Dainų Šventės, tv “Chorų mūšiai“, “dainuojanti revoliucija“- štai Lietuva, kai mes didžiuojamės savo dainavimais, kraujas sušyla, ir pasauliui mes tokie gražūs, ir sau patiems. Solinis dainavimas lietuviui svetimas, lietuvis- solistas visada įtartinas, dažniausiai kevėrziškas, geriausiu atveju- juokingas, dažniau- paprasčiausiai varganas. “Eurovizijos“ konkursuose lietuviams geriau būtų ir nemėginti rodytis po vieną-du-keturis, tai beprasmiška, gėda prieš pasaulį. Reikia siųsti chorą, nors kokių 60 žmonių. (Kokios nors taisyklės neleidžia? Tada velniop tegu jie eina su tokiom savo taisyklėm!).
Seniai tą norėjau parašyt, bet vis neprisiruošdavau, kol šiandien neužkliuvau už tokio —vg— įrašo:
“Ar ne šios 80-metį švenčiančio Justino Marcinkevičiaus eilutės dabar aktualiausios:
Aš kaltinu visus, visus, visus,
Išmokiusius lietuvį nuolankumo.
Dėl tolesnių eilučių (ką pirmiausia, ką antriausia kaltint), čia jau galima ginčytis, bet dėl pacituotųjų – vargu. Mes, na taip: dauguma mūsų, ne supratingi (kaip mėginam teisintis, kaip mėginama mums įteigt dėkojant), o tiesiog nuolankūs.
Bet užtat kokie protingi! Viską išmanom.“
Aš su tuo įrašu nesiginčiju, apie nuolankumą nekalbu, mano tema- chorinis dainavimas. KODĖL lietuviai taip mėgsta chorus.
Lietuvis, kaip ir dauguma normalių žmonių visame pasaulyje, geriausiai dainuoja kada? Aišku, išgėręs. Kompanijoje.
Ir štai nuo čia prasideda “nacionaliniai ypatumai“. Kažkur kitur, ne pas mus, tokiais atvejais būna solistų: kažkas dainuoja, pasistvėręs gitarą (ar balalaiką, akordeoną..), o kiti išsižioję klausosi, ploja. Pas mus- ne. Mes dainuojame visi, arba niekas. Po vieną- tik už pinigus, arba tik kokių nors nežmoniškų aplinkybių priversti, ŽIAURIAI drovėdamiesi.
Na, nevisai. Būna situacijų, kai ir lietuvys ima plėšti solo. Kai ŽIAURIAI prisigeria, iki žemės graibymo, tada. Arba kai kvankteli. Arba jeigu iš prigimties toks… Tinkantis televizijai. Bet apie tokius nėra ko kalbėti, aš kalbu apie normalius žmones ir normalų dainavimą.
Taigi. Normalaus lietuvio vieta- chore. Pašaukimas- chorinis dainavimas, o ne po vieną. Pasitaikančių išimčių retumas tik patvirtina taisyklę. Mūsų Operos teatrą aplankęs užsienietis visada, priremtas prie sienos ir paprašytas pasidalinti įspūdžiais , būtinai pagirs ką? – operos chorą. Apie solistus mandagiai numyks, klausimą apie baleto solistus pasistengs apeiti, bet chorą pagirs. Nes choras geras. Lietuviška estrada-popsas yra ir bus visada apgailėtini, nes ten be solistų išsiversti neįmanoma. Geriausi lietuvaičiai toje scenoje- Dolskis, Erica Jennings, Radžis.
Kodėl taip?
O čia jau prasideda laukas teorijoms. Samprotavimams apie mūsų tautos baudžiavines šaknis. Apie tuos, kurie išliko, nes mokėjo slėptis minioje, už kito nugaros. Kurie drąsūs pasakyti žodį tik pusbalsiu, tik “čia ne aš, čia gal kitas…, čia mes visi taip“. Jeigu gerai, jeigu viskas sėkmingai gaunasi: “čia mes visi“. Jei tektų atsakyt: “čia buvau ne aš“.
Šaukti drąsiai iš minios. Sutrypti ką nors kartu su minia- mes drąsūs. Nugalėjome “dainuojančioje revoliucijoje“, nes ne po vieną. Nereikėjo išeiti iš minios ir pasakyti: čia aš. Nugalėjome? Ar tiesiog buvome tada ir ten, ir išsisukti nebuvo progos.
Ar aš čia ką nors pasakiau tipo, choras yra blogai? Kad ne, man patinka choras. Aš mėgstu (mėgau) dainuoti chore, jeigu gera kompanija ir gražios dainos. Tik dirigentas būtų gerai, kad būtų.
Šiuo metu kažkaip velniškai nebesimato padorių, reikalą suprantančių, dirigentų. Kad normali sveika daina suskambėtų.
veranda su vaizdu į saulėlydį 
O aš pastebėjau, kad apie dainavimą (kaip, beje, ir apie krepšinį) daug kritiškų patarimų mėgsta duoti tie, kurie tuo neužsiima 🙂
Pavydžiui, peržiūrėjau, kas erdvėje sklando apie Lietuvos išrinktus dainininkus atstovauti Eurovizijoje. Pati nemačiau, man lietuvių dainavimo ypatumai neįdomūs, visiškai nesiruošiu žiūrėti į šitą dalyką kaip į nacionalinės svarbos įvykį, ir nemanau, kad Eurovizijoje turėtų vykti čempionatas, man užtenka ten pažiūrėti į popso įvairovę 🙂
Tačiau matau, kad pas mus tas įvykis apipintas gausybe komentarų, jų neskaičiau, tačiau perskaičiau kaip Užkalnis bando ginčytis ( http://www.lrytas.lt/-12677983081266012590-lietuvos-pasirinkimas-eurovizijai-sveiko-proto-au%C5%A1ra.htm ) su tais komentatoriais, kurie staugia apie suniekintą lietuvišką orumą, mankurtizmą ir pan., mat, pasirodo, juos įžeidė dainos žodžiai, kuriais mes save apibūdiname kaip Rytų europiečius. Ne, pasirodo, mes skandinavai, o grupę InCulto už tokius žodžius reikią ne į Oslą siųsti, o sudeginti ant laužo 🙂
Kaip sako Užkalnis – dar yra didelis davatkynas pas mus 🙂 Vieną tokį davatką, rimčiausiai nagrinėjantį InCulto netinkamumą atradau Delfyje. Ten toks ponas K.Šiaulys skausmo pilnu veidu nagrinėja finalinio atrankos turo pasirodymus ir priekaištauja dėl klounados, nurodinėja kitų kandidatų trūkumus ir labai išgiria A.Pilvelytę: http://whatson.delfi.lt/news/music/blusu-turgaus-triumfas—po-2010-uju-lietuviskosios-eurovizijos-finalo.d?id=29684779
Yra dar pas mus ne chore dainuojančių drąsuolių ir net jų gerbėjų 😀
Radai ką skaityt- K.Šiaulį…
Baudžiava ir katalikybės puoselėti nuolankūs bažnytinio dainavimo atstovai – lietuvių chorinio dainavimo pagrindas.