“Ji man atsakė lenkiškai. Bet netrukus, lyg atsigavusi, paklausė, ar aš tikrai lietuviškai moku. Mano apdaras, matyt, dar nebuvo įtikinamai mužikiškas… Ir toliau jau gražiai lietuviškai kalbėjo.”    (Petras Klimas. Iš mano atsiminimų. Vilnius: Lietuvos enciklopedijų redakcija, 1990.)

Sekant  Rokiškio ir Užkalnio manifestus, pritariant jiems, širdyje palaikant jų reikalą, kirbėjo kažkoks neartikuliuotas jausmas. Kažkas ne taip, sakiau sau. Kodėl, nors galvoju tą patį, po šiais manifestais kažkodėl netraukia skubėt dėt parašą? Per daug aistros, per gausiai keiksmažodžių ir tumbočkių?  Ar tai man kliūva? Kad gal ne, juk pats ne kitoks esu, ne be grieko…  Ilgokai negalėjau sau suformuluot, paverst mintimi. Kol susigaudžiau, ką man tai primena, į ką panašu.

O panašūs jie man  į du pagėrusius bajorus, kuriuos, grįžtančius iš smuklės, sustabdė policija ir duoda pastabas, moko gyventi.

Bajorai, raštingi žmonės, puikiai jaučiantys kalbą, jiems taisyklės nereikalingos, juos taisyklės siutina, jie patys žino, kas galima, kas gražu-negražu, kokia kalba turi būti ir kuris žodis kokiu atveju geriau tinka. Kalbos policija, griežtos bukos biurokratinės “Kalbos eismo taisyklės”- sukurtos ne jiems, ne man, ne raštingiems. Taisyklės, policija reikalinga beraščiams. (Gal reikėtų sakyti- silpnaraščiams). Tiems, kurie nesugeba be formulių ir taisyklių.

Kas ir kodėl Lietuvoj  suteikė tokią galią kalbos policijai, kame ištakos ir prasmė tos “kalbininkų diktatūros”, kodėl jie ne siūlo, ne nagrinėja, o nurodinėja, diktuoja? Paprasta, kai prisimeni, kada ir kaip sukurta mūsų raštija ir mūsų “bendrinė kalba”. Kai prisimeni, kad visa tai- ne natūraliai augę, o dirbtiniai produktai.

Nes šiaip jau- normaliom sąlygom- bendrinės kalbos nebūna. Būna aukštuomenės, išsilavinusių žmonių kalba ir šalia egzistuojanti prasčiokų kalba. Britanijos karalienė viešumoje nevartoja keiksmažodžių ir kalba “taisyklinga, gražia” kalba ne todėl, kad taip ją verčia kokie nors angliški kalbainiai. O todėl, kad ji- karalienė. Ir ta kalba, kuria ji kalba, žmonėms yra graži ne todėl, kad ji taisyklinga pagal kalbainių taisykles, o todėl, kad ji yra karalienės (aukštuomenės, aristokratų, intelektualų, raštingų žmonių) kalba.

Anglams, prancūzams, lenkams, rusams, italams (etc., etc.) kalbainiai nereikalingi, nes jiems (pas juos) visada buvo aišku: žmogus “negražiai, netaisyklingai” kalba- reiškia, jis mužikas. Jis iš prastuomenės, jis kalba prasčiokiškai, turi tam teisę. Jeigu prasčiokas nori atrodyti padoriai, jeigu jis taiko aukščiau, jis mokosi, mėgdžioja, perima “aukštesnę” madą. Apranga, etiketas, kalba- visa tai kultūros elementai. Normaliose visuomenėse policija ir prokuratūra kultūros nereguliuoja.

Mūsų bėda tame, kad senovėje Lietuvos aukštuomenė (kai ji buvo) nekalbėjo lietuviškai, o smetoniška- irgi dar nelabai spėjo plūgo rankenas iš kišenių išsitraukt. Lietuvių kalba buvo sukurta (ir vis dar po šiai dienai kuriama) iš prasčiokų kalbos.

Todėl Užkalnis mėgaudamasis gali didžiuotis aludės leksika, ir visai jam neįdomu mokytis kalbėti, klausantis šalies prezidento… Atvirkščiai. Vienintelis iš “didžiūnų”, sugebantis gražiai kalbėti lietuviškai (Landsbergis), liaudį siutina dar ir tuo, kad kalba “ne kaip žmogus”. (Štai Viktoras- jis kas kita, jis savas).

Pavargau plepėti, dabar tegu kalba citatos. Į temą ir ne.

14. Negalima skleisti blogo kvapo iš burnos.
21. Amerikiečiai žino, kad vyras privalo turėti brangius batus ir laikrodį. Visa kita – interpretacijos.
56. Būkite nuošalyje.
60. Būkite savimi ir nesureikšminkite savęs.
66. Žinokite, kas toks buvo Oskaras Vaildas ir perskaitykite jo „Doriano Grėjaus portretą“.
85. Nejuokaukite apie religiją, tautines mažumas, invalidus ar seksualinę orientaciją, niekada ir nesijuokite iš tokių juokelių.
90. Į jokį užgauliojimą neatsakykite nei tuo pačiu, nei šmaikščiu sąmojumi. Būkite aukščiau viso to. Aristokratams buvo draudžiama dalyvauti dvikovose su plebėjais.

/ 100 taisyklių aukštuomenės liūtui /

” Žodis „džentelmenas“ prarado savo vertę, ir vyriškis, pakeliantis savo užpakalį nuo krėslo kiekvieną kartą, kai moteris įeina į patalpą (taip buvo išauklėti visi Britanijos armijos karininkai), šiandien atrodo kaip kažko seno ir nenatūralaus parodija. Paduoti ranką moteriai, ant pečių išnešančiai bulvių maišą iš rūsio, turbūt jau ir politiškai nekorektiška.”
“Aukštuomenė niekada nesudarė visuomenės absoliučios daugumos, ir jakobinai ar bolševikai kovojo ne tik su elitu, bet ir jo elgesio normomis. „Manieringas“, t. y. besilaikantis etiketo taisyklių, žmogus buvo nepatikimas ir atstovaujantis socialiai svetimai, priešiškai klasei (paklauskite išmanančiųjų, ką nusikaltėlių žargonu reiškia žodis „maniernas“…). Tačiau kartu „neišauklėtas chamas“ sulig kiekviena epocha kėlė aristokratijai dar didesnį pasibjaurėjimą kaip klasinis priešas…”

/ Giedrius Drukteinis. Apie manieras iš esmės /

Šiose citatose nieko nesakoma apie kalbą. Grįžkime prie kalbos…

“Naujosios visuomenės snobai, susikrovę turtus iš kokios nors cigarečių kontrabandos, kuria naująją aukštuomenę. Dažniausiai jie geba pakeisti savo išorę, bet vis dar sako blyn.”
“Kadaise Škotijoje žodis “snab” reiškė tiesiog batsiuvio profesiją. Jo prasmę pakeitė anglai. Oksfordo ir Kembridžo universitetuose studentų bylose atsirado santrumpa “snob”, kilusi iš lotyniškos frazės “sine nobilitate” — “nekilmingas”.
Vėliau pasipūtę studentai snobais pradėjo vadinti nebaigusiuosius mokslų. Kadangi universiteto studijos atverdavo kelią į aukštuomenę, snobai atkakliai rengėsi susitikimui su aristokratija: slėpdami savo žemą kilmę, anglai kruopščiai imitavo tikrųjų aristokratų kalbą bei elgesio manieras.”

/Amelija Monkutė. Snobizmas: ypatingos svarbos personų korpusas /

Taigi. Prieinu prie išvadų. Pasakiau, kaip yra su ta kalbos policija ir taisyklėmis, dabar mėginsiu pasakyti, kaip, mano nuomone, turėtų būti.

1. Kalbos policija, Kalbos prokuratūra-  nereikalinga. Kalba nėra produktas, kuriamas kabinetuose, saugojamas baudžiamojo kodekso, privalomas ir primetamas.

2. Kalbininkai- reikalingi. Gal net daugiau, nei yra dabar. Tačiau kalbininko darbas turi atrodyti taip, kaip atrodo darbas drabužių modeliuotojo, dizainerio, šukuosenų, muzikos- aplamai bet kokio meno kūrėjo ar kritiko: siūlyti, vertinti, komentuoti. Ne NURODINĖTI, ne prievarta DIEGTI ir bausti už “neteisingą madą”, o sekti tendencijas, reklamuoti perspektyviausias (tinkamiausias jų nuomone).

3. Mes nesakome “mums nereikia gramatikos, panaikint visas taisykles”. Taisyklės visada bus reikalingos. Be jų neįmanoma: mokyti vaikus, mokyti tuos, kuriems neaišku, tuos, kurie nesugeba aplamai žingsnio žengti patys, be taisyklių ramento. Bet tai neturi būti “Eismo taisyklės”, už kurių pažeidimą baudžiama.  Tai turi būti “Etiketo taisyklės”. Neprivaloma mokėti gražiai elgtis padorioje vietoje. Bet žmonės stengiasi išmokti dalykų, kurie yra (arba jiems atrodo) gražūs.

Lietuvių kalba visada bus tiek graži, kiek bus gražūs ja kalbantys žmonės. Ne kunigai kuria Dievą, ne kalbininkai- kalbą.