Užkliuvau netyčia už to režisieriaus, man jis buvo visai negirdėtas, dabar tenka pildyti išsilavinimo spragą.
Užkliuvimas prasidėjo nuo filmo “Una pura formalità (1994)“ (Paprastas formalumas).
Aš jo, ko gero, viso taip ir likau nepamatęs, kažkur per vidurį tada užmigau. Bet žinau, kad filmas geras, nors aš nė velnio nesupratau. Kiti žmonės, kurie suprato, man sakė, kad filmas labai geras. Reiks kada nors sugrįžti ir pamatyti iš naujo.
Kitą filmą pabaighiau žiūrėti prieš pusvalandį. Tas buvo kur kas lengvesnis, nenuobodus, nors irgi nelabai susigaudžiau, kas ten buvo kas ir aplamai. Bet ir nebuvo būtina, nes užteko to, kad filmas LABAI itališkas. T.y., visi daug rėkauja, visos nelaimės ir džiaugsmai dėl to atrodo ganėtinai nerimtai. Komunistai, fašistai, mafija- viskas itališka, t.y., nelabai rimta.
(Koks nors italas šitoj vietoj jau imtųsi mane už tokius žodžius mušti, bet žinau, kad italai čia nevaikšto. Nebent labai nerimti).
Taigi, nepasakiau pavadinimo, laikas pasakyti: naujausias Tornatorės filmas, Baarìa (2009).
Pasakoti apie filmą nesiimu, visko ten gana daug, netgi rimtesni recenzentai pasakodami, pastebėjau, painiojasi, kiekvienas pasakoja truputį savaip. Galėsite paskaityti.
http://www.kino-teatr.ru/kino/art/artkino/1719/
O skaitydamas pasakojimus apie Tornatorę, sužinojau, kad jis buvo pradėtas gerbti po filmo, kuris buvo 1988 m., kuris vadinosi “Nuovo Cinema Paradiso“ (Naujasis Paradiso kino teatras). Kurio aš, turbūt, nemačiau ir dabar privalėsiu dar pamatyti. Nes žmonės sako, kad būtina. 🙂
veranda su vaizdu į saulėlydį 
Tornatorės pirmasis mano matytas filmas buvo “La leggenda del pianista sull’oceano“. Pagal Baricco “Novecento“, tačiau jei tada, kai skaičiau “Novecento“ Baricco man dar patiko ir nesitikėjau, kad jį galima ekranizuoti, tai filmas buvo aiškiai stipresnis ir vertas gero įvertininimo jau vien dėl puikaus Tim Roth vaidmens. Rekomenduoju ir šitą pažiūrėti.
Pažiūrėjau, ką S. Macaitis rašė apie filmą “Legenda apie pianistą“, perskaitęs prisiminiau, kad ir aš tada jį mačiau.
“Keistas pasakojimas apie keistą atvejį, kai didžiuliame laive, pačiose 1900 metų išvakarėse imigrantė pagimdė vaiką, o pati išgaravo. Mechanikas Denis jį įsūnijo, bet visa laivo komanda, o paskui ir keleiviai ėmė jį vadinti tiesiog pagal apvalią gimimo datą – „1900“. Vaikas pamažu auga, bręsta, jo visas pasaulis – tik tas didžiulis laivas, kurio jis niekada nėra palikęs: juk čia, prašmatniame keleivių salone, stovi fortepijonas, o juo grojama. Klausydamasis ir pergyvendamas muziką iki ašarų, „1900“ pabando pats – ir dėl nesuvokiamų likimo kelių išauga į nepaprastą džiazo improvizuotoją. Nervingas impulsyvus britų aktorius Timas Rothas čia turi ką vaidinti, įsijausdamas ne tiek į konkretų likimą, kiek į pavadinimo žadėtą gražią legendą.“
Bet, turbūt, bus galima laisvai žiūrėti ir dar kartą, nes nelabai ką atsimenu.
Ir “Malenos“ aprašymas man kelia įtarimų, kad galėjau matyti. “Maleną“ Macaitis smarkiai išpeikė, nemėgo žmogus ponios Beluči. Bet tai nereiškia, kad man negali atrodyti kitaip. 🙂
“Vienas įdomiausių šių dienų Italijos pasakotojų yra Giuseppe Tornatore. “Malenoje” (…) jis bando sekti Italijos mitą apie Antrąjį pasaulinį, bet ne tradiciškai, o koncentruodamasis į karo nenusiaubtą Sicilijos regioną. Likusi be vyro miestelio gražuolė Malena susilaukia ir teismų, ir apkalbų, ir vojeristų (kad ir kaip naiviai Tornatore tai bandytų maskuoti vaikišku susižavėjimu). Bet Malena to ir nusipelno, jei ją vaidina šių dienų Mis Italija Monica Belucci. Deja, figūra neišgelbsti vaidybos, o silpnokas režisūrinis pasakojimas – aktorės. Paauglys prisimena savo susižavėjimą brandžia moterimi, bet nostalgiškas epas vėliau išvirsta į paprasčiausias verksmingas poliucijas.“
Apie “Maleną“ rašyti tingiu. Pažiūrėti buvo gražu (aš nesu toks žiaurus Beluči nekentėjas, koks buvo Macaitis), bet visumoj filmas galėjo būti dvigubai trumpesnis. Iškirpčiau iš jo daugybę nereikalingų scenų, vaizdų ir gumos tempimo.
Bet. Pabaigiau dabar žiūrėti “Nuovo Cinema Paradiso”. Ir supratau, kad, ko gero, ponas Tornatorė toks ir yra. Atrodo, kad jam tiesiog nekyla ranka išmesti ką nors iš prifilmuotos medžiagos. Suklijuoja viską, ką reikia ir ko nereikia.
Taip, aišku, režisierius yra jis, o ne aš. Jam spręst. Aš tik sakau savo įspūdį.
O įspūdis buvo toks:
pirmąsias 2 valandas filmo žiūrėjau su dldeliu malonumu, tiesiog mėgavausi. Nors tema apie mažo berniuko draugystę su kinomechaniku – gerai, nevartokime žodžio nuvalkiota, pasakykime “daug kartų matyta kituose filmuose“- nors vėl tas pats Sicilijos miestelis, kurį ką tik mačiau naujesniuose Tornatorės filmuose- “Malenoje“ ir “Baarijoje“, vėl tie patys tipažai, tos pačios detalės, gestai, intonacijos. Bet buvo viskas tvarkoj, visa tai man patiko anuose filmuose, patiko ir šiame. Žavu, mėgavausi viskuo.
Bet gavosi taip, kad paskui vis neprisiruošdavau filmą pabaigt žiūrėt, atidėliojau. Atidėliojau, kaip tada galvojau, malonumą.
O šiandien pagaliau prisėdau, atvargau tą paskutinę valandą. (Taip, filmas beveik 3 val. ilgumo. Tiksliau, 2 val. 50 min.). Ir be reikalo, geriau reikėjo to nedaryt. Reikėjo likt su geru įspūdžiu apie puikų filmą. O dabar likau su įspūdžiu apie puikų meistrišką filmą su priklijuota prie jo seilėtai melodramatiška, siaubingai nuobodžiai ištempta pabaiga. Kurios VISIŠKAI, mano nuomone, nereikėjo.
Herojus sugrįžta į gimtąjį miestelį ir… Ne, neketinu spoilerint. Noriu tik pasakyt, kad NUO TOS VIETOS toliau filmo galima nebežiūrėt. Nukirpčiau viską, išmesčiau, filmui to nereikėjo. Reikėjo gal nebent režisieriui pačiam dėl kokių nors asmeninių biografinių ar svajonių sentimentų. Arba, jeigu filmo gamybą sponsoriavo popierinių nosinaičių firma. Gal Tornatorė norėjo jai atsidėkot ir įdėjo tą pabaigą su viltimi, kad sentimentalios moteriškės paašaros ir pašnirpščios. Jeigu nebus užmigusios arba išėjusios per pirmąsias 2 filmo valandas, kurios taip patiko man.
Bendra išvada: vis tiek filmas geras, verta buvo žiūrėti. 🙂
Aha. Dabar perskaičiau, kad vis tik paskui režisierius ėmėsi žirklių…:
“Постановщик фильма благоразумно сократил чересчур затянутые и излишне мелодраматические современные сцены в повторно выпущенной на экран версии, сразу добившись Большого приза жюри в Канне и там же — премии ФИПРЕССИ …“
Pasirodo, aš pats kaltas, kad iš godumo nusistvėriau “pilnesnę“ versiją, nesutrumpintą. 🙂
“….. а ещё «Оскара» и специального «Феликса» (этот приз получил и Филипп Нуаре, сыгравший киномеханика). Но на видеокассетах был вновь выпущен первый длинный вариант — а жаль! ….“