birželio 19 dieną jam pavyko įteikti Vokiečių užsienių reikalų ministerijai memorandumą, kuriame jis trumpai atkreipė Vokiečių vyriausybės dėmesį jog, karui su sovietais prasidėjus, Lietuvoje įvyks spontaniškas gyventojų sukilimas prieš sovietus.
Taip ir atsitiko. Sukilimo organizatoriai Lietuvoje, nesulaukę Birželio 22 d. jokios žinios apie Lietuvos nepriklausomybės atstatymą ir apie Lietuvos vyriausybės sudarymą, patys Birželio 23 dieną paskelbė per Kauno radio Nepriklausomybės atstatymo aktą.
Tą pat dieną Škirpa painformavo Vokietijos užsienių reikalų ministeriją jog Lietuvoje “vakar prasidėjo platus sukilimas prieš sovietus“, jog sukilėliai jau turi užėmę eilę valdiškų įstaigų ir yra padėties šeimininkais.
Bet svarbiausias demaršo tikslas buvo painformuoti Vokietijos vyriausybę kad “šiądien sukilėliai paskelbė per Kauno radio Lietuvos Nepriklausomybės atstatymą ir pranešė apie vyriausybės sudarymą“.
Vokiečių valdininkas (von Grundherr, Skandinavų ir Pabaltijo kraštų skyriaus vedėjas), kuriam Škirpa šiuos dalykus pranešė, labai nustebo ir tuoj pat priminė Škirpai kad reicho vyriausybė negalės toleruoti tokios “įvykusių faktų“ politikos. Škirpos pareiškimas kad jis imasi už viską atsakomybę, buvo sutiktas atviru jo veiklos pakaltinimu.
Po šio demaršo Škirpa tikėjosi galėsiąs visą Lietuvos bylą ištraukti “į viršų“, pastačius Vokietijos vyriausybę prieš įvykusį faktą: ji turėjo skubiai apsispręsti ar pripažysta Lietuvos Nepriklausomybės atstatymą ar ne.
Bet praėjo dvidešimt keturios valandos, ir jokios reakcijos nesulaukta. Tada kitą dieną — Birželio 24 — Škirpa vėl beldėsi į užsienių reikalų ministerijos duris…. su raštu adresuotu per Ribbentropą pačiam fiureriui Hitleriui. Tame rašte buvo trumpai priminta kas įvyko Lietuvoje Birželio 23 dieną.
Tuo pat metu Škirpa įteikė laišką valstybės sekretoriui v. Weisseckeriui su prašymu leisti tuoj pat perimti buvusios Lietuvos Pasiuntinybės rumus Berlyne ir leisti atgaivinti Pasiuntinybės veiklą. Ir po šių naujų naujų “demaršų“ vėl praeina dvidešimt keturios valandos, ir vėl ta pati tyla…. Jokio atsakymo iš niekur. Bet ši tyla buvo kartu ir labai aiškus atsakymas. Tai buvo ženklas kad Vokietijos vyriausybė nenori pripažinti atstatytos Lietuvos Nepriklausomybės ir kad visas pastangas Nepriklausomybei atkurti ji laiko “nusižengimu reicho interesams“. Škirpa, kad ir suprasdamas ką reiškia Vokiečių tyla, vis buvo pasiryžęs grumtis “iki paskutiniųjų“. Birželio 25 rytą, jis vėl kreipėsi į
Vokiečius, bet šį sykį ne į užsienių reikalų ministeriją, o Vyriausią Karo Vadovybę, pats asmeniškai išdėstydamas visą reikalą. Ir šį kartą “atsakymas“ buvo duotas ir duotas labai greitai…. Vos gryžęs į butą, Škirpa buvo “paprašytas“ skubiai atvykti į Vyriausią Reicho Saugumo įstaigą — į Reichssicherheitshauptamt. Jį “priėmė“ policijos komisaras Lebat ir paprašė paaiškinti apie įvykusį Lietuvoje sukilimą, apie Nepriklausomybės paskelbimą, ir apie vyriausybės sudarymą.
Išklausęs Škirpos paaiškinimus, Legat dar pasidomėjo kaip pats Škirpa žiuri į visą tą reikalą. Atsakius kad jis, kaip ir visi Lietuviai, džiaugiasi jog Lietuvos Nepriklausomybė atstatyta, Legat, lyg ruošdamasis kažką svarbaus pranešti, dar užklausė Škirpą ką jis dabar manąs toliau daryti….
“Lauksiu ką atsakys užsienių reikalų ministerija į mano raštus“, toks buvo Škirpos atsakymas. Tada komisaras Legat oficialiai pareiškė kad “pagal įsakymą iš viršaus“ jis turįs pranešti sekantį dalyką, iki atskiro parėdymo įsakoma Škirpai neišvykti iš savo buto be reicho policijos žinios ir sutikimo. Po trijų savaičių tas įsakymas buvo pakeistas: Liepos 19 dieną buvo leista Škirpai buti laisvam…
III. Lietuvos Nepriklausomybes Atstatymas
1. šviesa iš Vakarų

Sovietams Lietuvą pavergus, nuo pat pirmutinės jų smurto dienos visame krašte pabudo stipri pasipriešinimo dvasia. Nors pikto teroro ir persekiojimo priemonėmis sovietai dalį pasipriešinimo surakino, tačiau nepajiegė visiškai jo išrauti. Per visą metą augo išsilaisvinimo mintis, augo ir kerojo pagieža prieš okupantus, gyvėjo troškimas atkeršyti, atsilyginti ir pamokyti kad nereikia plėšti kitų laisvės. Sovietų agentų ir parsidavėlių
kalbos kad Lietuvos likimas yra ilgiems amžiams užantspauduotas buvo palydimas šypsenomis. Niekas netikėjo kad reikės ilgai gyventi sovietiniame purve. Priešingai, visi kurie nesinaudojo komunistų partijos pasitikėjimu, buvo tvirtai. įsitikinę kad sovietų okupacija yra laikina ir labai trumpa. Tą įsitikinimą sudarė iš “anapus sienos“ slapta atnešti raštai, atsišaukimai ir gandai.
Jį ugdė įvairios užsienio žinios, rodančios kad greitai artėja didelių įvykių diena.
Lietuvoje buvo plačiai žinomas ir skleidžiamas gandas apie veiklą Vokietijoje. Buvo pasakojama daug ir net fantastinių dalykų, skirtų palaikyti krašte anti-bolševikinei nuotaikai ir stiprinti vilčiai. Nors Vokietijos sienos perėjimas buvo ypatingai apsaugotas, vis del to ryšys nuolatinis buvo palaikomas tarp Lietuvių emigrantų Vokietijoje ir Lietuvos. Kol Lietuvoje tebebuvo dar nerepatriuotų Vokiečių tai per juos sklido “išsilaisvinimo šviesa iš Vakarų“. Kai jų Lietuvoje nebeliko tai Škirpos suorganizuoti “naujieji knygnešiai“ pavojingiausiose aplinkybėse keliavo Lietuvon, nešdamiesi įvairių žinių, instrukcijų bei proklamacijų.
Vokietijos padėtis tuo metu buvo labai gera. Europoje ji buvo pasilikus vienintelė valstybė kuri tuo laiku galėjo diktuoti. Jos anti-komunistinis nusistatymas išskyrė ją ypatingai iš visų europejinių valstybių. Gi jos santikiai su sovietais buvo ryškiausias rodyklis kad tie “du draugai“ (Stalinas ir Hitleris) negalės ilgai taikoje gyventi.
Piktas ir labai sunkus Staliniškas režimas nebegąsdino Lietuvių Tautos pasakojimais kad “Vokiškasis batas“ yra bjaurus ir nepakenčiamas. Visos nelaimės ir visokios bėdos kurios tik galėjo kraštą užgriuti, atrodė kaip išganymas ir laimingas išsivadavimas iš Aziatiškos
tvarkos, nuo Maskvietiškų smauglių, nuo baimės ir mizerijos Nesunku tat ir suprasti kad visokie kovos prieš sovietus planai ir budai rado apsčiai šalininkų kiekviename kaime ir mieste ir kiekvienoje šeimoje, nežiūrint kad pavojų buvo labai daug ir didelių.

Mes norėtume čia smulkiai atpasakoti pradžią ir vystymąsi slaptų organizacijų bei grupių kurios visą laiką nepaliovė veikusios prieš sovietus. Norėtume atpasakoti su pavardėmis ir vietomis visą sukilimo organizavimą Lietuvoje ir patiekti skaitytojui vaizdą herojiškų pasiaukojimų del Lietuvos laisvės, del laisvės žmogui padoriai gyventi ir nevergauti. Bet mes neturime teisės savo pasakojimais išstatyti pavojun tukstančius žmonių kurie buvo likimo pašaukti kovai prieš sovietinę vergiją ir kurie, gal but, dar ir šiądien tą pačią kovą tebetęsia.
Mes esame dar per arti visų įvykių kad galėtume smulkiai kalbėti apie darbą kurs dar nėra baigtas. Tegul mums atleis skaitytojas jei paliksime čia didelę spragą ir tik bendrais bruožais supažindinsime su ano meto Lietuvių slaptu veikimu.

Dirva = Field. (Cleveland, Ohio), 1947-01-17, [p ].

prenum knygai

Uncategorized

Apkarpytas Čechavičius

Juozapas Čechavičius (lenk. Józef Czechowicz1818 m. kovo 2 d. Vitebsko gubernijos Polocko apskrityje, 1888 m. sausio 13 d. Vilnius, palaidotas Bernardinų kapinėse) – Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos fotografas.

https://lt.wikipedia.org/wiki/Juzefas_Čechavičius

Norėjau uždėt vieną nuotrauką ant desktopo wallpaperiu. Bet senobinis formatas baltuose rėmeliuose tam reikalui nelabai tiko-  apkirpau. Paskui pabandžiau apkirpt kitą, trečią. Jos prakalbo kitaip, man tas žaidimas patiko.

Tikiu, kad nebars manęs Čechovičiaus vėlė dėl autorinių teisių. Jis ir pats dabar 21-am amžiuje kitaip karpytų. (Ir išvis, turbūt, ne fotkes, o kiną filmuotų…)

 

gel_stotisVerkiaiPolockorusu katedrasenamiestis nuo vilniosozaskalnu parkaskoplytele 2koplytele 3panoramazalias tiltasmazoji baroko saledidzioji purvynedidzioji purvyne 2katedros aiksteantakalnissieliairusu katedra 2

Uncategorized

Lietuvos istorijos nuotraukos iš pastvu.com / 2 dalis.

https://pastvu.com/ps/12?f=r!154

8tqubdd6nsvlbgk8l4.jpg
1939. Красная Армия в Вильно

hbktvw34yq8n2ky8eb.jpg

kht137ryejbwsu6wmf.jpg
1939. писатели Владимир Луговской и Евгений Долматовский с командиром Яков Тимофеевич Червиченко в городе Вильно.
5d4mf3mhn53lqi3evc.jpg
1939 rugsėjis. Vokiečių gatvė džiaugiasi kad atėjo rusai, o ne vokiečiai.
bt81is8h5gqsw7a909.jpg
1941 birželis. Gedimino gatvė džiaugiasi kad dabar jau bus vokiečiai, o ne rusai.
apeo55e42axvxdqoj0.jpg
1941- 43. Karas kažkur toli.

qi4v3ajmn81truo4g6.jpg

5cbmrtfqlca232riss.jpg
Laikinosios sostinės visuomeninis transportas laukia prie gelžkelio stoties. 1920- 29 m.
55fv42agc5mvmdjx0d.jpg
1928- 29. Laisvės al. 42.
5i4p9luy36td2p9kmz.jpg
1932

Skaityti toliau “Lietuvos istorijos nuotraukos iš pastvu.com / 2 dalis.“