Dirva = Field. (Cleveland, Ohio), 1947-01-03, [p ].
- Vokiečių-Sovietų Karo Belaukiant.
- Tarp abejonių ir sprendimų
Kai 1940 metais Birželio 15 dieną sovietų kariuomenė žygiavo Lietuvon tikslu panaikinti jos nepriklausomybę, Vokietija buvo visomis savo jėgomis užimta mūšiuose dėl Prancūzijos. Žinia, kad sovietų kariuomenė traukia per Lietuvą, sukėlė Berlyne labai rimto susidomėjimo ir net susirūpinimo. Tuo metu Vokietija teturėjo labai silpnas jėgas prie rytinių sienų, ir buvo baimės kad sovietai galės pasinaudoti Vokietijos kariuomenes sukaupimu Vakaruose ir be didelių sunkumų galėtų užimti net visus Rytprūsius. Sovietų Sąjungos pasielgimas su Lenkija rodė kad ji nesivaržo jokiais padorumo dėsniais ir nesigėdi užpulti iš už nugaros ir iš pasalų. Vokietijos diplomatiniuose ir kariniuose sluogsniuose buvo tuo metu gyvai aiškinamasi tikrieji Lietuvos okupacijos tikslai: visų buvo bendras įsitikinimas kad sovietai, okupuodami Lietuvą, turi labai piktus pasikėsinimus prieš Vokietiją ir kad reikia griebtis skubių priemonių nemalonioms staigmenoms išvengti. Tuo tikslu Vokietijos vyriausybė nutarė skubiai permesti iš Vakarų fronto į Rytprūsius bent vieną armiją. Liepos mėnesį tai ir buvo padaryta. Mūšis dėl Prancūzijos baigėsi nuostabiu greitumu. Sovietai nemanė, kad per tris savaites Prancūzija bus parblokšta, ir tikėjosi labai ilgo ir kieto stumdymosi Vakaruose. Tikėjosi kad mūšiuose su Prancūzija Vokietijos jėgos bus labai išvargintos ir kad tokiu atveju beveik be jokio pavojaus (panašiai kaip Lenkijoje) galės raudonoji armija atžygiuoti iki Berlyno. Gi žaibo greitumu susitvarkius Prancūzijoje, Vokietijos padėtis Rytuose prieš sovietus pasidarė tvirta ir sovietams rimtai pavojinga. Ir niekas taip baimingai neišgyveno Prancūzijos pralaimėjimo kaip sovietai: jie buvo pilnai įsitikinę kad dabar jau ateina jų eilė išmėginti savo jėgas su tiek daug gero garso paskleidusia Vokiečių kariuomene. Gi Vokiečiai irgi spėliojo kad Sovietų Sąjunga, matydama kaip greitai Vokietija gali susitvarkyti Vakaruose ir iš ten atpalaiduoti savo didžiules jėgas, nieko nelaukus ieškos priekabių karui pradėti. Manyta, kad skubus Vokiečių kariuomenės koncentravimas prie rytinių sienų galės būti sovietų palaikytas nedraugingu pasielgimu ir net galės sudaryti “ieškomą pagrindą“ karui pradėti. Tokių prielaidų ir galimybių akivaizdoje Hitleris pavedė savo maršalams paruošti planą karui su sovietais.
Vokietijos karo vadovybėje ir vyriausybės sluoksniuose buvo net nuomonių, kad tuoj pat reikia Vokietijai reaguoti ginklu į sovietų veiksmus, siekiančius labai piktų tikslų tokia skubia Pabaltijo kraštų okupacija. Tokioje- galima sakyti “ant karo slenksčio“ — atmosferoje Vokietijos vyriausybė domėjosi Lietuviais pabėgėliais ir žymesniais asmenimis, galinčiais jiems būti naudingais karo su sovietais atveju. Nereikia pamiršti kad Lietuvos Prezidentas dar tebebuvo Rytprūsiuose — Mozūruose, Angerburge, — ir kad Vokiečiai dar tikėjosi ir juo pasinaudoti. Tik vėliau patyrę per savo agentus kad Prezidentas A. Smetona nelaiko Vokiečius Lietuvos draugais, kad jis nieko gero iš Vokiečių nesitiki ir kad jis vis dar netiki į Vokietijos laimėjimą, paliovė juo domėtis ir siūlė jam persikelti gyventi kur nors Vokietijos pietinėje dalyje arba išvažiuoti iš Vokietijos. Kaip žinome, Prezidentas Smetona pasirinko kitur vietą tęsti kovai del Lietuvos nepriklausomybės atstatymo. Ir jis sąmoningai pasirinko Šiaurės Amerikos Jungtines Valstybes, tvirtai tikėdamas kad laisvės reikia jieškoti pas tuos kurie ją gerbia, myli ir kitiems pripažysta; tikėdamas kad Wilsono tėvynėje tebėra dar gyvas šio vyro paskelbtas laisvo tautų apsisprendimo dėsnis. Rugsėjo 19 dieną Lietuvos Prezidentas Smetona išvyko iš Vokietijos i Šveicariją, tikslu iš ten vykti Amerikon. Paaiškėjus kad Lietuvos Prezidentas nesiduos išnaudojamas, Vokiečiai nusprendė ieškoti bendradarbių Lietuvių pabėgėlių tarpe. Bet neradę sau tinkamų, susidomėjo Lietuvos įgaliotu ministru Berlyne Pulk. Kaziu Škirpa. Tuo metu Vokietijos vyriausybės abejonės kaip pasielgti su sovietais jau buvo pakeistos sprendimu: skubiai ruoštis karui su Sovietų Sąjunga,’ nelaukiant jos užpuolimo.
- Kova del vėliavos
Kitoje šios knygos vietoje jau buvo kalbėta kad Prezidento Smetonos išvykimas iš Lietuvos buvo sovietams labai nepatogus dalykas. Ir skaitytojas jau žino ką reiškė anas “pabėgimas“; ir čia belieka tik priminti sovietų agento Dekanozovo pastangas Prezidentą grąžinti. Pozdniakovas ir Dekanozovas, patyrę kad Prezidento jau Lietuvoje nėra, davė tuolaikiniam ministrui pirmininkui Merkiui aiškiai suprasti kad dabar padėtis gali jau daugiau susikomplikuoti , nes nebesą vyriausio organo su kuriuo būtų galima tartis dėl naujos vyriausybės sudarymo. Merkys, manydamas kad tai yra nuoširdus sovietų atstovo galvojimas, pasiryžo dar pamėginti Prezidentą grąžinti. Kadangi Prezidentas jau buvo perėjęs Vokietijos sieną tai Merkys skubiai pasiuntė į pasienį vyriausybės delegaciją, įpareigodamas ją pasimatyti su Prezidentu ir jam išaiškinti visas “komplikacijas“ kurios atsiranda dėl jo nebuvimo Lietuvoje. Belaukiant žinių apie delegacijos pasimatymą su Prezidentu, buvo susisiekta telefonu tarp užsienių reikalų ministerijos ir Lietuvos įgalioto ministro Berlyne K. Škirpos ir jis buvo Merkio vardu prašytas susisiekti su Prezidentu Eitkunuose ir primygtinai jį raginti grįžti atgal. Pulk. Škirpa, mažai orientuotas kas tuo metu Lietuvoje dėjosi, sutiko su Merkio motyvais ir pažadėjo padaryti viską Prezidentą prikalbėti grįžti. Po ilgų pastangų pavyko Škirpai susirišti telefonu su Prezidentu, Eitkūnuose tebelaukiančiu Vokietijos vyriausybės nusistatymo. Pasikalbėjimas buvo labai trumpas, sunkus ir neaiškus, nes telefonas veikė blogai. Bet iš pasikalbėjimo Škirpa suprato kad Prezidentas atsisako gryžti. Prieš tai dar Škirpa buvo susisiekęs su Ed. Turausku, įgaliotu ministru prie Tautų Sąjungos, kurs taip pat iškeliavo iŠ Lietuvos sovietams jau įžygiuojant į Kauną ir kurs buvo jau pasiekęs Karaliaučių. Turauskas irgi buvo prašomas paveikti į Prezidentą kad jis kuo greičiausia grįžtų Lietuvon. Bet šis atsisakė, motyvuodamas tuo kad jo asmeniniai santykiai su Prezidentu nesą tokie kurie galėtų padaryti įtakos Merkio prašoma prasme. Škirpai painformavus telefonu užsienių reikalų ministeriją kad jis savo iniciatyva yra padaręs žygių reicho užsienių reikalų ministerijoje ir prašęs Vokiečių įstaigas nekliudyti Prezidentui vykti iš Eitkūnų toliau, jam Merkio vardu buvo perduotas vyriausybės įsakymas viską padaryti kad Prezidentas būtų Vokiečių grąžintas jėga. Kaip būtų pasielgus Vokietijos vyriausybė, gavus tokį prašymą, atsakyti yra sunku, o pagaliau ir nereikalinga. Pats toks prašymas rodo koks didelis spaudimas buvo daromas sovietų į Merkį kad jis nesidrovėjo eiti iki tokių gėdingų ir taip Lietuvos garbę žeminančių prašymų. Nors Lietuvos įgaliotas ministras Berlyne Pulk. Škirpa ir sutiko su Merkio motyvais del reikalo Prezidentui gryžti, tačiau atsisakė daryti bent kokių žygių pas Vokiečius kad jie jiega Prezidentą grąžintų. Pirmasis Lietuvos Savanoris ir Vyties Kryžiaus Kavalierius Pulk. Špirka laikė tokį žygį nesuderinamą nei su jo kaip Lietuvos atstovo garbe nei su Lietuvos valstybės geriausiais papročiais.
Lietuvos vyriausybės delegacija, sudaryta iš tuolaikinio finansų ministro Ernesto Galvanausko, Gen. Tallat-Kelpšos, Maj. Šliogerio ir Pulk. Saladžiaus, turėjo progos kalbėtis su Prezidentu Birželio 16 d. Eitkunuose. Pirmas pasikalbėjimas įvyko viešbutyje, kur buvo apgyvendintas Prezidentas. Galvanauskas, kaip delegacijos pirmininkas, išdėstė Prezidentui visus sunkumus kuriuose dabar vyriausybė randasi. Jo žodžiais, Maskva galinti išsiaiškinti jog Prezidento išvykimas šiose aplinkybėse sudaro pavojų vidaus tvarkai ir tuo pagrindu gali panorėti pati šeimininkauti. Be to, nesant Prezidentui, nėra su kuo kalbėtis Dekanozovui del naujos vyriausybės sudarymo ir del to Maskva galinti primesti kraštui tokią vyriausybę kuri tikrai Lietuvą pražudys. Toliau: Prezidento išvykimas sukeliąs krašte didelį netikrumą ir sudarąs įspūdį jog politinė krašto laisvė bei savarankumas jau palaidotas. Ir pagaliau, pabėgimas Prezidento, tiek metų valstybei vadovavusio, esąs nesuderinamas su reikalavimu dalytis su savo kraštu ne vien laimingomis, bet ir sunkiomis valandomis.
Prezidentas, atsisakydamas gryžti, prašė delegaciją perduoti vyriausybei atsakymo motyvus, kurie buvo šitokie: Sovietų Sąjungos vyriausybė, primesdama Lietuvos vyriausybei ultimatumo sąlygas, peržengė sutarčių ir pasižadėjimų ribas; dabar ji nori klastos budu įsteigti Lietuvoje sovietinį režimą ir tam reikalui nori panaudoti vyriausią valdžios organą-prezidentą; Lietuvoje yra palikus teisėta vyriausybė ir Sovietų Sąjunga negalinti laikyti kraštą lyg jis butų netvarkoje ir be vyriausybės; vyriausybė turi pilnus įgaliojimus kalbėtis ir tartis su Maskvos atstovu, bet, žinoma, tik jai konstitucijos suteikiamų teisių rėmuose; neramumą krašte sukėlė ne Prezidento išvykimas, o sovietų kariuomenės papildomas ir prievartingas žygiavimas; Prezidento pareiga yra ne populiarumo jieškoti, o visur ir visados pagal krašto interesus elgtis; susidariusi padėtis reikalauja numatyti toliau negu šiai dienai; jei į jėgą negalima atsakyti kita jėga tai bent teise reikia į ją atsakyti; šitaip galvodamas, Prezidentas negalįs gryžti “ir beprasmingai kišti savo galvą ir viso krašto garbę į sovietišką kilpą. Su tokiais Prezidento motyvais gryžo delegacija atgal į Kybartus ir telefonu perdavė Merkiui turėto pasikalbėjimo turinį. Tada Merkys paprašė delegaciją dar kartą pasimatyti su Prezidentu ir jam vyriausybės vardu pareikšti: jei jis atsisako tuoj pat gryžti į Lietuvą tai šiądien pat (tai yra Birželio 16 d.) vyriausybė nutars jį laikyti atsisakiusiu nuo Prezidento pareigų. Jau buvo pietų metas kai antrą kartą atvyko delegacija į Eitkunus. Pasikalbėjimas įvyko stoties restorane, kur Prezidentas pietavo. Galvanauskas pranešė Prezidentui jog vyriausybė jį įpareigojo dar kartą pasikalbėti ir vyriausybės vardu pareikšti kad jei jis kategoriškai atsisako gryžti tai jis bus laikomas atsisakiusiu nuo Prezidento pareigų.
Prezidentas tada atsakė šitaip: jis, dar kartą pagrindiniai apsvarstęs visą klausimą, randa kad jo sugryžimas galės buti naudingas tiktai sovietams, bet ne pačiai Lietuvai, ir todėl jis yra nutaręs pasilikti už Lietuvos ribų ir žiūrėti kuo baigsis Maskvos pasikėsinimas prieš Lietuvą; ta aplinkybė kad vyriausybė, matytis, sovietų spaudžiama ruošiasi paskelbti jį atsisakius nuo Prezidento pareigų, niekuo nekeičia jo nutarimo, nes teisiškai vyriausybė negali “Prezidento atstatyti“ ir toks paskelbimas prieštarautų konstitucijai. Be to, dar Prezidentas pridėjo, kad jei jau visi pasilikusieji vyriausybės nariai yra pametę galvas tai toks politikas kaip ponas Galvanauskas turėtų gerai suprasti sovietų smurto pagrindinį tikslą ir turėtų nesiduoti apgaunamas Maskvos agentų.
Taip ir baigėsi “be rezultatų“ delegacijos pastangos
grąžinti Prezidentą. Tą pačią dieną, Birželio 16, 15 val. Merkys pasakė per Kauno radio trumpą kalbą ir pranešė vyriausybes “nutarimą“ laikyti Prezidentą atsisakiusiu nuo pareigų. Tokį nutarimą vyriausybė padarė, be abejo, neišlaikydama Dekanozovo spaudimo ir, gal but, dar tikėdamasi šiokios-tokios išeities. Deja, tuoj pat paaiškėjo jog sovietų smurtas siekia Lietuvos širdį ir jokios kombinacijos negali prailginti ‘Lietuvos nepriklausomybės gyvybės. Po mėnesio laiko patys delegacijos nariai įsitikino kad Prezidento atsisakymas gryžti buvo pilnai pagrystas ir kad jis išmintingai pasielgė išvykdamas iš Lietuvos. Po mėnesio laiko pats Galvanauskas slapta atbėgo Vokietijon, o kiti delegacijos nariai nuėjo į sovietiškus kalėjimus. Kaip įvykiai rutuliojosi Lietuvoje, skaitytojas bus jau patyręs iš kitų šios knygos skyrių. Bet kas dėjosi už Lietuvos sienų po Lietuvos vėliava?
Nuo Birželio 15 dienos iki Liepos 21 d. Lietuva darskaitėsi “nepriklausoma respublika“ ir valdėsi formaliai “savarankiškai“. Kitų valstybių atžvilgiu ji tebebuvo tas trisdešimt šešias dienas laisvas viso pasaulio valstybių bendruomenės narys. Jos įgaliotiniai ministrai užsieniuose tebesinaudojo visomis ankstyvesnėmis teisėmis ir buvo laikomi “laisvos valstybės“ atstovais.
Bet visiems Lietuvos atstovams užsieniuose rūpėjo klausimas kaip dabar reikės laikytis, žinių iš Lietuvos teturėjo labai nedaug; instrukcijų bei informacijų iš naujo užsienių reikalų ministro Prof. Krėvės-Mickevičiaus irgi beveik jokių. Tačiau visi suprato, — o kurie nesuprato tai bent nujautė, — kad kažkas dedasi su Lietuvos nepriklausomybe. Ir tokioje padėtyje visų akys nukrypo į Lietuvos įgaliotą ministrą Romoje Stasį Lozoraitį. Tatai įvyko del to kad pats užsienių reikalų ministras Urbšys, prieš važiuodamas Maskvos Birželio 11 dieną, buvo visoms Lietuvos diplomatinėms atstovybėms užsienyje
pasiuntęs telegramą su nurodymu kad tuo atveju jei atsitiktų kokia nelaimė Lietuvai tai jis skiria St. Lozoraitį visų diplomatinių atstovybių šefu. Bet Lozoraitis buvo perdaug toli nuo Lietuvos, ir jam pačiam reikėjo informuotis iš Lietuvos atstovybės Berlyne, tiksliau: iš įgalioto ministro Škirpos, kurs, būdamas arti Lietuvos, turėjo daugiau ir pilnesnių informacijų.
Škirpos, .kaip Lietuvos įgalioto ministro, padėtis žymiai skyrėsi nuo kitų ir kitur esančių Lietuvos diplomatinių atstovų padėties. Mat, jo padėties ypatingumas parėjo nuo Vokietijos santikių su Sovietų Sąjunga. Kadangi visas Lietuvos klausimas tuo metu priklausė nuo Vokiečių-sovietų santikių tai Škirpa noromis-nenoromis turėjo įsitraukti į aktingesnę veiklą, ir pačios butenybės buvo pastatytas priekyje kovos del Lietuvos laisvės.
Birželio mėnesio pabaigoje jis nuvyko pats į Kauną, turėdamas tikslą ten vietoje geriau susiorientuoti kuria kryptimi gali įvykiai rutuliuotis. Tokį jo žygį reikia vertinti kaip jo drąsos pasireiškimą arba kaip nepakankamą nusivokimą apie tai kad tas galėjo jam brangiai asmeniškai kainuoti. Mums atrodo kad visokiausiu atveju Škirpos atvykimas Lietuvon buvo labai naudingas vėlesniam Lietuvos reikalui: jis padėjo visiems musų diplomatams susiorientuoti ir pasiruošti Liepos 21 dienai, tai dienai kada “Liaudies Seimas“ nutarė prijungti Lietuvą prie Sovietų Sąjungos.
Paskelbus “Liaudies Seimo“ rinkimus, buvo galima atspėti koks bus jo pagrindinis uždavinys. Ir Lietuvos įgalioti ministrai užsienyje, nors ir palaikė išoriškai gerus santikius su nauja Lietuvos “liaudies vyriausybe“, tačiau šalia to galvojo ir tarėsi savitarpyje kaip jie turėtų pasielgti jei “Liaudies Seimas“ “nutartų“ Lietuvos prijungimą prie Sovietų Sąjungos.
Birželio pabaigoje Lozoraitis atvyko į Berlyną pasitarti su Škirpa; atvyko kaip Lietuvos diplomatinis šefas, apie tai Kaunui nieko nežinant. Buvo apsispręsta kad visi Lietuvos įgalioti ministrai užsienyje pareikš formalius protestus toms vyriausybėms prie kurių jie yra priskirti, jei “Liaudies Seimas“ padarytų nutarimą prieš Lietuvos nepriklausomybę.
Kaip žinoma, “Liaudies Seimas“ savo pirmame posedyje ir “nutarė“ panaikinti Lietuvos nepriklausomybę. Tada Lietuvos diplomatiniai atstovai, nieko nelaukdami, įteikė vyriausybėms protesto raštus, kuriuose jie išdėstė Sovietų Sąjungos vyriausybės klastą, jos sudarytų sutarčių vienašališką sulaužymą ir smurtingą Lietuvos nepriklausomybės panaikinimą.
Tokie žygiai, aišku, negalėjo patikti Lietuvos “liaudies vyriausybei“ ir ji tuoj pat atšaukė visus anksčiau Respublikos Prezidento paskirtus įgaliotus ministrus užsienyie, įsakydama jiems kuo greičiau gryžti Lietuvon.
Nei vienas jų nesutiko gryžti, ir todėl jiems visiems buvo atimtos pilietybės teisės ir konfiskuotas jų Lietuvoje esantis turtas.
Pirmutinė tokių priemonių “auka“ buvo Pulk. Škirpa Berlyne. Mat, Kaune buvo manoma kad Škirpa yra gana pavojingas Berlyne sėdįs anti-sovietas ir todėl reikia jį pirmoje vietoje sulikviduoti, išmetant iš Lietuvos pasiuntinybės rumų ir atimant jam pilietybę. Kai tik Stalinas patenkino Lietuvos “Liaudies Seimo“ prašymą prijungti Lietuvą prie Sovietų Sąjungos (Rugpjučio 3) tai tuoj pat prisistatė prie Lietuvos pasiuntinybės rūmų
Berlyne sovietų ambasados atstovai, reikalaudami jiems perduoti atstovybę su visu jos turtu. Škirpa jų vidun neįsileido, Lietuviškos vėliavos nuimti nesutiko ir atsisakė rumus perduoti Lietuvos smurtininkams. Incidentas pasiekė Vokiečių užsienių reikalų ministeriją ir paplito po visas ambasadas. Ir tik po keletos dienų, įsikišus į reikalą Vokiečių vyriausybės atstovams, Škirpa buvo priverstas iš rumų išsikraustyti, šis incidentas esmėje buvo labai smulkus, tačiau jis sudarė daug nesmagumo sovietams, nes ta proga Škirpa turėjo galimybės dar kartą užprotestuoti prieš sovietų smurtą ir supažindino visas Berlyne esančias kitų valstybių atstovybes su sovietų žemais pasielgimais.
Lietuvos atstovų protestai ir atsisakymai paklusti sovietiškai Lietuvos vyriausybei sudarė pirmutinį etapą naujai prasidėjusioje kovoje del nepriklausomybės atstatymo. Tai buvo pradžia aktingesnės kovos del Lietuvos vėliavos Pradžia kovos Europoje, nes Lietuviai Amerikoje vedė kovą atskirai.
3. Berlyno šešėliuose
Nustatyti bendrai linijai, kaip toliau reikia Lietuvos atstovams laikytis ir kaip bei kokiose formose vykdyti Lietuvos laisvinimo darbą, Rugsėjo mėn. pradžioje (1940 metais) St. Lozoraitis sukvietė į Romą Lietuvos įgaliotus ministrus Europoje pasitarimui. Tada dar buvo sunku numatyti į kokias platumas išsirutuliuos Vokietijos-Anglijos karas, ir nebuvo aišku kokios jo bus pasekmės Lietuvos laisvei. Bet viena buvo visiems aišku, būtent, kad
atsikratyti bolševikų tebus galima tada jei kils jų karas su Vokiečiais. Tai galimybei, betgi, iš anksto reikėjo pasiruošti, todėl Romon suvažiavę Lietuvos diplomatai nutarė įsteigti TAUTINĮ LIETUVOS KOMITETĄ, kurio uždavinys buvo organizuoti Lietuvos išlaisvinimo kovą ir jai vadovauti. To komiteto pirmininką turėjo paskirti Respublikos Prezidentas. Buvo nutarta tokio komiteto pirmininku pasiūlyti Prezidentui paskirti Ernestą
Galvanauską, 1924 metais buvusį Lietuvos ministrų pirmininku ir 1939-1940 metais finansų ministru.
Tuo metu kai vyko Lietuvos atstovų pasitarimas Romoje, Respublikos Prezidentas iš Vokietijos persikėlė į Šveicariją. Jis buvo painformuotas apie Lietuvos diplomatinių atstovų nuomones ir sutiko su mintimi kad reikia išnaudoti visas galimybes sovietais atsikratyti. Bet paskirti Galvanauską Tautinio Lietuvos Komiteto pirmininku Prezidentas nesutiko del to kad Galvanauskas buvo pasilikęs Paleckio “Liaudies Vyriausybės“ finansų ministru, kad jis Lietuvos krizės metu nepasirodė tvirtu ir aiškiu charakteriu ir kad savo bendradarbiavimu yra pakenkęs Lietuvos reikalui. Be to, prieš sudarydamas Tautinį Lietuvos Komitetą Prezidentas norėjo susisiekti su Amerikos Lietuvių visuomene ir tą klausimą, išspręsti visų susitarimu.
Nepavykus greitai sudaryti Tautinio Lietuvos Komiteto ir Prezidentui išvykus Amerikon, teko Škirpai Beryne tvarkytis vienam, palaikant šiokį-tokį ryšį ir su kitais Lietuvos atstovais-kolegomis. Nuo čia prasidėjo, galima sakyti, savarankiškas Škirpos veikimas Berlyne.
Škirpai pradėjus varyti platesnį darbą, susidarė pastovesnis ryšių su Lietuva tinklas. Iš Berlyno ėjo Lietuvon žinios skatinančios nenusiminti, budėti ir laukti. Ėjo taip pat instrukcijos nurodančios kaip ir ką veikti, belaukiant lemtingos dienos. Iš Lietuvos gi savo ruožtu buvo atnešamos reguliariai žinios Berlynan, kad butų galima geriau susivokti ką sovietai planuoja, ir geriau susiorientuoti kaip sėkmingiau išvystyti Lietuvių pasipriešinimą. Viena-kita brošiūra, atsišaukimai bei kitokie nurodymai galėjo tokiu budu pasiekti kraštą ir tarnauti vilties ir ryžtingumo palaikymui.
Karo dienai beartėjant, Škirpos veikla vis plėtėsi ir igavo konkretesnes formas. Vokiečiai matė kad jų planai galės sutikti rimtų kliūčių ir kad Škirpos veikla, paremta Lietuvos nepriklausomybės šūkiu, galės sudaryti nemažų sunkumų jų politikai Lietuvoje. Todėl apie Kovo mėnesį (1941 m.) Vokiečiai pradėjo Škirpai ir kitiems Berlyne gyvenantiems Lietuviams “aiškinti“ kad Lietuvos nepriklausomybės siekimas yra “nerimtas daiktas“,
kad tai yra “tuščia kai kurių inteligentų fantazija“ ir kad
dabartinėse Europos sąlygose reikia buti Lietuviams “realistais“.
Dirva = Field. (Cleveland, Ohio), 1947-01-10, [p ].
Vieną dieną Škirpa buvo pakviestas pas vieną aukštą Vokiečių policijos valdininką, kurs ištisą valandą mėgino “mokyti“ jį kad Lietuvai bus daug geriau jeigu ji galės brangiai pardavinėti Vokiečiams savo kiaules ir sviestą, negu kad ji turės nepriklausomybę Praeitis, girdi, parodžius kad Lietuviu tautai jos nepriklausomybė perdaug brangiai kaštuoja. Tik “saujelė inteligentų“ svajojanti apie nepriklausomybę, masė gi norinti tik
gerai gyventi ir apie jokias nepriklausomybes negalvojanti…. Tai buvo Vokiečio “policininko“ kalba, paimta iš Hitlerio “Mein Kampf“, kur ir jis panašiai šneka
apie labai lengvą ir greitą Lietuviškos žemės sugermaninimą, paverčiant Lietuvių tautą “labai naudingu mėšlu“ Vokiškiems laukams tręšti. Tas pats valdininkas patarė
Škirpai “gerai pergalvoti“ visą Lietuvos nepriklausomybės reikalą ir “nesimaitinti iliuzijomis“, kad vėliau nereikėtų turėti nemalonumų. Tai buvo oficialus įspėjimas
ir nurodymas kaip Vokiečiai žiuri į Lietuvos Nepriklausomybės atstatymą.
Po tokio Vokiečių “demaršo“ dar labiau paaiškėjo kokių galimų žygių reikia laukti iš Vokiečių pusės prieš Lietuvos nepriklausomybės atstatymo paskelbimą ir kaip
svarbu yra visokiais atžvilgiais nepriklausomybės atstatymą paskelbti ir Vokiečius pastatyti prieš įvykusį faktą.
Tegul jie tada nauju smurto aktu ją ir panaikintų, bet pasaulineje opinijoje jie pasirodytų dar kartą smurtininkais, o Lietuvių Tautai tuoj pat paaiškėtų kad sovietus pakeitė naujas okupantas, šiuo motyvu Škirpa, o ir kiti Lietuviai Berlyne, manė kad reikia ir toliau atkakliai siekti Lietuvos valstybės atstatymo paskelbimo. Taip nusistačius, darbas ėjo toliau.
Jau beveik karo su sovietais išvakarėse Vokiečiai griebėsi paskutinių įspėjančių priemonių kad joks politinis aktas nebūtų Lietuvoje paskelbtas. Birželio 14 dieną pas Škirpą atvyko vienas geštapo agentas ir pranešė jam tokį geštapo įsakymą: Škirpa paskutinį kartą įsakmiai yra “prašomas“ jokios vyriausybės nesudaryti ir jokio politinio akto Lietuvoje neskelbti. Toks įspėjimas, susietas su grasinimais, negalėjo, žinoma, padėties bepakeisti: viskas jau buvo padaryta kas, negalint veikti Berlyne, butų veikiama Lietuvoje.
Bet ir po šio policijos įspėjimo Škirpa nekapituliavo: Birželio 19 dieną jam pavyko įteikti Vokiečių užsienių reikalų ministerijai memorandumą, kuriame jis trumpai atkreipė Vokiečių vyriausybės dėmesį jog, karui su sovietais prasidėjus, Lietuvoje įvyks spontaniškas gyventojų sukilimas prieš sovietus.
Taip ir atsitiko. Sukilimo organizatoriai Lietuvoje, nesulaukę Birželio 22 d. jokios žinios apie Lietuvos nepriklausomybės atstatymą ir apie Lietuvos vyriausybės sudarymą, patys Birželio 23 dieną paskelbė per Kauno radio Nepriklausomybės atstatymo aktą.
Tą pat dieną Škirpa painformavo Vokietijos užsienių reikalų ministeriją jog Lietuvoje “vakar prasidėjo platus sukilimas prieš sovietus“, jog sukilėliai jau turi užėmę eilę valdiškų įstaigų ir yra padėties šeimininkais.
Bet svarbiausias demaršo tikslas buvo painformuoti Vokietijos vyriausybę kad “šiądien sukilėliai paskelbė per Kauno radio Lietuvos Nepriklausomybės atstatymą ir pranešė apie vyriausybės sudarymą“.
Vokiečių valdininkas (von Grundherr, Skandinavų ir Pabaltijo kraštų skyriaus vedėjas), kuriam Škirpa šiuos dalykus pranešė, labai nustebo ir tuoj pat priminė Škirpai kad reicho vyriausybė negalės toleruoti tokios “įvykusių faktų“ politikos. Škirpos pareiškimas kad jis imasi už viską atsakomybę, buvo sutiktas atviru jo veiklos pakaltinimu.
Po šio demaršo Škirpa tikėjosi galėsiąs visą Lietuvos bylą ištraukti “į viršų“, pastačius Vokietijos vyriausybę prieš įvykusį faktą: ji turėjo skubiai apsispręsti ar pripažysta Lietuvos Nepriklausomybės atstatymą ar ne.
Bet praėjo dvidešimt keturios valandos, ir jokios reakcijos nesulaukta. Tada kitą dieną — Birželio 24 — Škirpa vėl beldėsi į užsienių reikalų ministerijos duris…. su raštu adresuotu per Ribbentropą pačiam fiureriui Hitleriui. Tame rašte buvo trumpai priminta kas įvyko Lietuvoje Birželio 23 dieną.
Tuo pat metu Škirpa įteikė laišką valstybės sekretoriui v. Weisseckeriui su prašymu leisti tuoj pat perimti buvusios Lietuvos Pasiuntinybės rumus Berlyne ir leisti atgaivinti Pasiuntinybės veiklą. Ir po šių naujų naujų “demaršų“ vėl praeina dvidešimt keturios valandos, ir vėl ta pati tyla…. Jokio atsakymo iš niekur. Bet ši tyla buvo kartu ir labai aiškus atsakymas. Tai buvo ženklas kad Vokietijos vyriausybė nenori pripažinti atstatytos Lietuvos Nepriklausomybės ir kad visas pastangas Nepriklausomybei atkurti ji laiko “nusižengimu reicho interesams“. Škirpa, kad ir suprasdamas ką reiškia Vokiečių tyla, vis buvo pasiryžęs grumtis “iki paskutiniųjų“. Birželio 25 rytą, jis vėl kreipėsi į
Vokiečius, bet šį sykį ne į užsienių reikalų ministeriją, o Vyriausią Karo Vadovybę, pats asmeniškai išdėstydamas visą reikalą. Ir šį kartą “atsakymas“ buvo duotas ir duotas labai greitai…. Vos gryžęs į butą, Škirpa buvo “paprašytas“ skubiai atvykti į Vyriausią Reicho Saugumo įstaigą — į Reichssicherheitshauptamt. Jį “priėmė“ policijos komisaras Lebat ir paprašė paaiškinti apie įvykusį Lietuvoje sukilimą, apie Nepriklausomybės paskelbimą, ir apie vyriausybės sudarymą.
Išklausęs Škirpos paaiškinimus, Legat dar pasidomėjo kaip pats Škirpa žiuri į visą tą reikalą. Atsakius kad jis, kaip ir visi Lietuviai, džiaugiasi jog Lietuvos Nepriklausomybė atstatyta, Legat, lyg ruošdamasis kažką svarbaus pranešti, dar užklausė Škirpą ką jis dabar manąs toliau daryti….
“Lauksiu ką atsakys užsienių reikalų ministerija į mano raštus“, toks buvo Škirpos atsakymas. Tada komisaras Legat oficialiai pareiškė kad “pagal įsakymą iš viršaus“ jis turįs pranešti sekantį dalyką, iki atskiro parėdymo įsakoma Škirpai neišvykti iš savo buto be reicho policijos žinios ir sutikimo. Po trijų savaičių tas įsakymas buvo pakeistas: Liepos 19 dieną buvo leista Škirpai buti laisvam…
III. Lietuvos Nepriklausomybes Atstatymas
1. šviesa iš Vakarų
Sovietams Lietuvą pavergus, nuo pat pirmutinės jų smurto dienos visame krašte pabudo stipri pasipriešinimo dvasia. Nors pikto teroro ir persekiojimo priemonėmis sovietai dalį pasipriešinimo surakino, tačiau nepajiegė visiškai jo išrauti. Per visą metą augo išsilaisvinimo mintis, augo ir kerojo pagieža prieš okupantus, gyvėjo troškimas atkeršyti, atsilyginti ir pamokyti kad nereikia plėšti kitų laisvės. Sovietų agentų ir parsidavėlių
kalbos kad Lietuvos likimas yra ilgiems amžiams užantspauduotas buvo palydimas šypsenomis. Niekas netikėjo kad reikės ilgai gyventi sovietiniame purve. Priešingai, visi kurie nesinaudojo komunistų partijos pasitikėjimu, buvo tvirtai. įsitikinę kad sovietų okupacija yra laikina ir labai trumpa. Tą įsitikinimą sudarė iš “anapus sienos“ slapta atnešti raštai, atsišaukimai ir gandai.
Jį ugdė įvairios užsienio žinios, rodančios kad greitai artėja didelių įvykių diena.
Lietuvoje buvo plačiai žinomas ir skleidžiamas gandas apie veiklą Vokietijoje. Buvo pasakojama daug ir net fantastinių dalykų, skirtų palaikyti krašte anti-bolševikinei nuotaikai ir stiprinti vilčiai. Nors Vokietijos sienos perėjimas buvo ypatingai apsaugotas, vis del to ryšys nuolatinis buvo palaikomas tarp Lietuvių emigrantų Vokietijoje ir Lietuvos. Kol Lietuvoje tebebuvo dar nerepatriuotų Vokiečių tai per juos sklido “išsilaisvinimo šviesa iš Vakarų“. Kai jų Lietuvoje nebeliko tai Škirpos suorganizuoti “naujieji knygnešiai“ pavojingiausiose aplinkybėse keliavo Lietuvon, nešdamiesi įvairių žinių, instrukcijų bei proklamacijų.
Vokietijos padėtis tuo metu buvo labai gera. Europoje ji buvo pasilikus vienintelė valstybė kuri tuo laiku galėjo diktuoti. Jos anti-komunistinis nusistatymas išskyrė ją ypatingai iš visų europejinių valstybių. Gi jos santikiai su sovietais buvo ryškiausias rodyklis kad tie “du draugai“ (Stalinas ir Hitleris) negalės ilgai taikoje gyventi.
Piktas ir labai sunkus Staliniškas režimas nebegąsdino Lietuvių Tautos pasakojimais kad “Vokiškasis batas“ yra bjaurus ir nepakenčiamas. Visos nelaimės ir visokios bėdos kurios tik galėjo kraštą užgriuti, atrodė kaip išganymas ir laimingas išsivadavimas iš Aziatiškos
tvarkos, nuo Maskvietiškų smauglių, nuo baimės ir mizerijos Nesunku tat ir suprasti kad visokie kovos prieš sovietus planai ir budai rado apsčiai šalininkų kiekviename kaime ir mieste ir kiekvienoje šeimoje, nežiūrint kad pavojų buvo labai daug ir didelių.
Mes norėtume čia smulkiai atpasakoti pradžią ir vystymąsi slaptų organizacijų bei grupių kurios visą laiką nepaliovė veikusios prieš sovietus. Norėtume atpasakoti su pavardėmis ir vietomis visą sukilimo organizavimą Lietuvoje ir patiekti skaitytojui vaizdą herojiškų pasiaukojimų del Lietuvos laisvės, del laisvės žmogui padoriai gyventi ir nevergauti. Bet mes neturime teisės savo pasakojimais išstatyti pavojun tukstančius žmonių kurie buvo likimo pašaukti kovai prieš sovietinę vergiją ir kurie, gal but, dar ir šiądien tą pačią kovą tebetęsia.
Mes esame dar per arti visų įvykių kad galėtume smulkiai kalbėti apie darbą kurs dar nėra baigtas. Tegul mums atleis skaitytojas jei paliksime čia didelę spragą ir tik bendrais bruožais supažindinsime su ano meto Lietuvių slaptu veikimu.
Dirva = Field. (Cleveland, Ohio), 1947-01-17, [p ].
veranda su vaizdu į saulėlydį 